Žaliuojanti mūsų gegužė.
Keturi savaitgaliai kartu.
Du meilės metai.
Kvėpuoju žydinčiais sodais, lietumi, vakarų gaiva, tavo odos kvapu.
Geriu gyvenimą pilnomis saujomis.
Ir juokiuosi.
Ir džiūgauju.
Ir skaičiuojame Vilnelės antis. Ir valgome ledus. Ir dainuojame.
Ir geriame vyną. Ir žaidžiame šachmatais.
Ir suglaudę galveles dalinamės pavasariu.
Ir lydime naktis.
...

Nežinai, ką rytojus padovanos.
Turbūt sapnai yra pranašai, kviečiantys susisupusius migloje norus pildytis...
*
Stengiuosi palaukti, kol užmigsi, kad galėčiau grožėtis Tavo ramiu veidu, dailiais antakių įlinkiais, prisirpusiomis lūpomis, kurios ką tik lietė mane...
Maži stebuklai...
Stengiuosi įsiminti kiekvieną Tavo gero veido bruožą, kad turėčiau kuo šildyti šąlančias mintis, kai būsi toli.
Kokia aš laiminga!
Mažos boružės ropinėja pirštų galiukais, paskui visos kartu pakyla ir skraidžioja kambary.
Užmiegu su vos įžiūrimai Tavo lūpų kamputyje žaidžiančia šypsena.

Jeigu tik galėčiau ant mažo popierinio laivelio užrašyti karščiausią norą ir paleisti sraunia upe, tekančia ten, kur susirenka visi tyri norai...
Kažkur turi būti šalis, kur neįmanomi dalykai tampa tikrais, kur svajonės išsipildo, kur suplūsta dieviška energija, kur stebuklai nutinka nuolat...
Mažas laiveli, nuplauk į tą šalį, paleisk mano norą skristi... Iš visos širdies geidžiu, kad jis grįžtų pas mane stebuklo pavidalu. Ateitų dainuodamas, juoktųsi, stipriai apkabintų ir nepaleistų niekada niekada...

Naujieji. Neringa. Karštas vynas. Cinamonas.
Mano apsnigtos svajonės ir dainuojantis tu.
Jūra. Marios. Kopos. Sniegas.
Ir šiluma iš tavo delnų, lūpų, akių.
Su besiblaškančiomis žuvėdromis, smėliu, pušimis. Ir mumis.
...

Bręstam su rudens kvapu.
Tykiai. Glaudžiai. Betarpiškai.
Atmerkiu akis, o noras skęsti tavo balso melodijoje nekinta.
*
Laiko ir ribų nėra.
Mes sugalvojame juos, kai pasiklystame.
*
Ir jei kada takelis, kuriuo einame, išsišakos, nepaleisk mano rankos. Bent jau mažojo pirštelio.

Talentingoji tobulybė.

Klausei, kaip kvepia Tavo oda.
Klausei, ką jaučiu.

Žinai..? Dievinu Tave!
Todėl, kad esi.

Tiek daug naujų potyrių!
Žavingiausių, apie kuriuos svajodavau.
Keistų, nepaaiškinamų, nelegalių, beatodairiškų, sukeliančių virpulį ir medaus lašeliais varvančių vasaros naktimis...
Mmm... Ir saugau juos, apsiautusi lengvute perregima pasteliniais raštais išsiuvinėta skraiste.
Kad nepabėgtų į gaiva dvelkiantį vakarą, kad nesumanytų pasigirti visam pasauliui, kad jie, tokie nepakartojami būdami, apsigyveno pas mane.
Kartais geriau nesakyti. Nebėgti vidury gatvės, iškėlus puokštę gėlių, ir nešaukti.
Kas pamatys šypseną, supras iškart.

Ech...
Kvapas!
Apkabinimas. Ir kitas apkabinimas.
Šypsenos, juokas.
Švintantis rytas, kai naktis po truputį slenka pasnausti...
Ypatinga atmosfera, bendrystės ir vienybės jausmas.
"So close no matter how far" - tik...
"First steps of closeness" - netikėta...

Staigmenų pliūpsnis...
Lai visa vasara būna tokia pati nuostabi, kaip ši naktis.
:]
Ir... Gyvenimas yra gražus!

Supasi supasi...
Kalnai, kvapas... Saugomas miegas. Už rankytės. Įamžinti.
IG.GI.
Metai. Raudonas vynas. Žaliuojanti mūsų gegužė.
Švelnučiai plaukai ir piršteliai juose.

O gal... ;]
Nenoriu prarasti tų lūpų saldumo.
Nenoriu netekti galimybės glostyti tą tobulą garbanotą galvelę.
Noriu užuosti tą dangiškųjų migdolų kvapą, sklindantį nuo Jo.
A-a-a-a-a-a!!!
Niekur kitur nesikelsiu gyventi! Juk prarasčiau galimybę mėgautis nenuspėjamomis naktimis čia!
Nuodėmė skaudinti save... Bet kitaip negaliu!
Magija, trauka, silpnybė!
Jokių kitų!
Tik.