Tu žinojai, kad mirtis
Nelygi amžinybėj,
Prisikėlimas netolygus džiaugsmui
Būti savimi. Dabar

Tavo pečiai nebeprasimuša pro drobę
Ir tavo krūtys nebėra
Pavėsingas šulinys, kur užsikniaubęs
Vakaras gerdavo šiltą,
Žvaigždynais tekantį pieną.

Pagalvy verkia likusi galvos duobė.
Diena įrašė savo skausmą
Visur: rankose, tyloj ir grindyse.

Šviesa – plačiai atvertos
Plėšrios aro akys. Pro duris,
Tavo žingsnių karstu nešini,
Išskrenda keturi balandžiai.

Nebe.. .. ..
Jei nemylėjai, tai ir negyvenai.

Nieko neliko tyloj. Tavęs nebuvimas,
Šnerantis kraupiai žolėj, ir tavo rankų
Švelnūs tonai ant veido
Gęsta kartu su manim.

Ir aš tau sakau:
Mūsų gyvenimas – sapnas
Sapne, kuriame tu sapnuoji,
Kad dar aš gyvenu.

Turiu prasiplėšti pro sapno kiautą. Seniai supratau, jog privalau ieškoti šviesos tunelio gale. Tik mane buvo per daug sukausčiusi baimė to, kas mane nuo jos

skiria. Tuo pačiu supratau, jog teks kažką priversti, kad mane priverstų.