Parduotuvėje

Kampe riogso chemikalais dvokiantis pusėtinai išskalbtų skarmalų kalnas. Niekas nežino kas juos nešiojo - gal koks savo vaikus mušantis dėdulė, gal kokia nemaloni ir apystorė namų darkytoja.
Ant pakabų dėmėmis nusėti lyg pakaruokliai vaiduokliškai kabo įvairiaspalviai marškiniai. Naftalininis žieminių paltų kvapas atakuoja nosį, sausina akis ir netgi kažkaip įsigudrina užgulti ausis. Net nekalbu apie neaiškų skonį ant liežuvio. Eilės depresyvių batų beviltiškai laukia naujų šeimininkų ir žiūri... - man staiga pasidaro nejauku ir liūdna, lyg šiose penkiose minutėse, praleistose padėvėtų drabužių parduotuvėje, būtų susikoncentravusi viso pasaulio neviltis ir absoliutus, košmariškas siaubas. Apsisuku, trenkiu durimis ir spartėjančiu žingsniu bėgu kuo toliau...