Taip, aš rašau, bet bet kada galiu mesti...

Žiovuliu apaugęs kūnas filosofiniu medaus sluoksniu tepa girgždančius sąnarius, o kambarys kosėja pleuritiniu kosuliu, nors medinio šaukšto vartojimo instrukcija skaito pati save. Bekanibalizuodama paskutines nosines ir springdama pavasarine emocijų koše AŠ einu gatve, o gal šaligatve, o gal viršgatve, o gal pogatve, o gal tuneliu, o gal hadronų kolaiderio ratais. ''Va,'' - pagalvoju ir bėgu, bėgu, bėgu. Lėtai, žygiuodama, niūniuodama. Negalvoju, galvoju ir apsigalvoju. ''Ne,'' - šį kartą ryžtingai, herojiškai. Nūdiena. Koks tikras ir tikslus žodis.