Ranka prisiglaudžia prie kitos, lėtai susiliečia pirštai, kol galiausiai pajunti Kito šilumą..tai ryšys, toks stiprus..nenumaldomos emocijų bangos taškosi per šonus, pasijunti aukštai pakylėta, bet ta akimirka baigiasi,tik čikšt ir jos nėra, nėra rankos, ir akimirka liko prisiminimu,liūdnu prisiminimu.Lauki, kas bus toliau, o laukimas tave praparuoja, pradedi kurti savas istorijas, savas išvadas, ir kai nieko nebesitiki, nei iš kitų, nei iš savęs, šiluma vėl tavo delne,vėl pakyli aukštai, ir jauti, kad pasaulis tyčiojasi iš tavęs, bet tai nublanksta prieš tai ką jauti.Prisirišimas ar meilė?Noras ar svajonė?Iš kur tie klausimai..Nuviji juos tolyn ir pagalvoji, kad vien dėl tos akimirkos, verta būti.

Kokia gyvenimo ironija, atsikeli ryte ir nekenti pasaulio, nori ramybės, nori tūnoti tamsiame kampe ir prašyti, kad paliktų tave vieną, visiškai vieną, tik su savimi..Bet nueini į mokyklą, prie tavęs prieina ir sako:„kas yra“?nori sprogti, dingti, ir palikti visus, bet atėjus gerai nuotaikai, nebenori jos priimti, nes pyksti ant pasaulio ir žinai, kad jeigu jei atversi duris,viskas bus gražu, o tu nori tiktai ramybės..Skamba melodija, skamba plėšydama man galvą, teka sodrios ašaros per veidą, o tu Tu tokia niuri ir sau atsibodusi sėdi ir nedarai nieko, kas prašviesintų tavo horizontą..Tarsi griūvi, tarsi krenti, bet pasijunti,lyg kiltum aukštyn, tai visą laiką, mane tampo, kaip vaikas lėlę, taip mane gyvenimas.Ir nežinau, kur eiti, ką daryti, kaip elgtis.NEŽINAU.