Nauji metai???!!!

Siandien kaip tik isgirdau savo vyra kalbant telefonu su tevais. Jie, beje, rusai. Na, mazdaug girdziu "S Novim Godam, S Novim Sciastjiem!" Na, galvoju, kazkaip ironiskai man tai skamba. O tada paklausiau:
- Nori isgirst nauja anekdota? Ka tik sugalvojau!
Jis toliau kalba su tevais, nieko, po velniu, negirdi.

Kai galiausiai jis man leido pasireiksti, pasakiau:
-Novoje sciastje, eto to ze samoje nesciastje, tolko s eronijoj!

Na, mazdaug, laime tai tik nelaime su ironija!

Nemanau, kad jis mane suprato. O jus? Supratot?...

Sie NAUJIEJI patys baisiausi mano gyvenime. Nekenciu saves ir visko aplink.

Sia vasara  pagaliau gavau darba del kurio tiek ariau. Tiek kankinausi. Pagaliau... Ir as is to? Pirmiausia mano tetis mire, taip ir nepamates nei manes naujam darbe, nei mano namu Oxforde, nieko... Net zinutes nebegaliu jam nusiust. O is kitos puses nebegaliu patiket, kad jo nebera!!! Ir tada, kai pagaliau PRADEJAU dirbt naujam darbe, mano sveikata galutinai subyrejo kaip koks susiktas kurtu namelis! Pliurpt ir nebera!

Iki siol sirgau TIK diabetu ir reumatoidiniu artritu. Na, vaistai, saujom, saujom, bet jei geri ir mazdaug pakankamai miego (nes blogiausias salutinis poveikis yra chroniskas nuovaris), viskas buvo gerai... Kol manes is darbo neisveze greitoji... Pries pat atostogas!!! Visiskas ablomas!!! Pasirodo kazkas blogai mano skydliaukei, ji pernelyg aktyvi. Del to mano sirdis kalatojasi kaip pamisusi ir as dustu.... Na, dar laukai slenka, ora seropetojasi, atrodai "negrazi" ir t.t. Beje, net kol to neitariau jau meciau rukyt, nes tiesiog dusdavau nuo cigaretes... O juk ji buvo man tokia artima!!! Matyt tikrai kazkas buvo negerai, jei jos atsisakiau... O dabar?

Dabar nebepalipu laiptais... Dustu, kaip prakeikta astmatike! Sirdis kalatojasi taip, lyg buciau begus simta metru... Ir apskritai, mintys, kad viskas visiskai beprasmiska, be pagrindo, kad nieko... nieko nera... Kad as niekad nebepadarysiu to, ka norejau... Toks beviltiskumo jausmas... Nieko nebebus tikro... As nepabegiosiu Australijos papludimy... Joks prancuzas manes neisimyles... As taip ir neismoksiu jodinet! As..  As neturiu jegu tiket, kad galima STEBUKLINGAI PASVEIKT. Taip, kaip mane bando itikint mano vyras. As greiciau noriu nusizudyt. Man siuo metu tokios mintys nesvetimos.

Jis sako nerukyk... Na, sito as tiesiog nebegaliu... Fiziskai. Negerk! Na, sito as negaliu atsisdakyt, tai man bent kazkoks lasas uzsimirsimo... Jis sako, ieskok atsakymo! I ka? As tik noriu ....


Cha! Cha! Cha! Ko as noriu? Ko?

Kazkada buvo gi tokie naivus laikai, norejau as buti izimi dainininke! Ne siaip bet kokia. Izimi!!! Ir tada as sutikau savo princa, pastojau, meciau universiteta, isvaziavau i anglija... Ir galiausiai nusprendziau, kad mano svajones man trukdo gyvent. Nes jos neigyvendinamos! Kaip as galiu tapt dainininke, jei neturiu laiko normaliai issimaudyt, neturiu laiko sau... Vien darbas, vaikai... Kam man kankintis svajojant apie nepasiekiama tiksla, geriau kaip budistei, atsisakyt nereikalingu troskimu ir but laimingai su tuo , ka turiu...

Bet dabar man atrodo baisu, kad nebemoku svajot. Kad nebetikiu svajonem. Manes siame e niekasnebepalaiko, tiesa sakant daviau sau penkis metus... Na, mazdaug istempsiu iki trisdesimt! Nes jau 7 metai sergu diabetu, 6 Reumatoidiiu artritu, galiausiai sita striuma... Kiek dar patempsiu? O kas tada?

"Tada" manes irgi nebepatenkina... Mane labiau nei krikscionybe zavi budizmas. Atgimt. Man tai skamba taip nuostabiai! Turet sansa padaryt tai, ko negalejai nuveikt siam gyvenime! Turet tik viena gyvenima... Man tai atrodytu pernelyg beisu...

O siuo metu viskas tik pilkuma. Ir baisiausia, kad nusiraminimo negaliu rast net pati su savim, nes anksciau, jei susipykdavau su JUO, tai galedavau pabegt i save. O dabar jauciu, kad susipykau si savim, su pasauliu, net JIS dabar kaip silkinis, nes mato,  jau man konkreciai stogas ciuozia, bet del to man tik sunkiau. Nes jauciuosi dar slykstesne, pati sau priesas.

Ir niekas man negali padet...