- Ką nešu stikliniam karste?
- Surinkau visus daiktus, turėtus anuomet.
  Šaknis įleido mirę daiktai manin.
- Nenusimesi aštraus, mirusio svorio?
- Kai žmogus nebeturi ko laidoti, jis tampa vienas.
- Nebūk.

Laikas kirsti šaknis.

Todėl aš ir norėčiau,
Kad mano mirtis būtų
Kaip žiedas išsiskleidęs
Totalioje vienatvėje,
Kurį temato negyvos
Rytą nubudusio
Vabalo akys.

Jei nesijautei niekada vabalu, reiškia nesuprasi manęs.

Antanui Škėmai
Suprasti ne rūsčią malonę gyventi,
Bet piktą džiaugmą numirti.

Tai patogiausia proga įlisti į kito žmogaus kailį, kai jis išsineria iš kūno, idant išsinertų iš kūno.

Niekados neišeisiu. Niekados nesugrįšiu: –
visi slenksčiai aštrūs, lenkti,
lyg senieji kovų kardai.
Mano kojos basos bijo skausmo
ir savo pėdų.
Mano rankos įpratę būt tuščios
ir laisvos.
Aš nenoriu kovot.
Visados ir visur taip
prie atdarų durų stovėt –
tie patys daiktai čia ir kitur,
ir tas pats, tas pats
Ilgesys.
Ištroškęs ir alkanas,
nepagirdomas, nepasotinamas
nei čia, nei kitur.

Gal visgi kitur.. .. .. american beauty

Negaliu nė vienam padėti
Ir padėti man neprašau.
Negaliu nežydėt, neliūdėti
Ir laiškus mylimiesiems rašau.

Išsinešu su savim didžiules skolas ir tikiuosi kito gyvenimo man uzteks jas gražinti. Negaliu prašyti nepykti ir neprakeikti, nes skolininkai visada turi likti

kuklūs ir nuolankus, prisimindami jiems padarytą gerą. nusipelniau tik avinėlių tylėjimo.

Juodąjį rytmečio pieną mes geriame vakare
mes geriame jį per pietus ir iš ryto mes geriam jį naktį
mes geriam ir geriam
mes kasame kapą ore ten ankšta nebus

per kartu gerklėj, jog pasiaiškinčiau suprantamais žodžiais. nesiteisinu ir nesiskundžiu. kiekvienas pakelia skirtingą naštą ir kiekvienam skirtingas kryžius

lemtas ir ne man aiškinti, kodėl būtent tokį gavau..