Grupė yra pripildymas ir išskyrimas.

Ateina žmonės, kurie kaip ir tu, nori groti. Jie Tave papildo, muzika ir idėjomis. Mintimis, polėkiais, pomėgiais.... Bet ten kažkur jūs ir išsiskiriate. Jei ne jūs, tai jie... Tarpusavyje išsiskiria idėjomis. Tempo pojūčiu. Noru ramybės, ar garso. Polėkiu išsiskiria... Ir jei tu lieki kažkur tarp jų, tai tau belieka tik laviruoti. O jei neišeina, tai išeina kažkas iš jų ir palieka tave ne tokų pilną... Nes tave pripildo jie...

Man labai norėtusi, kad mūsų visų muzikos JAUSENA būtų ta pati... Bet ji nėra...

Kur mus ta jausena nuves?

Laukiu... :/

Na, ar gali taip būti, kad gyvenu tarsi ir patį geriausią savo gyvenimo tarspnį, o tarsi ir patį painiausią.

...Ramybė, kai gali keltis pusę venuolikos, kai nereikia plėšytis, nereikia į darbą, nereikia prieš nieką atsakyti, nereikia kažkam šypsotis del centų... Eini prie ežero, jei saulėta, žiūri filmus namie, jei apsiniaukę, vis vien gerai...

Tik povandeninės uolos irgi nesnaudžia... Tai kaip bus rytoj? Galiu apie kažką svajot, ar neverta? Gal turiu kažko gailėtis? Gal turėčiau kažkam atleist, būt švelnesnė, o gal atvirkščiai, dar kiečiau reikėtų išmokt sakt "NE"? Tokia abejonė viduje, kad nebesuprantu, kas esu... Tarsi būčiau lūžus pusiau. Jaučiuosi sena. O kažkur skaičiau, kad tai reiškia brandos pradžią... Brandos? Mažvaikiai irgi bresta?

Vis norisi kažką veikt, pabėgt nuo savęs, pasiskandint kokioje knygoje, jei tik galiu, taip ir darau. Negaliu pakęst triukšmo, nuo kurio negaliu pabėgt fiziškai. Negaliu pakęst, kad neturiu ramybės net kai gaunu galimybę pailsėt. Negaliu atsipalaiduot. Negaliu išorėje, negaliu viduje, dėl kitų ir savęs, visa kažkokia iš mėsmalės ištraukta košė ir tokia pertvinkusi pesimizmu, kad jau net pačiai koktu darosi - internete bandau ieškot humoro...

Norėčiau iškeist dabar save į kanors kito...

Siandien kaip tik isgirdau savo vyra kalbant telefonu su tevais. Jie, beje, rusai. Na, mazdaug girdziu "S Novim Godam, S Novim Sciastjiem!" Na, galvoju, kazkaip ironiskai man tai skamba. O tada paklausiau:
- Nori isgirst nauja anekdota? Ka tik sugalvojau!
Jis toliau kalba su tevais, nieko, po velniu, negirdi.

Kai galiausiai jis man leido pasireiksti, pasakiau:
-Novoje sciastje, eto to ze samoje nesciastje, tolko s eronijoj!

Na, mazdaug, laime tai tik nelaime su ironija!

Nemanau, kad jis mane suprato. O jus? Supratot?...

Sie NAUJIEJI patys baisiausi mano gyvenime. Nekenciu saves ir visko aplink.

Sia vasara  pagaliau gavau darba del kurio tiek ariau. Tiek kankinausi. Pagaliau... Ir kas is to? Pirmiausia mano tetis mire, taip ir nepamates nei manes naujam darbe, nei mano namu Oxforde, nieko... Net zinutes nebegaliu jam nusiust. O is kitos puses nebegaliu patiket, kad jo nebera!!! Ir tada, kai pagaliau PRADEJAU dirbt naujam darbe, mano sveikata galutinai subyrejo kaip koks susiktas kurtu namelis! Pliurpt ir nebera!

Iki siol sirgau TIK diabetu ir reumatoidiniu artritu. Na, vaistai, saujom, saujom, bet jei geri ir mazdaug pakankamai miego (nes blogiausias salutinis poveikis yra chroniskas nuovaris), viskas buvo gerai... Kol manes is darbo neisveze greitoji... Pries pat atostogas!!! Visiskas ablomas!!! Pasirodo kazkas blogai mano skydliauke, ji pernelyg aktyvi. Del to mano sirdis kalatojasi kaip pamisusi ir as dustu.... Na, dar plaukai slenka, oda serpetojasi, atrodai "negrazi" ir t.t. Beje, net kol to neitariau jau meciau rukyt, nes tiesiog dusdavau nuo cigaretes... O juk ji buvo man tokia artima!!! Matyt tikrai kazkas buvo negerai, jei jos atsisakiau... O dabar?

Dabar nebepalipu laiptais... Dustu, kaip prakeikta astmatike! Sirdis kalatojasi taip, lyg buciau begus simta metru... Ir apskritai, mintys, kad viskas visiskai beprasmiska, be pagrindo, kad nieko... nieko nera... Kad as niekad nebepadarysiu to, ka norejau... Toks beviltiskumo jausmas... Nieko nebebus tikro... As nepabegiosiu Australijos papludimy... Joks prancuzas manes neisimyles... As taip ir neismoksiu jodinet! As..  As neturiu jegu tiket, kad galima STEBUKLINGAI PASVEIKT. Taip, kaip mane bando itikint mano vyras. As greiciau noriu nusizudyt. Man siuo metu tokios mintys nesvetimos.

Jis sako nerukyk... Na, sito as tiesiog nebegaliu... Fiziskai.  Negerk! Na, sito as negaliu atsisdakyt, tai man bent kazkoks lasas uzsimirsimo...  Jis sako, ieskok atsakymo! I ka? As tik noriu ....


Cha! Cha! Cha! Ko as noriu?!!! Ko?!!!

Kazkada buvo gi tokie naivus laikai, norejau as buti izimi dainininke! Ne siaip bet kokia. Izimi!!! Ir tada as sutikau savo princa, pastojau, meciau universiteta, isvaziavau i anglija... Ir galiausiai nusprendziau, kad mano svajones man trukdo gyvent. Nes jos neigyvendinamos! Kaip as galiu tapt dainininke, jei neturiu laiko normaliai issimaudyt, neturiu laiko sau... Vien darbas, vaikai... Kam man kankintis svajojant apie nepasiekiama tiksla, geriau kaip budistei, atsisakyt nereikalingu troskimu ir but laimingai su tuo, ka turiu...

Bet dabar man atrodo baisu, kad nebemoku svajot. Kad nebetikiu svajonem. Manes siame gyvenime niekas nebepalaiko, tiesa sakant daviau sau penkis metus... Na, mazdaug istempsiu iki trisdesimt! Nes jau 7 metai sergu diabetu, 6 reumatoidiiu artritu, galiausiai sita striuma... Kiek dar patempsiu? O kas tada?

"Tada" manes irgi nebepatenkina... Mane labiau nei krikscionybe zavi budizmas. Atgimt. Man tai skamba taip nuostabiai! Turet sansa padaryt tai, ko negalejai nuveikt siam gyvenime!  Turet tik viena gyvenima... Man tai atrodytu pernelyg beisu...

O siuo metu viskas tik pilkuma. Ir baisiausia, kad nusiraminimo negaliu rast net pati su savim, nes anksciau, jei susipykdavau su vyru, tai galedavau pabegt i save. O dabar jauciu, kad susipykau si savim, su pasauliu, net vyrelis dabar kaip silkinis, nes mato, jau man konkreciai stogas ciuozia, bet del to man tik sunkiau. Nes jauciuosi dar slykstesne, pati sau priesas.

Ir niekas man negali padet...

Siandien kaip tik isgirdau savo vyra kalbant telefonu su tevais. Jie, beje, rusai. Na, mazdaug girdziu "S Novim Godam, S Novim Sciastjiem!" Na, galvoju, kazkaip ironiskai man tai skamba. O tada paklausiau:
- Nori isgirst nauja anekdota? Ka tik sugalvojau!
Jis toliau kalba su tevais, nieko, po velniu, negirdi.

Kai galiausiai jis man leido pasireiksti, pasakiau:
-Novoje sciastje, eto to ze samoje nesciastje, tolko s eronijoj!

Na, mazdaug, laime tai tik nelaime su ironija!

Nemanau, kad jis mane suprato. O jus? Supratot?...

Sie NAUJIEJI patys baisiausi mano gyvenime. Nekenciu saves ir visko aplink.

Sia vasara  pagaliau gavau darba del kurio tiek ariau. Tiek kankinausi. Pagaliau... Ir as is to? Pirmiausia mano tetis mire, taip ir nepamates nei manes naujam darbe, nei mano namu Oxforde, nieko... Net zinutes nebegaliu jam nusiust. O is kitos puses nebegaliu patiket, kad jo nebera!!! Ir tada, kai pagaliau PRADEJAU dirbt naujam darbe, mano sveikata galutinai subyrejo kaip koks susiktas kurtu namelis! Pliurpt ir nebera!

Iki siol sirgau TIK diabetu ir reumatoidiniu artritu. Na, vaistai, saujom, saujom, bet jei geri ir mazdaug pakankamai miego (nes blogiausias salutinis poveikis yra chroniskas nuovaris), viskas buvo gerai... Kol manes is darbo neisveze greitoji... Pries pat atostogas!!! Visiskas ablomas!!! Pasirodo kazkas blogai mano skydliaukei, ji pernelyg aktyvi. Del to mano sirdis kalatojasi kaip pamisusi ir as dustu.... Na, dar laukai slenka, ora seropetojasi, atrodai "negrazi" ir t.t. Beje, net kol to neitariau jau meciau rukyt, nes tiesiog dusdavau nuo cigaretes... O juk ji buvo man tokia artima!!! Matyt tikrai kazkas buvo negerai, jei jos atsisakiau... O dabar?

Dabar nebepalipu laiptais... Dustu, kaip prakeikta astmatike! Sirdis kalatojasi taip, lyg buciau begus simta metru... Ir apskritai, mintys, kad viskas visiskai beprasmiska, be pagrindo, kad nieko... nieko nera... Kad as niekad nebepadarysiu to, ka norejau... Toks beviltiskumo jausmas... Nieko nebebus tikro... As nepabegiosiu Australijos papludimy... Joks prancuzas manes neisimyles... As taip ir neismoksiu jodinet! As..  As neturiu jegu tiket, kad galima STEBUKLINGAI PASVEIKT. Taip, kaip mane bando itikint mano vyras. As greiciau noriu nusizudyt. Man siuo metu tokios mintys nesvetimos.

Jis sako nerukyk... Na, sito as tiesiog nebegaliu... Fiziskai. Negerk! Na, sito as negaliu atsisdakyt, tai man bent kazkoks lasas uzsimirsimo... Jis sako, ieskok atsakymo! I ka? As tik noriu ....


Cha! Cha! Cha! Ko as noriu? Ko?

Kazkada buvo gi tokie naivus laikai, norejau as buti izimi dainininke! Ne siaip bet kokia. Izimi!!! Ir tada as sutikau savo princa, pastojau, meciau universiteta, isvaziavau i anglija... Ir galiausiai nusprendziau, kad mano svajones man trukdo gyvent. Nes jos neigyvendinamos! Kaip as galiu tapt dainininke, jei neturiu laiko normaliai issimaudyt, neturiu laiko sau... Vien darbas, vaikai... Kam man kankintis svajojant apie nepasiekiama tiksla, geriau kaip budistei, atsisakyt nereikalingu troskimu ir but laimingai su tuo , ka turiu...

Bet dabar man atrodo baisu, kad nebemoku svajot. Kad nebetikiu svajonem. Manes siame e niekasnebepalaiko, tiesa sakant daviau sau penkis metus... Na, mazdaug istempsiu iki trisdesimt! Nes jau 7 metai sergu diabetu, 6 Reumatoidiiu artritu, galiausiai sita striuma... Kiek dar patempsiu? O kas tada?

"Tada" manes irgi nebepatenkina... Mane labiau nei krikscionybe zavi budizmas. Atgimt. Man tai skamba taip nuostabiai! Turet sansa padaryt tai, ko negalejai nuveikt siam gyvenime! Turet tik viena gyvenima... Man tai atrodytu pernelyg beisu...

O siuo metu viskas tik pilkuma. Ir baisiausia, kad nusiraminimo negaliu rast net pati su savim, nes anksciau, jei susipykdavau su JUO, tai galedavau pabegt i save. O dabar jauciu, kad susipykau si savim, su pasauliu, net JIS dabar kaip silkinis, nes mato,  jau man konkreciai stogas ciuozia, bet del to man tik sunkiau. Nes jauciuosi dar slykstesne, pati sau priesas.

Ir niekas man negali padet...

Visada svajojau apie tai, ka turiu dabar :) Truputį baisu. Tarsi bijotum pabust iš sapno... :)

Labas, ar girdit mane? Nojau, nereikia taip smarkiai... Žinau, Kalėdos jau greitai, bet šį kartą Kalėdų senelis jums nieko neatneš, viskas kolkas dar mamytei ;) Rebeka, mažute, vis dar miegi? Jau greit. Jau tikrai greitai mes pasimatysim.

Seneli, noriu ramių Kalėdų... Seneli, aš dar pati visai neužaugau. Nespėjau... Kada, sakai, užaugama? Per dianą? Tai būna? Būna... Bet ne man, matyt. Tikiuosi. Seneli, aš sau prisiekiau niekada neužaugti. Nesuaugti, seneli, neužauga nenoriu būti...

Seneli, aš nenustoju valgyt... Ne, jis man negali liepti liautis valgyt. Jis toli... Griš, taip, aišku, kad griš. Greit jau, bet laukti taip sunku... Sunku laukti, todėl ir maldau tą laukimą kavutėm, pyragėliais, šokoladukais, marcipaniniais, kokosiniais, vaniliniais, dar jogurtais, sūreliais, glaistytais ir su idarais... Taip, seneli, žinau, kad tu ne nuodėmklausys... Bet...

Jo per Kalėdas nebus. Atnešk man Kalėdas be ilgesio asaru... Atnešk jam Kalėdas be namų ilgesio... Atnešk man per Kalėdas stebuklingą pajutimą, kad viskas pasaulyje viena...

Gyvenime tereikia norėti, labai norėti, kad viskas imtų irgi norėti kartu su tavimi...

Prasau palaukti...
Laukti nebera ko,
nera laiko laukti

Sesija yra toks nuostabus metas - tai tarsi atostogos, tik su tam tikrais paivairinimais, kurie pasireiskia dalyvavimu loterijoje islaikysiu-neislaikysiu. O pati loterija man primena pokeri, viskas priklauso nuo gautu kortu... Geros kortos - ir tu laimetojas!

Pasaulis eina, bet niekur nenueina :)