TRIUMFALIŠKOJI

Ir mirtis nebus nugalėta.
Vyrai numirę neatsigrįš,
alkūnėm griaučius parėmę.
Šiaurės mėnulio šiaurės akis
spindės virš buvusio kūno.
Kaulus surinks, bet jų nesudės
kaip žodžio - raidės prie raidės.
Siela paliks, bet sielos neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.

Ir mirtis nebus nugalėta.
Moterys šauks lyties kaip lietaus
lygioj išdžiūvusioj žemėj.
Kaulai balti sausroj sutrupės
į smulkią vasaros dulkę.
Dulkes surinks, bet jos neuždengs
sutraiškyto kūno liemens.
Kūnas paliks, bet kūno neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.

Ir mirtis nebus nugalėta.
Vyrai daugiau negrįš į namus.
Už laiko laikrodžiam plakant
pulso ritmu, tuščiuos kambariuos
bus nakčiai klojamos lovos.
Niekas negrįš, bet visa išnyks,
duris aklinai uždarys.
Laikas paliks, bet laiko neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta

Memento mori - prisimink, kad mirsi.
Jei nemirei, tai ir negyvenai.
This life ain't worth livin, only dyin..

Yra didelės naktys, ir nėra manęs.
Seniai nuplaukė žuvys į prieplauką.
Dideli laivai ir maži laivai
skambina prisikėlimo giesmę.
Tylėkit: manęs nėra žuvų akyse,
ir kriauklėse aidi senas atsiminimas:
uostas,vanduo, žuvies akyse
mano meilė.

Kartais norėjau tik vienintelio stebuklo - kad, kas padaugintų žuvis, o išeinu i šunų dangų šėko pjauti

:) už visas šypsenėles, kurioms neradau vietos laiške

Viskas
sekmez visiems *


2005 06 22 08:15

Tu žinojai, kad mirtis
Nelygi amžinybėj,
Prisikėlimas netolygus džiaugsmui
Būti savimi. Dabar

Tavo pečiai nebeprasimuša pro drobę
Ir tavo krūtys nebėra
Pavėsingas šulinys, kur užsikniaubęs
Vakaras gerdavo šiltą,
Žvaigždynais tekantį pieną.

Pagalvy verkia likusi galvos duobė.
Diena įrašė savo skausmą
Visur: rankose, tyloj ir grindyse.

Šviesa – plačiai atvertos
Plėšrios aro akys. Pro duris,
Tavo žingsnių karstu nešini,
Išskrenda keturi balandžiai.

Nebe.. .. ..
Jei nemylėjai, tai ir negyvenai.

Nieko neliko tyloj. Tavęs nebuvimas,
Šnerantis kraupiai žolėj, ir tavo rankų
Švelnūs tonai ant veido
Gęsta kartu su manim.

Ir aš tau sakau:
Mūsų gyvenimas – sapnas
Sapne, kuriame tu sapnuoji,
Kad dar aš gyvenu.

Turiu prasiplėšti pro sapno kiautą. Seniai supratau, jog privalau ieškoti šviesos tunelio gale. Tik mane buvo per daug sukausčiusi baimė to, kas mane nuo jos

skiria. Tuo pačiu supratau, jog teks kažką priversti, kad mane priverstų.

- Ką nešu stikliniam karste?
- Surinkau visus daiktus, turėtus anuomet.
  Šaknis įleido mirę daiktai manin.
- Nenusimesi aštraus, mirusio svorio?
- Kai žmogus nebeturi ko laidoti, jis tampa vienas.
- Nebūk.

Laikas kirsti šaknis.

Todėl aš ir norėčiau,
Kad mano mirtis būtų
Kaip žiedas išsiskleidęs
Totalioje vienatvėje,
Kurį temato negyvos
Rytą nubudusio
Vabalo akys.

Jei nesijautei niekada vabalu, reiškia nesuprasi manęs.

Antanui Škėmai
Suprasti ne rūsčią malonę gyventi,
Bet piktą džiaugmą numirti.

Tai patogiausia proga įlisti į kito žmogaus kailį, kai jis išsineria iš kūno, idant išsinertų iš kūno.

Niekados neišeisiu. Niekados nesugrįšiu: –
visi slenksčiai aštrūs, lenkti,
lyg senieji kovų kardai.
Mano kojos basos bijo skausmo
ir savo pėdų.
Mano rankos įpratę būt tuščios
ir laisvos.
Aš nenoriu kovot.
Visados ir visur taip
prie atdarų durų stovėt –
tie patys daiktai čia ir kitur,
ir tas pats, tas pats
Ilgesys.
Ištroškęs ir alkanas,
nepagirdomas, nepasotinamas
nei čia, nei kitur.

Gal visgi kitur.. .. .. american beauty

Negaliu nė vienam padėti
Ir padėti man neprašau.
Negaliu nežydėt, neliūdėti
Ir laiškus mylimiesiems rašau.

Išsinešu su savim didžiules skolas ir tikiuosi kito gyvenimo man uzteks jas gražinti. Negaliu prašyti nepykti ir neprakeikti, nes skolininkai visada turi likti

kuklūs ir nuolankus, prisimindami jiems padarytą gerą. nusipelniau tik avinėlių tylėjimo.

Juodąjį rytmečio pieną mes geriame vakare
mes geriame jį per pietus ir iš ryto mes geriam jį naktį
mes geriam ir geriam
mes kasame kapą ore ten ankšta nebus

per kartu gerklėj, jog pasiaiškinčiau suprantamais žodžiais. nesiteisinu ir nesiskundžiu. kiekvienas pakelia skirtingą naštą ir kiekvienam skirtingas kryžius

lemtas ir ne man aiškinti, kodėl būtent tokį gavau..

Tik vieną naktį aš gėrėjausi pavasariu
ir tąją naktį žemėn suklupau,
o buvo sužaliavę rasos
už viską tam pavasary žaliau.

Aš suklupau, ir niekas nepakėlė,
ir nepažadino manęs lietus,
tik žolės, prie manęs priėję,
nustebo, kad vaiduoklis

pavasarį numirt galėjo,
kai lijo kvepiantis lietus.

Meet Joe Black

Tu įteki, kaip upė,
Į mane –
Ir mes abudu
Tekame į mirtį.

Atsiprašau. Ypač tų, kurie prie manęs prisirišo mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Esu kaltas, esu kaltas. Esu kaltas. Tik negaliu netekėti savo vaga..

Vėl atėjo sunki
Diena negyvos
Žuvies akimis.

Manęs.

Aš jau greitai nebūsiu,
aš jau greitai užmigsiu:
mano kraštas žiema,
mano kraštas vidunaktis

Tiesiog mūsų laikrodžiai rodė skirtingą laiką - niekaip niekam nepaaiškinčiau, kodėl mano rodyklės rodydavo vienintelę kryptį. Laikas pirkti naujus

laikrodžius, laikas nustatyti laiką, laikas užmušti laiką. Mano laikas nusipelnė giljotinuojamas, nes jo kūnas turi dar 3 dienas bėgti per pažįstamas vietas.

amzina naktis visada gyva. saltas vanduo visada aukstas ir mirtinai platus

baisiausia ne nerasti gyvenimo pilnatves dziaugsmo priezasties, bet nerasti jam vietos savo gyvenime

butent siandien aiskiai pajutau, jog valgau po truputi save, jog galeciau isgyventi dar viena diena

Kodel traukiniai nepervaziuoja vien rankos? Ar Kojos? Bet jei jau nusitaiko i tave, tai butinai per visa tavo platu ir trumpa gyvenima

Dar 6 vakarai. Minus viena istirpusi ledine figura. 6 neissikvepe kveptelejimai. 6 galimi bandymai pasiklausyti HIM

Liko 7 dienos. Lygiai septynios dienos. O po to poilsis. Nors ir amzinybe. Net 7 naktys. Niekada nemaniau, jog man bus duota tiek daug. Ir tiek daug del to atimta.