Kažkur biosferos periferijoj
Spazmuoja medūzų konglomeracija
Išpūtusios diafragmas agonijoj
Jos barškina čiuptuvais sonarus
Skanuojančius dugną visatos

Retai šunauja putaujom apsikvakia
Prakulos driekias špinatų mazoliais
Pilvatraukis juda blynelio paviršium
Ir kekių mažų sąšlava tyliai purva

Kartais man ašaros
Rieda iš džiaugsmo,
Eiles kai rašau
Apimta kilnaus jausmo

Kampe riogso chemikalais dvokiantis pusėtinai išskalbtų skarmalų kalnas. Niekas nežino kas juos nešiojo - gal koks savo vaikus mušantis dėdulė, gal kokia nemaloni ir apystorė namų darkytoja.
Ant pakabų dėmėmis nusėti lyg pakaruokliai vaiduokliškai kabo įvairiaspalviai marškiniai. Naftalininis žieminių paltų kvapas atakuoja nosį, sausina akis ir netgi kažkaip įsigudrina užgulti ausis. Net nekalbu apie neaiškų skonį ant liežuvio. Eilės depresyvių batų beviltiškai laukia naujų šeimininkų ir žiūri... - man staiga pasidaro nejauku ir liūdna, lyg šiose penkiose minutėse, praleistose padėvėtų drabužių parduotuvėje, būtų susikoncentravusi viso pasaulio neviltis ir absoliutus, košmariškas siaubas. Apsisuku, trenkiu durimis ir spartėjančiu žingsniu bėgu kuo toliau...

Žiovuliu apaugęs kūnas filosofiniu medaus sluoksniu tepa girgždančius sąnarius, o kambarys kosėja pleuritiniu kosuliu, nors medinio šaukšto vartojimo instrukcija skaito pati save. Bekanibalizuodama paskutines nosines ir springdama pavasarine emocijų koše AŠ einu gatve, o gal šaligatve, o gal viršgatve, o gal pogatve, o gal tuneliu, o gal hadronų kolaiderio ratais. ''Va,'' - pagalvoju ir bėgu, bėgu, bėgu. Lėtai, žygiuodama, niūniuodama. Negalvoju, galvoju ir apsigalvoju. ''Ne,'' - šį kartą ryžtingai, herojiškai. Nūdiena. Koks tikras ir tikslus žodis.

Pyrago dugnas prikepęs
Prie plytinės krosnies
Skambėjo aidu
Mano voratinkliu apaugusioje
Ausyje

Prie stiklo orkaitės
Prilipęs it vyšnia
Stovėjo keleivis
Žaliu paltu

Diena prabėgo nepastebimai...

o be to grynų gryniausiai LIETUVIŠKO MENTALITETO priperstas puslapis sėdi žodžiu seni pirdylos tarnave afganistane ir pedagoginio universiteto docentai ir pila perdezija ir įsivaizdina kad žino daugiau nei kiti biesina mane nu nerealiai nors tu kaktusą suvalgyk sėdi suprantate koks nors Sigitas Pečkauskas 01:54 AM ir pila komentarus suprantate apie tai kaip čia ne poezija o kažkokia pirdėzija karoče pardon už svetimybę nervina juodai vien žo nesąmoningi žmonės seni pirdylos susirinkę visokiausi įsivaizdina sako tipo va aš GALĖČIAU tave įvertinti minus vienetu kadangi TURIU tokias galias cha galvoju tikriausiai tai tavo vienintelė galia ir yra tai džiaukis ką nejaugi man gaila žmogui laimės??? aš labai laiminga pati esu ir man negaila niekam laimės net būčiau pasiryžusi atiduoti visą SAVO laimę kad tik tie seni pirdžiai pagaliau atsikrautų nuo komputarų ir išeitų į gamtą nors gal patirtos traumos afganistane įvarė agorafobiją ką aš žinau esu tik paprasta neiškepusi bulka P.S. biblija koranas bhagavad gita talmudas yra nesąmonių nesąmonės neskaityčiau jų net jei būčiau negyvenamoje saloje ir man sakytų va leidžiu pasirinkti iš šitų triedalų arba rašyk.lt tai prisiekiu danutės vafliniu tortu nusišaučiau iš kokoso riešuto. Karoče užknisa juodai mane visi.

Sėdėjau, vadinasi, ant kelmo kurią čia dieną, na ir ką, prigalvojau va štai tokią mintį – kur dingsta blakstienos kai patenka į akį? Nebūtinai vien tik jos, bet ir šiaip visokie svetimkūniai ir parazitgrumsčiai. Nes kartais einu prieš vėją ir staiga kažkas bac! - tiesiai į akį, kažkoks krislas-ne-krislas, ir nežinia kur dingti - pamirksiu, pamirksiu, ir nors iš akies niekas neiškrito (nors žiūrėjau ir laukiau), prakeitas svetimkūnis lyg ir pradingęs. O aš savo ruožtu prisiekti galėčiau kabančiais Babilono sodais – niekas, NIEKAS iš akies nepasišalino išoriniu būdu, t. y. nei plaukas, nei grumstas, nei trupinys, nei nulaužta musės koja nepasirodė nei ant žandų, nei ant nosies, nei ant smakro. Vadinasi, akis jį absorbavo paslaptingu būdu, arba jis UŽSLINKO už akies man bemirksint ir ten pasiliko tūnoti. Jei tai tiesa, vadinasi mums už akių egzistuoja ištisos įvairiausių svetimkūnių kapinės, ir mūsų akių obuoliai yra apsupti iškritusių plaukų ir blakstienų kailiniais, arba grumstų ir akmenukų tvora. Juk sunku būtų patikėti, kad už akių obuolių yra kažkokia speciali svetimkūnių virškinimo, čirškinimo ir apdorojimo sistema, fabrikas (na tipo hidroelektrinė), šalinantis visus pašalinius pašalūnus šalinimo būdu. Nežinau visų šios infrastruktūrinės struktūros struktūrybių (mat nesu specialistė šioje srityje), bet duodu galvą nukirsti, kad tai neįmanoma.  Sėdėjau, žodžiu, ant kelmo, apimta štai vat tokių košmariškų minčių. Juk SIAUBINGA, kai pagalvoji, ar ne?

...mano Requiem (daktariškai dešrai) dingo iš mano kūrinių. Todėl tenka įkelti čia:

"Requiem (daktariškai dešrai)

Buvo

Ir neliko"

Va taip vat!!!

...buvo spalio pirmoji irgi. Argi ne nuostabus tas gyvenimas? Čia, žinoma, jei ignoruosime Vangos pranašystes. Nes ŠITA BOBA VISĄ NUOTAIKĄ SUVARĖ SAVO KVAILOM PRANAŠYSTĖM!!!