Mano vasara

Tiek daug naujų potyrių!
Žavingiausių, apie kuriuos svajodavau.
Keistų, nepaaiškinamų, nelegalių, beatodairiškų, sukeliančių virpulį ir medaus lašeliais varvančių vasaros naktimis...
Mmm... Ir saugau juos, apsiautusi lengvute perregima pasteliniais raštais išsiuvinėta skraiste.
Kad nepabėgtų į gaiva dvelkiantį vakarą, kad nesumanytų pasigirti visam pasauliui, kad jie, tokie nepakartojami būdami, apsigyveno pas mane.
Kartais geriau nesakyti. Nebėgti vidury gatvės, iškėlus puokštę gėlių, ir nešaukti.
Kas pamatys šypseną, supras iškart.