Na ką aš galiu pasakyti?..

Kaip baigti šią dieną?..

MOLYNĖ

Joks kūrėjas nebūna visiškai tikras, kad jo darbas bus toks, kokio tikėjosi. Kūrinys lyg pagimdytas vaikas vėliau gali nuvilti arba netikėtai pranokti visus lūkesčius. Tobulumo, naujumo, atradimo siekimas veikiausiai nūsų paveldėtas iš To, kuris sukūrė mus pačius.
žmogus, paskiausias ir galbūt nuostabiausias Dievo kūrinys, buvo sumanytas taip, kad laikui bėgant galėtų save tobulinti, žingsnis po žingsnio, klupdamas ir vėl atsikeldamas darytųsi panašesnis į savo Kūrėją ir beveik pagrįstai galėtų pasakyti - aš pats save sukūriau.
Amžių pradžioje Viešpats nebuvo taip atsitolinęs nuo Žemės naujakurio žmogaus - tikriausiai nenorėjo, kad jis pasijustų išguitas ne tik iš rojaus, bet ir iš dieviškojo tėvo širdies. Kūrėjui buvo mielas žmogaus troškimas dalintis su juo žemės gėrybėmis. Jie degino gražiausių ėriukų mėsą, krovė ant aukuro vaisius ir javų pėdus manydami, kad Viešpaties uoslei malonus tas dūmų kvapas ir sykiu su dūmais kylančios jų mintys: štai, Viešpatie, geriausią kąsnį mes paskyrėme tau, vildamiesi, kad šito gero užteks ir mums.
Kūrėjas tikriausiai nesitikėjo, nebuvo numatęs, kad iš tokio nuolankumo, iš atsidavimo jam brolis nužudytų brolį. Senojo Adomo sūnus, jau nebejaunas Kainas, rodos, galėjo susiprotėti, kad jo deginami prinokę javai negali skleisti tokių karštų ir juodų dūmų kaip riebi Abelio aviena. Ir kas tam nelaimėliui įkalė į galvą tokią mintį, kad žemdirbio auką Viešpats atsisako priimti? Galbūt iš nevilties Kainas ir paaukojo Dievui savo brolį, pasirengęs iškęsti artimųjų bausmę - akis už akį, dantis už dantį, galva už galvą.
Kūrėjas ne kartą jau buvo bylojęs ir veikęs kaip žmogus tarp žmonių, kad šie įgytų daugiau jo dvasios ir išminties. Šį sykį jis ryžosi gelbėti brolžudį Kainą prikeldamas iš numirusiųjų Abelį. Tačiau paaiškėjo, kad šito padaryti net Viešpats Dievas nebegali. Arba neberegi tokios prasmės.
Abelis jau ne pirmą kartą buvo suleidęs savo avis į žaliuojančius brolio pasėlius. Įpykęs Kainas rado jį knarkiantį alyvmedžio paunksmėj. Taukuotu Abelio veidu roplinėjo musės, drabužis iš tolo tvoskė avių tvartu, bet aviganio rankos nebuvo tokios įdiržusios kaip Kaino, sūriu prakaitu drėkinusio kiekvieną dirvos pėdą. Jis nebesuvaldė savo įtūžio - išlupo iš žemės didoką akmenį ir suknežino Abeliui galvą. Šis išleido dvasią kur kas lengviau negu titnago šuke skerdžiamos jo avys.
"Brolis nespėjo manęs prakeikti", - ramino save Kainas, tačiau Abelio dvasia skausmingai rovė iš kūno jo dvasią, reikalavo didelės aukos. Tada jis paskubom sukrovė laužą, ant jo paguldė užmuštą Abelį, ilgai vargo, kol trindamas du medžio pagaikščius išgavo ugnį, ir padegė tą šiurpų savo aukurą. Nuo jo pakilę dūmai driekėsi tiesiai į dangų - Dievas pagaliau sutiko priimti Kaino, žemdirbio, auką. Viešpats turėjo suprasti, kad jo nemylimas Adomo sūnus nebegalėjo, nebeįstengė sutramdyti savo rūstybės, kaip jos nesutramdo pats Dievas, kai baudžia tuos, kurie jam nusikalto.
Kūrėjas nusprendė atkurti Abelį ne iš apdegusių jo kaulų, o iš molio - taip, kaip anuomet jis buvo nulipdęs Adomą. Iš dykumos atskriejęs viesulas krūmokšniais apaugusioj dykroj nupustė storą smėlio sluoksnį, toj vietoj atsirado molingas duburys. Užėjusi liūtis pripildė jį vandens. Du iš dangaus siųsti jaunuoliai angelų veidais, pasikaišę baltas galabėjas, tris dienas ruošė Viešpačiui tinkamą molį. Pirmąją dieną giedodami braidė po tą duburį vis labiau drumsdami telkšantį vandenį. Antrąją dieną vanduo pavirto tirštoka tyre, o trečiąją išminkytas molis pasidarė toks klampus, jog tie jaunikaičiai be Dievo ir žmonių pagalbos nebegalėjo išrauti savo kojų.
Štai tada ir atsirado basas žilabarzdis Nepažįstamasis, kalbantis pranašo ar paties Dievo balsu. Abelio našlei jis pasakė:
- Nebegedėk, pasibarsčius galvą vyro pelenais, šią naktį tu vėl miegosi šalia jo.
O tuos, kurie kėsinosi užmušti brolžudį Kainą, Nepažįstamasis rūsčiai perspėjo:
- Jeigu kuris kerštaudamas jį nužudytų, tam bus atkeršyta septyneriopai.
Jie nesuprato, kaip galima septyneriopai ką nors nugalabyti arba kitaip ką nors nubausti. Bet iš tų žodžių pajuto, kas yra tas, kurio jie iš pradžių nepažino.
Kai Viešpats paėmė gniutulą molio ir ėmė jį maigyti kepaluodamas Abelio galvą, suramintoji našlė parpuolė ant kelių ir ėmė maldauti:
- Viešpatie!.. Aš, žinoma, trokštu turėti gyvą ir sveiką savo vyrą, tik nenorėčiau, kad jis vėl tąsytų mane už plaukų, vadintų kvaiša avim, o pats kaip avinas lakstytų pas svetimas moteris.
Prie jos prašymo prisidėjo ir Setas, trečiasis Adomo sūnus, maldaudamas, jog Viešpats pakeistų Abelio būdą, padarytų taip, kad jis nebetvirkintų jo dukterų, kurioms dar ne metas galvoti apie vyrus. O viena iš jo paauglių, rodos, Lėja vardu, paskui ir vyresnioji Zilpa - abi sukryžiavusios ant pilnėjančios krūtinės rankas progiesmiu išsakė savo pageidavimą:
- Nulipdyk mums, Viešpatie, ne vieną, o du, kad ir plonesnius už Abelį, panašius į tuos, kurie čia dainuodami darbavosi. Jie buvo tokie linksmi, tokie malonūs mėlynakiai...
Paaiškėjo, kad niekas iš stebinčiųjų Viešpaties minkomą molį nebetroškta matyti Abelio tokio, koks jis buvo anksčiau. Adomo vaikai ir vaikaičiai pajuto, kad gailestingasis jų Dievas ketina atidėti į šalį jau išminkytą luistą ir palikti juos nieko nelaimėjusius. Sunerimę jie ėmė ieškoti akimis savo pranokėjo, kuris, sulaukęs garbingo amžiaus, turėjo būti pats išmintingiausias.
- Adomai, eik, prašyk, sakyk ką nors...
Jie atvedė devintą šimtmetį baigiantį senolį, lengvą ir braškantį kaip išdžiūvęs avikailis, arčiau Viešpaties, kuris kadaise jį buvo taip skaudžiai nubaudęs. Adomas purtydamas galvą mėgino prisiminti, kuo jis tada kartu su Ieva prasikalto, bet numojo ranka ir drumzlinom akim žvelgdamas į savo Kūrėją paprašė girgždančiu balsu:
- Viešpatie... Padaryk mums... nulipdyk mums laimę.
Kūrėjas tarsi sumišęs patylėjo, pavartė molio gniutulą ir atkišo jį senajam Adomui:
- Te. Imk, nusilipdyk.
Paskui rodydamas į saulėje blizgančią molynę paragino visus kitus:
- Imkit, kas tik norit, ir nusilipdykite sau...
Didis mažas, senas ir jaunas puolė į tą glitaus molio duburį, viens kitą stumdydami jie gviešėsi pasiimti to molio kuo daugiau. Per tą sumaištį niekas nepamatė, kada ir kur pasitraukė jų Viešpats. Pasakė - nusilipdykite patys, ir pradingo, nei pataręs, nei pamokęs, nuo ko pradėti, koks molio lipdinys jiems galėtų tą laimę suteikti. Kai kurie, nuklampoję į patį molynės vidurį, jau šaukėsi pagalbos, nes patys nebeįstengė išbristi. Pagaliau išplustėję į duburio pakraštį jie pirmieji pasijuto laimingi.
Kainas kiurksojo rankom susiėmęs galvą ir nebesitikėjo kada nors pralinksmėti. Kai kiti ėmė grobstyti angelų išminkytą molį, jis tenorėjo išsaugoti vieną gražiai įspaustą Viešpaties pėdą. Jis net užgulęs ją šaukė savo gentainiams:
- Nelieskit! Palauksim, kol saulė išdžiovins. Prisiminsime, ką čia kalbėjo Viešpats.
Bet niekas jo nenorėjo girdėti. Rėkalodami ir molinom kojom spardydami brolžudį vijo šalin. Kainui vos bepavyko atsigremžti nuo tos pėdos gumulą sulig žąsies kiaušiniu. Tuo tarpu kiti, stipresni, kai kuriuos išstumdę rankomis kasė ir drėbė, sukrovė aukštas molio krūvas, moterys žymėjo jas drabužio skiautėm, gyvulių išmatom ar kitokiais ženklais, kad niekas nedrįstų savintis to, kas atidėta jų laimei.
Paskui iš to molio vieni nusilipdė indų - vandeniui, pienui ir tešlai, kiti molį sumaišę su šiaudais mūrijo namų sienas ir krosnis, jaunesnės moterys pasipuošė molio karoliais, o toks Jabalas, sako, kalnuose ganydamas ožkas iš molio nusilipdė sau patogią sugulovę. Tačiau neatsirado tokio, kuris būtų pasakęs - nusilipdžiau savo laimę, dabar esu laimingas.
Kainas pasitraukęs į šalį išplojo tą molio kiaušinį ir uždėjo ant savo įkaitusios kaktos. Jam pasidarė šiek tiek lengviau, akyse šviesiau. Dar neišdžiūvusiame molyje atsispaudė trys linijos nuo raukšlių Kaino kaktoje. Jis ištiesino tą atspaudą ir dykros erškėčio spygliu paryškino molyje giliausią savo kaktos liniją tardamas, jog tai bus horizontas, pasaulio kraštas, kurio kaip tikros laimės dar niekam nepavyko pasiekti. Paskui prie tos linijos jis prijungė lankelį su penkiais spinduliais. Kitas būtų pasakęs, jog tai skęstančio žmogaus ranka su išskėstais pirštais. Priešingam molio plytelės gale jis nubrėžė kitą lankelį, tačiau be jokių pirštų.
Argi ne taip atrodo besileidžianti, vakare gęstanti saulė? Tarp tų lankelių Kainas nupiešė du negrabius apskritimus, lyg skirtingų paukščių kiaušinius - aukščiau mažesnį, žemiau gerokai didesnį. Prie to didžiojo įrėžė keturis brūkšnelius, kurie turėjo ženklinti žmogaus rankas ir kojas. O ten, kur būna žmogaus krūtinė ir jo širdis, Kainas įspaudė į molį juodą akmenėlį.
- Saulė teka, saulė leidžias - mano sieloje tamsu, - balsu perskaitė tai, ką pavaizdavo, ir liko patenkintas. Beveik laimingas.

2003

Justinas Žilinskas

GUGIS
Girių kaukas ir žmonių draugas


Seniai seniai tarp šimtamečių girių, skiriamų tik neskubios Nemuno ir Neries tėkmės, driekėsi kraštas, Lietuva vadintas. Tvirtos buvo to krašto pilys, didingi jo valdovai, išdidūs ir narsūs žmonės, akių gelmėje rusenančia gintaro liepsna.

Tačiau ten, kur ne kiekvieno žvilgsnis užklysta, kur ne kiekvieno koja drįstų žengti – gūdžiose girių tankmėse – gyveno ir dar viena negausi labai labai sena giminė, girių kaukais vadinta. Paslaptinga buvo gentis – nežinia, iš kur atėjusi, nežinia, kada radusis, ir nežinia, kada išėjusi į nebūtį. Nors kaukų ir žmonių keliai kartais susikirsdavo, bet mažoji tauta nelabai mėgo žmones – ir už būdą grėslų, ir už išdidumą beribį, ir už norą visus kitus motinos gamtos kūrinius valdyti.

Tik vieną sykį toje paslaptingoje giminėje gimė kaukavaikis, tėvų Gugiu pramintas. Buvo kaukiokas kaip kaukiokas – gal tik smalsesnis nei bendragenčiai, gal kiek sumanesnis nei bendraamžiai. Bet ir jis būtų telikęs kiškių medžiotoju, šermukšnių rinkėju, laukinių bičių medaus kopinėtoju, jeigu ne toji kaitri viena iš pirmųjų vasaros dienų, išviliojusių kaukavaikį iš Kaukašlaičio pasidairyti – o gal jau sunoko žemuogės?

Taip ir prasidėjo nutikimai, aprašyti pasakojimuose apie Gugį – girių kauką, žmonių draugą.

Pirmasis pasakojimas apie Gugį, smeiguolį ir geležinius žmones

Gugis sliūkino tyliai, vis stabtelėdamas apsidairyti, įsiklausyti. Keliauti reikėjo gana toli – mat didieji žemuogynai buvo prie pat žmonių kelio į Pagirius. Gugis, kaip ir pridera padoriam kaukui, vengdavo tų dičkių, tačiau tai anaiptol nereiškė, jog žmonės jam nerūpėjo. Ir dar kaip rūpėjo! Jie jau buvo keletą kartų su Pukiu nulindę į Pagirius (sužinotų tėvas – oi, kaip kailį išskalbtų!). Nenuoramos kaukaberniai taip pat pažvalgydavo ir kelią – juk žmonės taip keistai rengdavosi ir tokių įdomių daiktų nešdavosi! Kai ką ir pamesdavo! Be to – nuo kelio sklido nemažas triukšmas – čežėjimas, girgždėjimas, šnekų nuotrupos… Tad kaukui net žemuogės nerūpėjo. Nubėgęs dar keletą sieksnių, jis praskyrė paparčio lapus, prisimerkė, kiek apakintas ryškios saulutės, ir aiktelėjo. Kelias ir jo prieigos knibždėte knibždėjo!
„Tai bent!“ – kraipė galvą Gugis. Ne, tokių žmonių kaukas dar niekada nebuvo regėjęs. Visi apsisiautę kažkokiais keistais apdarais – ilgais baltais plevėsuojančiais nuo kiekvieno krustelėjimo. Ant tų plonų tarsi vapsvų lizdai apdarų kryžiavosi du juodi brūkšniai. „Argi tai rūbas? – stebėjosi kaukas. – Jį net sparvos prakąstų!“
Keistieji žmonės tuo tarpu erzeliavo, stumdėsi, ieškojo minkštesnių samanų prisėsti, keletas puolė kapoti krūmynų. Ir tuomet girios gyventojo akį patraukė dar neįprastesnė trijulė, kuriai kiti reiškė visokeriopą pagarbą. Pirmasis iš jų buvo jau senyvas, pražilęs, sukumpęs vyras, su giliai kaktoje įsirėžusiomis raukšlėmis. Jo akys neramiai bėgiojo, o kairioji ranka truputį virpėjo. Antrasis vyras – gerokai jaunesnis ir, kaip ir pridera jaunam, žengė drąsiai, pasitikėdamas. Jo stotas buvo tvirtas, tarsi iš ąžuolo drožtas, o banguota barzda ir šviesūs plaukai vilnijo papūtus vėjeliui. Na, o trečiasis žmogus dėl trumpų kojų kiek juokingai krypavo. Tačiau skvarbus juodų it angliukai akių žvilgsnis bylojo: nepasitrauksi iš kelio – sumindys ir neatsigręš!
Tačiau ne akys, ne eisena ir ne barzda taip sudomino kauką – juk visa tai galėjo turėti kiekvienas žmogus ir netgi kaukas. Keista buvo kas kita. Vos sujudėdavo tie keisti balti apdarai, dviejų iš trijulės krūtinės sublizgėdavo!
„Nejaugi čia… Geležiniai žmonės?!“ – sunerimo Gugis.
Tuo tarpu vyrai susėdo, keletas kitų padavė odines gertuves. Šviesiaplaukis įsišvirkštė į burną čiurkšlę ir užsikosėjo. Trumpakojis prabilo. Nesuprantama kalba!
– Lorde Douveri, na, ir kaip neišverdate tame kiaute! Aš net marškiniuotas prakaitu srūvu – o jūs vargstate su šarvais. Atiduokite ginklanešiams, pasimėgaukite vėjeliu!
– O aš pritariu lordo atsargumui, – atsiliepė senis. – Pagonys – taiklūs šauliai, barone Dolčetai. Kartais geriau paprakaituoti, negu strėles tarp šonkaulių skaičiuoti.
– Niekis tas prakaitas, – atsiliepė jauniausias. – Dėl švento tikslo galiu ir paprakaituoti.
– Ir koks gi tas tikslas? – susidomėjo baronas.
– Viešpaties šviesa! Garbusis broli Heinrichai – jūs sakėte tiesą! Nenešti mūsų Viešpaties šviesos šiam kraštui yra nusikaltimas! Iš tiesų čia būtų galima nuveikti tiek, kad užtektų ne vienam palaimintojo gyvenimui!
– Oho! – išsišiepė Dolčetas, – kaip riteriui – didingi planai!
– Juk būtų galima iškirsti šias pragariškas girias, nutiesti kelius, statyti Viešpaties namus, vienuolynus... Skelbti Gerąją Naujieną! – tarsi nepastebėjęs barono pašaipos tęsė lordas.
– Garbusis lorde, to norėtume kiekvienas... – mąsliai ištarė brolis Heinrichas. – Bet… Kol šiame krašte bus nors vienas gyvas pagonis, Dievo namai liepsnos, vienuolynai bus plėšiami, broliai dejuos, prikalti prie stulpų... Ag, negi mūsų garbioji brolija nemėgino skelbti Dievo žodžio jiems gražiuoju? Bet šėtono išperos tik šėtoną ir žino... Kad ir kiek mokytum vilką – vis tiek į mišką žiūri.
– Be to, garbusis lorde, šiame krašte knibždėte knibžda ne tik pagonių – jų girios pilnos piktųjų dvasių ir kitokių nelabųjų, vargu ar leistųsi iškertamos. Bet nelabasis dėl to ir silpnas, kad be žmogaus jis bejėgis... Ar tiesą kalbu, broli Heinrichai? – pasisukdamas į bendrakelionį, tęsė kalbą Dolčetas. Vokietis mąsliai linktelėjo:
– O taip, barone... Pamenu, kai dar buvau brolio Hinderio, amžiną atilsį jam, Viešpatie, ginklanešys, ėjom į žygį, ir vėl pas samogitus . Kadangi turėjom slapta užpulti vieną pilį, tai teko kelyje naikinti kiekvieną, kad niekas nesutrukdytų įvykdyti plano. Ir pasitaikė mums ant kelio pagonių kaimas – nedidelis, koks tuzinas pirkių. Pamanėme – nėra laiko siūlyti krikštą, sukalbėsime maldas, kai niekas nebetrukdys. Tačiau ką jūs manote – kaimo stojo ginti ne tik vyrai, bet ir bobos. Tačiau, pasakysiu jums tiesą, broliai, ne vienam iš mūsų pašiurpo oda, kai pagonių raganius sukvietė į pagalbą piktąsias dvasias... Atlėkė iš miško visos tokios kailiniuotos, raguotos, vienos pažeme, kitos – šakomis ir puolė. Draskyt, kandžiot, plėšyt... Būrys mūsų tai didelis buvo, tačiau kaimą puolė tik kokios trys dešimtys vyrų, kiti skubėjo į priekį. Prisiekiu mūsų Viešpaties žaizdomis, mažai tikėjau paskalomis apie piktųjų galią, bet tąsyk jau maniau, kad gyvas nebesugrįšiu...
„Tik pamanyk, kaip įsirėkavo“, – suniurzgė Gugis, mėgindamas nors ką nors suprasti iš svetimųjų kalbos. Kol kas buvo aišku, kad senis kažkur įmerkė uodegą...
– Ordino tėvai moko, jog geriausias ginklas prieš pagoniškąją bjaurastį yra ne kalavijas, mat perkirsta dvasia atgyja su dvejopa galia, o malda, žegnonė, – įsikišo lordas Douveris.
– Garbusis lorde, žinome šias tiesas, – mostelėjo ranka Heinrichas. – Nejaugi manėte, kad nemėginome? Ir žegnojom, ir poterius kalbėjom, ir švenčiausiąsias relikvijas rodėm – nieko nelabosios nepaisė, tik giesmės joms nepatiko... Betgi kiek prigiedosi, kai pagonys kaip pasiutę strėles leidžia, ragotines smeigia. Iki šiol atsimenu – vargšas brolis Hansas, teateinie jam dangaus karalystė, tik nustojo giedoti, dvasia kaipmat prakando pilvą ir į vidurius sulindo... Liko lyg maišas gulėti visas toks pamėlęs, net pajuodavęs, matyt, nelaboji iš vidaus suėdė…
– Siaubinga, – linksėjo Dolčetas.
– ... Nepavyko tada ir riteriui Ausveliui, ak, kaip nepavyko... Pakėlė jį viena dvasia aukštai, virš medžių, ir paleido iš nagų... – lyg negirdėdamas tęsė Heinrichas. – Nukrito, kaip kiaušinio lukštas sudužo... O broliukui Georgui gyvam odą nugraužė...
– Neįtikėtina!
Douveris žvilgčiojo tai į vokietį, tai į italą. Bet pirmasis visai pasinėrė į prisiminimus, nes tik lingavo galvą ir kartojo: kaip tai baisu... kaip tai baisu.., o antrasis šelmiškai pamerkė akį jaunuoliui. Jaunasis lordas jau rengėsi įsižeisti – atrodo, Eritrėjos pakrančių maitvanagis iš jo šaiposi! Jau žiojosi kaip nors įgelti, bet čia pastebėjo, kad italo akys lipte prilipusios prie durklo, kurį vaikinas ką tik išsitraukė ir vartė rankoje. Iš tiesų tėvo padovanotas, kruopščios, juvelyriškos ginklakalystės pavyzdys tiesiog spinduliavo magiška trauka: galėjai ilgas valandas žiūrėti, kaip saulės atspindžiai žaidžia ant senomis nepažįstamomis runomis papuoštų ašmenų, kaip sidabrinės gyvatės kūnas rangosi apie rankeną ir baigiasi galva, į kurią vietoj akių įstatyti du rausvą grėsmingą šviesą spinduliuojantys rubinai.
„Koks gražus smeiguolis!“ – Gugiui net seilė nutįso. Tuo tarpu vyrukas lyg žaisdamas susmeigė durklą į samanas.
– Gražus daiktelis, – pagyrė Dolčetas, pasislinkdamas arčiau.
– O kaipgi, – pasididžiavo ką nors daugiau sakyti Douveris. Bet smalsumas nugalėjo.
– Barone, ar jūs tikite, ką pasakojo brolis Heinrichas?
Italas krenkštelėjo ir atsiliepė pašnibždomis:
– Na, šio krašto miškuose visko nutinka... Tik duosiu vieną patarimą, lorde. Jeigu jus užpultų pagonių dvasia – neskubėkite jos žegnoti, poteriauti ar giedoti… Bijau, kad tai neišgelbės. Traukite ginklą ir drąsiai kirskite pusiau arba taip, kaip jums atrodo geriausia... O jeigu neramu – prieš žygį pašlakstykite ašmenis šventintu vandeniu arba į gertuvę jo vietoj vyno pilkite.
– Barone, bet Bažnyčios Tėvai moko...
– Mano jaunasis bičiuli, Bažnyčios Tėvai moko daug ko – taip pat nežudyti... – akimis prikalęs Douverį prie žemės, ištarė baronas. – O mes čia ateinam nešini ugnimi ir kalaviju. Argi keista, kad vietinės dvasios mūsų nemėgsta?
– Bet, barone, su velnio padarais reikia kovoti! Reikia...
– Tai ir darome, lorde. Tai ir darome. O dabar jums siūlau poilsio laiką patylėti ir pamedituoti. Kelias tolimas, vidudienis ilgas, Albiono ūkų čia nebus. Pasiilsėkime.
– Pasiilsėkime... – nenoriai sutiko jaunasis lordas. Atsidusęs jis įkišo durklą į makštis, atrėmė galvą į pušies kamieną ir užsimerkė.
– Uhuhuhhh…! – šiame urzgime tilpo viskas: pyktis, įniršis, įsiūtis, neviltis. Gugis jau seniai sekė, ką darys geležinis žmogus su tuo gražiu smeiguoliu, ir viltis, kad paliks jį įsmeigtą, buvo tokia didelė, tokia tikra… O dabar – še tau, kad nori, paslėpė, įbedė kažkur į save, nors neišleido nė garso. Et, toks grobis! Toks daiktas! Parneštų Kaukašlaitin – Pukis apsisiusiotų iš pavydo! Be to, tik taip galėtų įtikinti saviškius, kad matė geležinius žmones (o kad čia buvo sustoję būtent jie, Gugiui abejonių nekilo: bet kuris, bent kartą klausęs senojo Urkio porinamų istorijų, būtų tuoj pat supratęs, su kuo susidūrė). Bet ką dabar daryti – nejaugi smeiguolis pradingo galutinai? Gugis vėl apsidairė, tikėdamasis rasti dar ką nors neįprasta, tačiau akies netraukė niekas. Tyliai ir atsargiai, tarsi per samanas šliaužiantis žaltys, Gugis prisėlino prie snaudžiančio žmogaus dar arčiau. „Ėhė… tai juk smeiguolio galva kyšo“, – apsidžiaugė kaukas, pastebėjęs, kad tas blizgantis gyvis, matytas ant smeiguolio, dabar pusiau išlindęs iš kažkokios geležinio žmogaus ataugos. Dabar vėl viskas atrodė paprasta: reikia tik čiupti smeiguolį ir – į kojas… Bet ar tikrai tai smeiguolio galva? O gal užkerėta angis? Gal kanda? – tokie ir panašūs klausimai užgriuvo kaukabernį, pamačiusį, kad gyvis blizgina dvi raudonas akis. Atsargiai pakėlęs nuo žemės vytelę, bakstelėjo į vieną akį – nieko neįvyko. Kaukas daugiau neabejojo nė sekundės – jau geriau nusvilti nagus, negu grįžti be grobio, ir dar tokio! Gugis giliai įkvėpė, žengė tuos kelis lemtingus žingsnelius ir čiupo smeiguolį. Deja, pirmos pastangos tik leido įsitikinti, kad kotą apsivyniojęs gyvis neužkerėtas ir nesitaiko įkąsti, bet lengvai lįsti lauk smeiguolis nenorėjo. Kaukas iš įtampos net suprunkštė.
Douveris pajuto lengvą dunkstelėjimą į koją. „Kas čia per velniava?“
Atsimerkęs iš netikėtumo net sustingo: kažkoks nedidelis padaras žvitriomis ir spindinčiomis akutėmis, užsimetęs pilką kailį, nemačiomis prisėlinęs, stengėsi ištraukti iš makšties durklą. Lordas viena ranka pasitrynė akį – vaizdas nenyko. Padaras lėtai, atsargiai, bet atkakliai, gviešėsi jo gero. Ginklas galiausiai pasidavė ir lėtai iššliaužė iš įmautės. Pasigirdo tylus „uf uf“. Padaras susižavėjęs pažvelgė į suspindėjusius ašmenis. Douveriui grįžo nuovoka, ir jis pabandė staigiai sugriebti vagilį, bet tas mikliai pasisuko, ir lordo delnui teko durklo ašmenys. Riteris net sustugo iš skausmo, o padaras, nepaleisdamas tik šiek tiek mažesnio už jį grobio, šoko į artimiausią krūmą. Tiek jį riteris ir tematė.
– Kas jums, lorde? – atsimerkęs paklausė Dolčetas ir, žvilgtelėjęs į pakeltą ranką, nustebo:
– Kraujas? Įsipjovėte?
– Ne... – Douveris net nežinojo, ką pasakyti. Vis dar nustebęs, sutrikęs galiausiai paaiškino:
– Nepatikėsite, barone, bet mane užpuolė...
– Kada? Dabar? Kas? – išsižiojo Dolčetas.
– Nežinau... Gnomas*, dvasia...
– Kokia dvasia? Koks gnomas? Garbusis lorde, gal saulė jums perkaitino galvą? Ech, ne veltui juk sakiau apie šarvus!
– Barone, – suirzo britas, – aš nejuokauju. Mane tikrai užpuolė gnomas ir pavogė durklą. Kol snūduriavau…
– Lorde, ne man jus mokyti, bet negalima taip tikėti broliu Heinrichu. Gal tai buvo žvėris? Žiurkė, šeškas? Iš kurgi gnomai šitose giriose?
– Buvo ne žvėris, – atkakliai pakartojo Douveris. – Ar jums teko kada nors matyti žvėrį, kurio įkandimai paliktų pėdsaką kaip geležtės? Be to, tai kurgi dingo mano durklas? Pats matėte – jį pakėliau nuo žemės ir įleidau į makštis.
– Metas keliauti, broliai, – nutraukė jų ginčą brolis Heinrichas. Komtūras Rilkė mūsų užsilauks, jeigu per daug poilsiausim.
– Tvarka. Poilsis baigtas! – sušuko Dolčetas. – Rikiuotis žygiui! Mikliai! Judam, judam, judam!

Sužvango ginklai, suskambčiojo grandys, sugirgždėjo gurguolės vežimų ratai. Nuošaliau ilsėjęsi ginklanešiai privedė arklius, padėjo riteriams ant jų užsėsti. Tebekraujuojanti Douverio plaštaka buvo perrišta balta skepeta. Lordas nusprendė daugiau niekam nepasakoti užpuolimo istorijos – nes ir pačiam šis neįtikėtinas nuotykis pradėjo atrodyti kaip keistas trumpas sapnas. Jeigu ne kraujuojanti ranka ir tuščia įmautė, galbūt būtų patikėjęs, kad gnomas, dvarfas* ar kaip kitaip pavadintum tą vagilį, tebuvo brolio Heinricho prisiminimų suaudrintos vaizduotės vaisius.

„Vaje, kokią sumaištį sukėliau!“ – negalėjo atsistebėti Gugis, pamatęs, kad visi geležiniai žmonės, jam dingus brūzgyne, staiga pašoko nuo žemės ir ėmė dairytis, rinktis daiktus, o tas, kurio smeiguolį jis dabar laikė, kažką garsiai aiškino ir mostagavo sužeista ranka, rodydamas tai į save, tai į krūmus. „Matyt, tas smeiguolis – kažkoks nepaprastas daiktas“, – galiausiai nusprendė kaukas ir pagalvojęs, kad ilgiau pasilikti čia būtų pavojinga, per brūzgynus patraukė į miško gilumą.

– Ką čia neši? O! Iš kur gavai?! Parodyk! Ai! Nesistumdyk, tu, gyvatės išnara!
– Traukis, neturiu laiko, – šūktelėjo nė nestabtelėdamas Gugis susimuštą vietą besikasančiam Pukiui.
– Kad tu kur sprandą nusisuktum su visomis savo geležimis, – palinkėjo tas, dar pagrūmodamas kumšteliu.
– Kad tu surastum ir pridegintum, – nusijuokė skuodžiantis kaukavaikis.

Kelią pastojo nedidukas upeliūkštis smėlėtais krantais. Kaukas mėgino nešulį suimti patogiau, nes teks šokinėti nuo akmens ant akmens. Pirmi trys akmenys nebuvo slidūs, bet ne ketvirtas...
– Zuikio spira!!! – dar spėjo suklykti Gugis, pajutęs, kad pasaulis staiga apsivertė aukštyn kojomis, ir piestu atsistojęs upelio vanduo dėjo tiesiai į nosį.
– Cha cha! Kerėpla, kerėpla! – klykė, tai pamatęs, iš paskos skubantis Pukis.
– Palauk, pūkuotasai, neturėčiau svarbesnių reikalų – patikrinčiau tavo momens kietumą, – papurtęs purius plaukus, sumurmėjo Gugis ir ėmė dairytis – kur jo grobis? Smeiguolis, niekur nedingęs, gulėjo upelio dugne. Gerai, kad čia nebuvo gilu – vos iki juosmens, tad, pakėlęs smeiguolio galą, kaukas ėmė tempti grobį į kitą krantą. Pukis malėsi aplinkui ir visaip rodė, kad siūlosi padėti, bet Gugis išdidžiai apsimetė jo nepastebįs – tegul pasikankina iš smalsumo! Netrukus šlapias it paukščiukas varvančiu žebenkšties kailiu kaukas išbrido iš upelio ir nusipurtęs nėrė į krūmyną, dengiantį upeliūkščio senvagės pradžią.

Senasis Urkis sėdėjo atsirėmęs į kelmelį ir snūduriavo atkišęs veidą kaitriems saulutės spinduliams. Giedro senolio veido netemdė joks nerimo debesėlis. Žili plaukai, išsidraikę ant kiškenos, vos šiuršeno, judinami lengvučio tarsi zylės plunksna vėjelio dvelksmo. Niekas nebūtų drįsęs trukdyti Urkio šiuo metu be rimto reikalo. Jau seniai kaukai kalbėjo, kad senasis daugiau kalbasi su protėvių vėlėmis nei su gyvaisiais, tačiau kažkodėl visi, ištikus nelaimei ar užgriuvus rūpesčiui, skubėdavo gauti jo patarimo, pamokymo... Gerbė senąjį Urkį kaukai, nes prisimindavo tuos laikus, kai nei viena medžioklė, nei vienas žygis į žmonių jaujas ar klėtis neapsieidavo be jo vadovavimo... Niekas dar nebuvo pamiršęs, o kas pamiršdavo – tam būtinai primindavo, kad tik Urkis, šaltą žiemą gresiant badui, išgelbėjo saviškius su žmonėmis sutaręs, kad kaukai galėtų eiti pas žmones padirbėti – už duonutės kepalą, už ropių ryšelį... Tad nors jau kokie penki saulės ratai, kai kaukus į žygius ir į darbą vedė Snarkis, Gugis vis tiek pirmiausia puolė ieškoti senolio, norėdamas pasidalyti nerimu. Labai atsargiai prisiartinęs, jis pabrūžino koja žemę, stengdamasis sugirgždinti kokius akmenukus, sušiurinti sausą žolę... Deja, Urkio vokai net nepajudėjo.
– Senoli... – tyliai tarstelėjo... – Senoli... – prabilo garsiau... – Senoli! – galiausiai sušuko.
– A? Kas?.. A... Kukio vaikis... O tai išgąsdinai... Išgąsdinai senolį... Maniau, šeškas koks nors... O aš jokio smeiguolio neturiu... Taip galvojau... Gera galvoti...
– Atleiskite man, senoli, kad sutrukdžiau snūdą, bet netoli Pagirių mačiau geležinius žmones...
– Ką sakai... Žiūrėk tu man... Geležinius žmones... Grįžo... Negerai, vaiki... Oi negerai... Negeri tie geležiniai žmonės... Labai negeri... Bet visi, žinok, žmonės negeri... Nemėgsta jie kaukų... Muša spragilais jaujose, net ir žmonių katės – tos neūžaugos – ramiai gyventi neduoda... Bet geležiniai dar blogesni... Jie degina anųjų pirkias, naikina pasėlius... Ak, negeri tie žmonės, nors sunku kaukams būtų be žmonių, labai sunku... Bet reikėtų pasakyti Snarkiui... labai reikėtų... taip taip... labai.
– Nėra Snarkio. Išsivedė vyrus bičių kopinėti. Sakė, grįš tik su saulės laida.
– Negerai, kad nėra Snarkio... Labai negerai... Kiek kartų kartojau – jeigu nesi, bent duok visiems žinoti, kur galima rasti. Ak, sunkūs laikai. Kaukas kauku nepasitiki, vienas gvelbia vienam žmogui, kitas gvelbia iš to, kuriam gvelbia... O dar kartais ir kaukas iš kauko... Kokie laikai, kokie įpročiai...
– Iš jų nugvelbiau smeiguolį.
– Smeiguolį?... Žiūrėk tu man, koks tu drąsus... Nagi, pasakok, pasakok... O gal parodysi?
– Štai.
– Oho! – senojo kauko akys blykstelėjo. – Gražus smeiguolis... Labai gražus... Žmonės tokius smeiguolius kalavijais vadina... Gerai turbūt kerta... Matai, koks tas mūsų Gugis... Nepėsčias vaikis... Nugvelbė kalaviją... Iš geležinio žmogaus... Taip capt ir nugvelbė... Chi chi... Nugvelbė... Capt ir nugvelbė... – Urkis pradėjo krizenti, krutindamas galvą ir kartodamas: „Capt ir nugvelbė... Tik capt ir nugvelbė... Chi chi... Nugvelbė...“
Gugis stengėsi klausytis pagarbiai, vis dėlto seniausias šeimynykštis, bet galų gale neiškentė:
– Senoli, tai ką darysim???
– Dėl ko... Capt ir nugvelbė... chi chi...
– Dėl geležinių žmonių?
– O ką tu padarysi?... Nugvelbė... Ar Snarkiui sakei?
– Ne, senoli. Jau sakiau, kad Snarkis su vyrais medų kopinėja.
– A... taip taip... Medų... Chi... Nugvelbė... Na, jie eis ir nueis... Tiesiog taip eis ir nueis... Cakt cakt cakt ir nueis...
– Senoli, bet jie nueis į Pagirius.
– O taip... Pagiriai... Gražūs tie Pagiriai... Ir žmonės ten ne tokie blogi... Kaukų jaujose spragilais nemuša, kates nuveja... Žiemą duonute dalijasi... Geri Pagirių žmonės... O gal nenueis?
– Nueis, senoli, nueis. Tas kelias tiesiai į Pagirius veda.
– Tai reikėtų ką nors į Pagirius nusiųsti... Žmones įspėti... Duoti žinoti... Gal ir duonutės paprašyti... Ak... Seniai duonutės valgiau... Labai seniai... – senis sučepsėjo. – Vis žiurkės ir kiškiai, žiurkės ir kiškiai... Bet reikėtų Snarkio sulaukti, reikėtų sueigą šaukti, pasitarti... Ak, nėra kaukai žmogaus draugai – jaujose spragilais muša, klėtyse katėmis siundo... Nėra bičiuliai, nėra...
– Senoli, jeigu mes tarsimės, geležiniai žmonės gali sudeginti, išžudyti Pagirius, jiems atsikvošėti nespėjus...
– Ką tu sakai? Negerai... Oi, kaip negerai... Reikia Pagiriams padėti... Labai reikia... Bet kad Snarkio nėra... Geri ten žmonės, kaukų jaujose...
– Senoli, tai ką daryti??? – Gugis išdrįso pertraukti.
– O tai kas galėtų iki Pagirių nubėgti... Aš jau senas... Man jau sunku... Taip taip... Sunku... Pagiriai toli... Ir žmonės ten...
– Aš galėčiau, senoli, aš! Va, dar Pukis, mačiau, aplink trinasi, pasiimsiu, nubėgsiu, Pagirius įspėsiu, gal bent pasislėps.
– Ne... Vaiki... Taip negerai... Vienas bėkit į Pagirius, žmonių įspėti... Gal ir duonutės kartu gausit, o kitą siųsk pas Snarkį, kad grįžtų, kad pasitartume... Galgi Pagiriams pagalbos reikia... Taip taip... Pikti tie geležiniai žmonės... Skriaudžia kitus žmones, kerta pusiau, degina... Nebus kaukams duonutės, jei nebus Pagirių... Bėk, vaiki, bėk...
– Bėgsiu, senoli. Tuojau pat. Tik Pukį pasišauksiu, kad Snarkio eitų ieškoti.
– Ir tegul pasako Snarkiui, kad tuojau sueigą šauktų, kaukavyrius surinktų, galgi padėsim Pagiriams...
Gugis linktelėjo senoliui ir, pasiėmęs smeiguolį, kuris, pasirodo, vadinasi kalavijas („Keistai skamba – ka-la-vi-jas, ar ne? Nei vijas, nei kala... Nei šis, nei tas...“), bei, šaukdamas „Puki! Puki!“, nuskubėjo atgalios.
– Ko klyki kaip pasmeigta žebenkštis? – Pukis išdygo lyg iš po žemių.
– Ar žinai, kur nuėjo Snarkis su vyrais? – pasiteiravo Gugis.
– Sakė, prie kimselio...
– Tai bėk prie kimselio, surask Starkį ir parvesk. Urkis šaukia sueigą. Pasakyk, kad geležiniai žmonės sugrįžo, eina į Pagirius. Reikia ką nors daryti.
– Matai matai... Bėk, surask, pasakyk.. O pats, išvertęs pilvą, bambą krapštysi?
– Pūzre tu nenaudingas, aš į Pagirius bėgu, žmonių įspėti...
– Cha cha... Kad tave kur katei atiduotų pažaisti...
– Aš tau atiduosiu! – Gugis šoktelėjo ir vožė Pukiui per ausį.
– Ak tu, stumbro pimpa! – Pukis kibo Gugiui į gaurus.
– Kas čia dedasi?.. Ak jūs, nevidonai, žiurkių dusintojai... Gugi, sakiau skubėti į Pagirius! – Gugis iš nuostabos net priešininką paleido. Urkį tarytum kas būtų pakeitęs – senis buvo išsitiesęs, įsitempęs, akys švytėjo ryžtu, patirtimi ir sumanumu...
– Tai vis jis, senoli! Pukis manęs neklauso, neina Snarkio kviesti...
– Puki, bėk ieškoti Snarkio... Tuojaus pat... Ak, gi reikia Pagirių žmonėms padėti... labai reikia... Gugi, tu irgi negaišk... Bėk pro kelmyną, saugokis lapių, neškis smeiguolį...
– Gerai, senoli, būtinai... – ir abiejų kaukučių nugaros išnyko krūmynuose. Senasis kaukas atsiduso:
– Ak, tie vaikiai... Reikia žmonėms padėti, o jie vienas kito gaurus retina. Juk vienas saulės ratas iki vyrų, o jie vis tiek sau gaurus retina... Kokie laikai, kokie įpročiai... – burbėjo panosėj neramiai vaikščiodamas ratu... Snausti nebesinorėjo.

Sūpavimasis balne ir net į pavakarę neatslūgstanti kaitra migdė. Baronas Dolčetas, nebegalėdamas pakęsti lėto žygio tempo, suragino žirgą ir nušuoliavo į būrio galą, tikėdamasis jeigu ne paspartinti, tai bent nubausti lėtuosius. Douveris sugretino savo žirgą su brolio Heinricho:
– Garbusis broli, – atsargiai pradėjo.
– Ką pasakysi?
– Garbusis broli, per poilsį pasakojote, kaip jūsų būrį kadaise užpuolė dvasios. Ar tarp tų dvasių nebuvo tokių mažų... Nedidukų padarų, kuriuos jūsų tėvynainiai vadina dvarfais, gnomais...
– Kokių padarų, kokį būrį, broli?
– Na, kur pasakojote sustojus pailsėti... Kaip norėjote sudeginti pagonių kaimą, bet pagonių raganius pakvietė į pagalbą piktąsias Samogitijos miškų dvasias... Ar tarp jų nebuvo tokių mažų pilkų švytinčiomis akimis?
– Ak, garbusis lorde... Ten buvo tiek daug visko, kad net neatsimenu... Naguotos, raguotos, vienos atlėkė šakomis, kitos pažeme...
– Tai nebuvo?
– Sunku prisiminti, broli... Labai sunku. Seniai tai buvo. Daug brolių krito. Amžinąjį jiems atilsį duok, Viešpatie.
– Amžinąjį atilsį... – sumurmėjo Douveris, pentinais paragindamas žirgą.
– Judėkite jūs, storašikniai! – kažkur iš būrio galo sklido rinktiniai barono Dolčeto keiksmai.
Douverio ranka ieškojo kalavijo rankenos... „Ai! Velniai griebtų!“ – mintyse pyktelėjo riteris, pajutęs, kad žaizdą vis dar skauda. Jeigu tektų artimiausiu metu kautis... Šešėliai pamažėle tįso.

– Oi! Koks gyvuliukas!
Kaukas šoktelėjo atatupstas, bet čia pat nusiramino. Senasis Urkis, taip lengvai siuntęs jį pas žmones, turbūt nežinojo, o gal buvo pamiršęs, jog Gugiui dar niekada nebuvo tekę su jais bendrauti akis į akį. Taip jau bėgant metams susiklostė, kad kaukai rodydavosi žmonėms tik esant rimtam reikalui ir tik suaugę. Maža ką gali tie didžiūnai sumąstyti – dar uždarys kaip žaislelį savo vaikams. Tiesa, net ir suaugęs kaukas tebuvo žmonių mažiausių vaikų dydžio, tačiau jie mokėjo grumtis, o jei reikėdavo – ir kerėti. Tam užteko šeško plaukų kuokšto ir zuikio spiros (kaukai niekur neidavo be šių dviejų dalykų), patrynus juos vieną į kitą ir ištarus: „Bezdu bezdu bezdu purpt!“ pasklisdavo toks negeras kvapas, kad joks nedraugas kauko neliesdavo, bėgdavo už artimiausio krūmo. Nors Gugis ir turėjo kapšiuką su zuikio spiromis, o už juostos – šeško plaukų kuokštą, bet nusprendė neskubėti. Mat prieš jį testovėjo žmogė, ir dar žmogė vaikas – nors ir gerokai didesnio ūgio, bet turbūt nepavojinga.
– Kas tu toks? – ji vėl prabilo.
Vis dėlto nelabai malonu, kai esi varstomas didelių tarsi stirnos žydrų akių.
– Nebijok, aš tavęs nenuskriausiu... Eikš, – ir kažką ištiesė.
„Hmm... Nenuskriausi... To dar betrūko, kad leisčiausi žmogvaikės skriaudžiamas“. Nors kaukų ir žmonių kalba šiek tiek skyrėsi, Gugiui nebuvo sunku šneką suprasti. Vis dėlto jis nusprendė kol kas nesusivilioti delno turiniu – per daug tai priminė žaidimą, kurį pats žaisdavo kalbindamas peliukus... Be to, jis juk nešė svarbią žinią, tad, norėdamas atrodyti vyriškiau, padarė taip, kaip matė darant geležinius žmones – atrėmė smeiguolį į žemę („Kaip ten jis... Ka-la-vi-jas. Liežuvį galima nusilaužti...“) – ir pasirėmė abiem rankom. Tada truputį suraukė kaktą, kad antakiai susilietų į vieną, ir lėtai bei raiškiai tarė:
– Čia ateina geležiniai žmonės.
Deja, žinios svarbos žmogė aiškiai nesuprato. Ji nustebo, sumosavo rankomis ir sukrykštė:
– O tu dar ir kalbantis gyvuliukas?! Ką tu sakei?
Gugiui labai užsinorėjo nusispjauti, kaip kad daro vyrai, kai kas nors nepasiseka. Bet vyresnieji mokė, jog tai negražu, ypač tokiomis aplinkybėmis. Tad jis pakartojo dar kartą:
– Čia ateina geležiniai žmonės. Jums reikia bėgti. Supranti? Bėgti! – Ir Gugis bandė parodyti, ką reiškia bėgti. Bet kalbantis, bėgantis gyvuliukas, žmogę, matyt, jau ėmė gąsdinti – klykdama: „Mama, mamyte!... Žiūrėk, ką sutikau!“ – ji pasileido artimiausios gryčios link. Kaukas keletą kartų mintyse palinkėjo jai ir visai moteriškajai giminei prasmegti tarsi lapei pelkėje, bet vis tiek lėtai nudūlino iš paskos.

– Garbusis lorde… – Douveris atsisuko. – Garbusis lorde, baronas nori su jumis pasitarti, – pranešė atskubėjęs ginklanešys, – ką daryti toliau...
– Aaaa... Taip, žinoma – riterio sąmonę pasiekė ką tik nuaidėję žodžiai: „Būrys, stot!“ ir jis galutinai atsikvošėjo iš snaudulio.
– Malonėkite sekti paskui mane...
– No! – riteris paragino žirgą ir nurisnojo į būrio galą, kur jau buvo ir Dolčetas, ir brolis Heinrichas. Tarp jų lordas pastebėjo du knechtus, įrėmusius ietis į vyro, apsirengusio paprastais drobiniais marškiniais ir kelnėmis, kaip įprasta valstiečiui, nugarą.
– ....Puiku! – išgirdo jis šaukiantį Dolčetą. – Tai šitas kalės vaikas sako, kad toliau kelio nebėra? O tai kur tas kelias, leiskit paklausti, pasideda? – šalia stovėjęs brolis, matyt, kiek mokantis vietinę šnektą, bandė regzti žodžius, versdamas barono klausimą valstiečiui. Tas pakėlęs akis kažką atsakė. Vienuolis pasisuko į baroną ir tarė:
– Jūsų aukštenybe, šitas pagonis tvirtina, kad toliau yra raistas. Šįmet buvo lietingas pavasaris, todėl pereiti nebus įmanoma.
– Palaukit, palaukit, – įsikišo Douveris – o kur jūs jį radote?
– Milorde, jis miške kilpas statė, o mes sučiupom.
– Mat kaip, – lyg ir nusistebėjo Douveris. – Sakyk, žmogau, – kreipėsi jis į valstietį, – gal yra kelias aplink raistą? Ratu?
Brolis vertėjas vėl kažką sumarmaliavo vietine kalba. Žmogus sumirksėjo, įsitempė, nors ir stengėsi nuslėpti nenorą atsakyti. Tačiau, pajutęs gana rimtą įtikinėjimą – iečių smaigalius prie nugaros, – vėl prabilo:
– Yra, – išvertė vienuolis, – bet didelis lankstas ir pakeliui didelis kaimas.
– Hmmm... – nutęsė lordas.
– Paklausk jo, kiek truks keliavimas tuo lankstu, – pasiteiravo Dolčetas.
– Gerą pusdienį, barone, – išvertė atsakymą.
– Na, ką gi, garbingieji riteriai, tai nėra daug, – apsidžiaugė italas.
– Bet, barone, jūs užmirštate mūsų žygio slaptumą! – paprieštaravo brolis Heinrichas. – Būrio niekas neturi pastebėti... Jūs gi nežinote tų pagonių – jie kaip šarkos: tik viens, du, ir jau visa žemė žinos apie mūsų atvykimą.
– Garbusis broli Heinrichai, ar galime rinktis? Ar josite per pelkę? Ar ją pereis pėstieji, o ką jau sakyti apie gurguolę?
– Bet, barone, jeigu eisim per kaimą, tai žygio slaptumo neliks nė padujų. Čiagi netoli kažkurio laukinio bajoro pilis. Dar ir užpulti gali...
– Kaimas ne kliūtis slaptumui... – susiraukęs ištarė Douveris.
– Kodėl? – nustebo brolis Heinrichas. – Taigi pagonys...
– Galima padaryti taip, kad iš kaimo niekas žinios neišneštų.
– Aš supratau lordą, – plėšriai šyptelėjo Dolčetas ir vėl kreipėsi į sugautąjį žmogų:
– Kokio dydžio tas tavo kaimas?
– Jis sako, koks tuzinas trobų, jūsų aukštenybe.
Dolčetas vertinamai nužvelgė būrį, lordą Douverį, brolį Heinrichą, tada kilstelėjo galvą pasižiūrėti, kur saulė, ir tarė:
– Dar kartą pasitikslink, kiek laiko reikia nusigauti iki kaimo...
– Pusė dienos, jūsų aukštenybe, bet pagonis sako, kad kelias vis tiek eis per pelkę... Tik ne tokią klampią...
– Sakai, per pelkę... – vėl įsikišo britas. – Puiku, – ir išsiėmė iš kabančio ant juostos kapšo didelę auksinę monetą:
– Pasakyk tam žmogui, kad jeigu nuves iki kaimo – štai ką gaus, o jei paklaidins – pats savo rankomis gerklę perrėšiu. Suprato?
– Taip, jūsų šviesybe.
Žmogus niūriai linktelėjo.
– Veskit jį į priekį, tegu rodo kelią! – šūktelėjo jau apgręžęs žirgą Dolčetas.
– „Jėzau Kristau, mūsų Viešpatie, saugok mus nuo pikto...“ – išgirdo Douveris murmant brolį Heinrichą. Lordas nustebęs pažvelgė į vokietį. Staiga vėl suskaudo perrėžtą plaštaką.

Trobos tarpduryje pasirodė jau suaugusi žmogė – didelė, tarytum kalva. Gugis pastebėjo, kad ant žmogės gan aukštai buvo dar dvi mažesnės kalvelės – visai kaip kaukių... Gugis, atsiminęs, kaip maži kaukiukai geria pienelį iš mamų, valiūkiškai pagalvojo: „Oho... viena tokia galėtų visą Kaukašlaitį prigirdyti... Nors kaip reikėtų taip aukštai užlipti?“
– Kas yra, Saulute? – žmogė aiškiai kreipėsi ne į jį, bet į žmogvaikę.
– Mamyte, mamyte... Čia gyvuliukas, kalbantis gyvuliukas, toks mažiukas...
– Kur, trupinėli?
„Žemyn žiūrėk, drimba“, – net pyktelėjęs mintimis nurodė Gugis.
– Štai čia, čia, truputėlį žemiau.
Žmogės akys išsprogo iš nuostabos. Matyt, Gugis, solidžiai pasirėmęs ant šito, kaip ten jį, kalavijo, atrodė puikiai, ypač po to, kai linktelėjo galvelę pasisveikindamas...
– Čia tai bent! Gal kaukas? – ištarė žmogė. – Saulute, mieloji, ar jis tau nieko nedarė, įkąsti nebandė?
„Tuzinas šeškų ir viena žebenkštis!“ – nebetvėrė savo kailyje Gugis ir bandė dar kartą pasakyti svarbiąją žinią:
– Didžiai godotina žmoge, – mandagiausiai, kaip tik mokėjo, kreipėsi. – Aš atėjau pranešti, jog didelis geležinių žmonių būrys eina prie jūsų kaimo.
– Žiūrėk tu man, jis iš tiesų kalba. – Gugį amžinas žmonių stebėjimasis ėmė visai erzinti. – Tai ką sakei, mažyli?
– Mama, mama, ką ten Saulutė rado? – pasigirdo dar vienas balsas.
Gugiui jis nepatiko – kaukas pasijuto neramus. Net ir tokios svarbos žinia nebeatrodė pakankama priežastis aiškintis su šitais dideliais, bet, matyt, iš prigimties kvailais kaip briedžiai padarais. Tačiau pavojaus nuojauta apgavo, mat iš trobos atlėkė dar vienas žmogvaikis – tik šįsyk jau panašesnis į vyriškos padermės būtybę.
– Čia tai bent! Kaukas!!! Tikras gyvas kaukas! Mama, mama, duok jį man!
– Neliesk, Ryti. Dar įkąs. Jis nori kažką pasakyti – juk kaukai niekada mums nesirodo be priežasties. – „Bent vienas protingas žodis iš žmogės lūpų!“ – apsidžiaugė Gugis. – Tai ką, mažuli, norėjai pasakyti?
Gugis dar kartą labai ramiai, bet kiek kitokiu tonu pasakė:
– Į jūsų kaimą ateina geležiniai žmonės. Jie jus nugalabys ir sudegins, jeigu nepabėgsit ir nepasislėpsit.
– Geležiniai žmonės? – nustebo žmogvaikis. – Kas tai?
Didžiosios žmogės veidu perbėgo nerimo šešėlis, ir ji šįsyk kreipėsi į Gugį kaip į lygų:
– Ar jie aukšti, su baltom skarom, ant kurių juodi pagaliai sukryžiuoti? Saulėje spindi krūtinės? – paklausė, ir buvo aiškiai matyti, kad jos rankos ir lūpų kampučiai virptelėjo.
Gugis linktelėjo.
– Tikrai taip. Ir šitą smeiguolį, vadinamą ka-la-vi-ju, iš jų nugvelbiau.
Žmogė žvilgtelėjo į smeiguolį ir pabalo. Atsisukusi į žmogvaikį pasakė:
– Ryti, bėk pas bočių Gedvydą ir pasakyk, kad kaukas atnešė žinią, jog prie kaimo artinasi kryžeiviai.
– Būtinai, mamyte, – ir vaikis, visa gerkle klykdamas „Bočiau, bočiau!“, nuskubėjo kitų trobų link.
– Ar jie toli? – žmogė vėl kreipėsi į Gugį.
Šis gūžtelėjo pečiais ir pasakė:
– Už raisto.
– Perkūne, Dievaiti, apsaugok mus ir mūsų vaikus... Pykuoli, neleisk tiems vanagams čia užklysti, paklaidink juos pelkėje, sumurkdyk akivaruose... – kritusi ant kelių, pradėjo ryduoti žmogė. Gugis suprato, kad ji šaukiasi pagalbos... Tik kokios? Ir kodėl ji žiūri aukštyn?!

Popietės tyloje nuaidėjo keistas garsas.
– Lorde, – sunerimęs Dolčetas apsidairė. – Kas tai?
– Lyg ir rago gausmas... Ne metas briedžiams baubti...
– Kad neįsiklausiau... – nutęsė britas.
– Garbieji riteriai! Ar girdėjote? – staiga juos prisivijo brolis Heinrichas. Dolčetas linktelėjo ir pasiteiravo:
– Ir jūs manote, kad tai ragas?
– Be jokios abejonės. Aš šio gausmo su niekuo nesumaišysiu...
Dolčetas sumurmėjo:
– Turbūt pagonys medžioja...
– Duok, Dieve, kad medžiotų... Mane kamuoja negera nuojauta, broliai, – prasitarė vokietis. „Matyti“, – pagalvojo Douveris. – Gal jie apie mus jau žino?
– Iš kur, garbusis broli, – nusistebėjo Dolčetas.
– Barone, šiose vietose jiems ir girios padeda, – mįslingai burbtelėjo brolis Heinrichas. „Visko gali būti“, – žiūrėdamas į skepetą ant rankos, linktelėjo Douveris.
– Na, ką gi... Spartinam žingsnį! – šūktelėjo baronas ir nulėkė vėl raginti būrio. Brolis Heinrichas, žegnodamas girią, pamaldžiai ištarė: „Vardan Dievo tėvo ir sūnaus, ir šventosios dvasios, amen“.

Kaukavyriai, susėdę ratu, nerimo – ginčijosi, mostagavo rankomis. O Snarkis net pašoko ir pradėjo karščiuotis:
– Bet ką galime padaryti geležiniams žmonėms? Jeigu Gugis Pagirius įspėjo, tegul nebūna kvailiai, pabėga ir pasislepia.
Senolis Urkis susiraukė, brūkštelėjo lazda kažką ant smėlio ir tarė:
– Paklausyki, sūnėne. Jeigu tavo urvą užpuola lapė, ką tu darai?
– Ginu.
– Kodėl tu tą urvą gini? – pasiteiravo.
– Todėl... Todėl... Todėl, kad tai mano urvas!
– O ką reiškia „tavo“? – toliau kamantinėjo senis.
– Mano? Na, kad jame gyvenu, ten mano daiktai, kailiai... viskas.
– O kodėl tu nebėgi ir nesislepi nuo lapės?
– Tai kad negalima. Jeigu pabėgsiu, lapė atims mano urvą, – galvodamas, ką čia senis nori pasakyti, aiškino Snarkis.
– Tai kodėl siūlai žmonėms bėgti iš jų antžeminių urvų? Juk geležiniai žmonės viską sudegins ir sunaikins. Argi tai – išeitis, a?
– Bet kodėl mes, kaukai, turime kištis? Mes ir taip juos įspėjome. Ką dar galime padaryti? Negyvai užkutenti – tiek laumės pirštų nerasim! – vado žodžius palydėjo sutartinis krizenimas.
– Padėti, sūnėne. Padėti... – atkakliai aiškino senolis. – Ak, nesakau gi aš, – sunkiai atsiduso, – kad visi žmonės yra geri. Juk ir spragilais jaujoje kartais kaukus plumpina, ir šunimis užsiundo, betgi šaltą žiemą duoda duonutės, ropių... Jeigu jau motinėlė gamta tokius panašius į mus žmones sutvėrė – reikia mėginti jiems pagelbėti. Taip…
– Senoli, tad patarkite, ką mums daryti, – šįsyk prabilo Ūdrius. – Juk kaukas mažesnis ir už patį mažiausią žmogų.
– Taip, – skubėjo antrinti Snarkis, – tikrai juk mažiausias.
– Taip, mano gentainiai, – sutiko Urkis, – kaukas mažesnis... Jis silpnesnis... Bet jis senesnis... Jis gudresnis!.. Mūsų giminė buvo jau tada, kai šių sutvėrimų nė padujų nebuvo. Ak, sakė mums senoliai, kad didelis padaras negali būti protingas. Ir žmogus toks – jis dar tik sumanus žvėris, o ne kaukas... Bet nunyko mūsų giminė. Gal dėl to, kad didėja viskas aplinkui... O gal todėl, kad per vėlai supratome, jog nieko nėra blogesnio, kaip tarpusavio pykčiai. Bet, matyt, to nori motinėlė gamta. Ir mes bejėgiai pakeisti, čia mes tikrai bejėgiai pakeisti. Bet kol esam, turim rodyti pavyzdį visai žvėrijai. Ir žmogui padėti galim. Žmogui padėti privalom. Nes be mūsų jie prapuls, o be jų suskaičiuotos ir kaukų dienos: neatneš duonutės, neduos roputės... – užsidegęs, bet liūdnai postringavo senolis.
Snarkis vėl prabilo:
– Gerai. Bet dar kartą klausiu – kaipgi jiems padėsim? Ar bijotų geležiniai žmonės smarvės? Ar sustingtų? Ar pabėgtų baimės apimti? O gal dar kieno nors pagalbos prašyti?
– Mes tai ir sugalvosim... Sugalvosim... Che che... Nagi, paklausykit... Oi, kaip sugalvosim...

„Gal ir visai nieko būtų gyventi pas žmogų, padėti jam, gauti visokio gero, nekvaršinant galvos dėl kokios voverytės mėsgalio“, – mąstė Gugis, pamažėle siurbčiodamas pienelį iš padėto prieš jį dubenėlio ir klausydamasis, kaip žmonės aplink triukšmauja, ūžia ir mostaguoja rankomis. Kauką pasiekdavo tik nuotrupos: „...bobos ir vaikai tegul... pas kunigą* Rumbaudą... Pats tu nuokvaka!... Tai ne drąsa, o kvailystė! Bailio pusė... Bet jeigu jie eina per raistą... Kur dingo Želvys?“ Galiausiai vienas, panašus į vadą, atsiskyrė nuo jų, priėjo prie Gugio ir pasilenkęs ištarė:
– Sakyk, mažyli, ar daug kryžeivių matei?
– Daug... – Gugis jau suprato, kad žmonės geležinę savo rūšį vadina „kryžeiviais“.
– O kiek daug? Kiek kampų troboje, ar kiek žvaigždžių danguje? – vėl pasiteiravo.
– Kiek lapų ant medžio, – rimtai ištarė Gugis.
– Ant jauno medelio ar ant šimtamečio ąžuolo? – neatstojo žmogus.
– Nei jauno, nei seno, – paaiškino Gugis.
– Na, ką gi, vyrai. Matyt, jų nėra labai daug. Bet turbūt nėra ir labai mažai.
– Tai ką nusprendžiam?
– Ginamės! – Nesileisim išskerdžiami kaip šernai.
– Tvora aukšta, strėlės taiklios...
– Ir pas Rumbaudą tegul bėga kas nors...
– Tegul degina laužus, pučia ragus!
– Palaukit! – staiga visus pertraukė kalbinęs kauką. Kodėl turime laukti, kol maitvanagiai čia atplasnos? Sukiškime juos į pelkę.
– Sukiškim! Kaip stirnas suvarysim ir kaip karvelius iššaudysim... – kažkuris pritarė.
„Oho! Na, ir drąsa“, – tyliai stebėjosi Gugis. „Juk geležinių žmonių daugiau... ir jie geležiniai“.
Vyras vėl kreipėsi į kauką:
– Ačiū, mažuli, už pagalbą. Ateik kada duonutės, pienelio, visada sutiksim kaip svečią.
Ir vyras jam nusilenkė. Gugis net sutriko – kaip čia atsakyti? Skubiai perbraukęs per srėbtuvę, kad nusišluostytų pieną, jis irgi linktelėjo.
– O dabar bėk pas savuosius. Čia tuoj dangus su žeme maišysis...

Kaitra pamažėle lėgo. Nepatenkintųjų burbesį keitė juokeliai, susistumdymai, nebereikėjo kas akimirką braukti prakaito. Visi pažvalėjo. Nors ir apylanka, bet būrys vis tiek judėjo sparčiai. Ietimis niukinamas vedlys rodė kelią negudraudamas ir neišsisukinėdamas. Vienintelis dalykas, kuris nelabai patiko žygeiviams, ypač broliui Heinrichui, buvo vis gilėjanti pelkė. Po karštos dienos gan greitai kilo rūkas, tad ne veltui vokietis retkarčiais atsigręždavo atgal ir su siaubu stebėdavo, kaip takas, kuriuo jie atėjo, užsitraukia balsva migla. Lordas Douveris jojo kaip visada ramiai, o baronas Dolčetas, irgi kaip visada, tramdė neklusniuosius. Staiga vedlys sustojo ir atsisuko į Douverį, rodydamas, kad nori kažką pasakyti. Šis tuojau pat pasikvietė vertėją:
– Milorde, pagonis rodo, kad štai čia prasideda klampiausioji raisto vieta.
– Vardan Dievo tėvo ir sūnaus, ir šventosios... – vėl pasigirdo gretimais.
– Broli Heinrichai, jeigu visas būrys peržegnotų šį pragarą, gal tada ir visa bjaurastis pabėgtų, bet kai jūs vienas... – nusišaipė Dolčetas.
– Garbusis barone, šįsyk nebijau tų dvasių, – atkirto Heinrichas. – Mat saugo mane Viešpaties karsto gabalėlis, pargabentas iš pačios Jeruzalės, bet jums patarčiau bent poterius sukalbėti!
– Žinoma, broli, tai labai puiki apsauga. Tik va Viešpats iš karsto atsikėlė, o jums gali būti visko... – nenurimo italas.
– Kaip jūs drįstate piktžodžiauti, barone!
– Broli Heinrichai, jūs kažkodėl pamiršote per pietus pasakotą istoriją. Tad kaip ten buvo kaime? – liejo žibalo į ugnį Dolčetas.
– Mes čia atvykome disputo pradėti ar kovoti už Viešpaties šlovę? – pasiteiravo Douveris. – Pelkė tai pelkė. Daug jų mačiau, dar daugiau perėjau. Broliai, jau saulė laidos link, būtų gerai su šviesa iš raisto išeiti. Vertėjau, paklausk pagonio, kiek dar eisim?
– Jis sako – iki saulėlaidos pereisim.
– Tad pirmyn, – perėmė vadovavimą Douveris, pamatęs, kad Dolčetas ir brolis Heinrichas žiūri vienas į kitą kaip du gaidžiai. – Ištaškykime pagonišką klampynę... Kur jūsų relikvijos, broli?

Zubris šaukė, kiek tik leidžia gerklė:
– Munamuki! Munamuki! Kur tu, senas pumpotaukšli!... – Galiausiai pyktelėjo. – Munamuki, kad tave kur griausmas nudėtų... – Staiga kaukas pajuto, kad žemė po kojom juda, kyla, banguoja.
– Suk tave devynios, pelkių kirmine! – užriko pajutęs, kad žemė plyšta, o jis skrenda oru kaip koks ulbuonėlis, kol pirmas pasitaikęs berželis, išskėtęs savo šakų glėbį, priima lyg mama sūnų paklydėlį.
– Ak tu vėpla, kerėpla, – netilo Zubris, braukdamas nuo veido lapelius. – Na, kam gi išlįsti po manim, nejaugi kitaip nesugebi? – Karščiuodamasis aiškino priešais jį iškilusiam dideliam, tamsiai žaliam, gleivėtam padarui, vartančiam dubenėlio dydžio akis.
– Mau mau mau... Nematyti triukšmadario... Kas čia budino mani? A... kaukas Zubris... Aš galvojau – kas čia budina ramiai snūduriuojantį maumą. Kaukai, pasirodo, nerimsta. Gal gegužinę darot? – padaras kalbėjo lėtai, švokšdamas ir šnopuodamas.
– Apsieisi be gegužinės, sena glitena, užteks tau savų laumių ratelių, – koneveikė maumą kaukas. – Vėl prisigertum kaip žmogus, vėl Kaukaupį palaikytum savo pelke, užtvenktum ir užpiltum mūsų būstus... Atėjo metas atsiskaityti. Senolis Urkis tau turi darbo, žaliasai.
Susidomėjęs maumas iškėlė žalias plėvėtas letenas.
– Sakai, darbo... Mau mau mau. Maumas nemėgsta darbo. Maumas mėgsta pelkę, laumių ratelius ir žioplus kiškius įklimpusius. O darbas maumui bėda – maumo letenos trumpos, kūnas sunkus... Maumas be vandens – maumas be ateities, – papostringavęs baigė.
– Na jau nieko nebus, kerplėša. Urkis anąsyk tavęs pagailėjo, nesukišo kojų, kur jos dygsta, bet dabar taip nebus. Prižadėjai, kad už užtvindymą padarysi, ko prašysim, tai ir darysi.
– Mau mau mau... Visi tą vargšą maumą skriaudžia. Laumės tyčiojasi, kaukavaikiai kankorėžiais apmėto, o žmonės, tie sausaodžiai, dar ir su pagaliais bado, nusmeigti tyko...
– Nesiskųsk, maurų maiše. Teks tau šįsyk padėti, ir padėti ne tik kaukams, bet ir žmonėms.
– Mau mau mau. Mau? Mau?! Mau???!!! – vos nepaspringo iš netikėtumo padaras. – Tegul maumą kaukai degina, tegul smirdina, tegul sausina – NIEKADA! – užbaubė ant viso raisto.
– Ak niekada? – vylingai ištarė Zubris, varstydamas maumą akutėmis. – Tada aš einu, ir visą istoriją apie alutį papasakoju tavo maumulei.
Maumas dar kartą persimainė. Akys visai suapvalėjo, didžiulė galva sumaskatavo, jis staiga pradėjo letenom ploti per žemę ir mauroti:
– Mau mau! Tik ne maumulei! Kam norite, tik ne maumulei! Mau! Zubri, maldauju, nesakyk maumulei... Tik ne maumulei, ne... neeeeeeeeee... – Maumas, rodės, net susitraukė iš siaubo. Zubris šyptelėjo:
– Tai padėsi, žalioji kempine?
– Mau mau mau... Padėsiu... Padarysiu, ką norit, tik ne maumulei... ne maumulei... paskui išskalbs kailį vargšui Munamukiui, urvan neįsileis... Kur dėsiuos, ką mylėsiu? – maumas išsikvėpęs nuleido galvą ant letenų. Tai bjaurybės kaukai… – sumurmėjo kaip galima tyliau.
– Gerai, Munamuki. O dabar paklausyk... – ir apsidairęs, tarytum medžiai turėtų ausis, ėmė kažką aiškinti.

Pasibaidęs vieno iš brolių žirgas šoktelėjo į šoną, kryptelėjo koją ir priekiu susmego į dumblą. Raitelis, persivertęs per galvą, tėškėsi į purvą, milžiniškas apsiaustas su kryžiumi, tarsi voro kryžiuočio nugara, paslėpė jį nuo bendražygių.
– Tai čia, vadinasi, kelias! – užriko Dolčetas, įtempdamas žirgo pavadžius. – Ei, vertėjau, klausk to šėtono vaiko, kiek mums dar liko...
Vienuolis vertėjas vėl kažką suburbėjo per pelkę klampojančiam vedliui. Šis, metęs tūžmingą žvilgsnį į būrį, staiga nusišypsojo, parodydamas dantis ir kažką sumarmaliavo.
– Sinjore, jis tvirtina, kad jau pusė kelio nueita.
– Tegul geriau žiūri, nes kitaip...
– Ką kitaip? – šaltas lordo Douverio žvilgsnis atšaldė italą. – Neturit pasirinkimo, barone. Arba blogas vedlys, arba jokio... – ir paliepė kariams:
– Prirakinkite jį grandine prie mano arklio!
Abu sargybiniai prisiartino prie žmogaus, norėdami paimti už parankių, bet tas nesnaudė – neapdairiai pakreipta ietis tapo lengvu grobiu, ir vienas iš karių, kurio kojos klimpo purve, staigiai timptelėtas už ieties, neišlaikė pusiausvyros. Kitas sargybinis taip pat buvo nerangus ir, užkliuvęs už nugriuvusio draugo, paragavo pelkės vandens.
– Velniai rautų! – nusikeikė Douveris. – Gaudykit jį, slunkiai!!! – Bet kur tu su grandimis ir ginklais pavysi basą žmogų, kuris pelkę, matyt, žinojo kaip savo penkis pirštus.
– Greičiau arbaletus! – suriko, – ko laukiat!?
Skimbtelėjo kelios templės ir nusiuntė į miglą pulkelį strėlių, ir aplink liko tik sumišimas, raistas, rūkas, patylomis atslenkanti tamsa. Vienu metu susitiko visų trijų vadų – brolio Heinricho, lordo Douverio ir barono Dolčeto – akys. Visos bylojo viena – „įkliuvome…“
– Nestovėt, broliai Kristuje! – pirmas atsigavo Dolčetas. – Du į būrio priekį su ietimis tikrinti kelio! Mikliai, kad jus kur nelabasis nujotų!
– Barone! – įspėjamai pakėlė pirštą brolis Heinrichas, bet tuojau pat nutilo, pervertas italo žvilgsnio.
– Judinamės, mulkiai prakeikti! Išmesti iš gurguolės kas per daug sunku! Pirmyn! No, no! Rėpliok, kvailas gyvuly!

– Tylos! Kad nė šakelė netrekštelėtų, nė grumstelis nepliumptelėtų! – sušnypštė atsisukęs Ruokis, vadovavęs Pagirių vyrams, lėtai slenkantiems raistu. – Net jei akivaran įmaklintumėte, kad negirdėčiau jokio garso, jokio cyptelėjimo!
Tariant tuos žodžius, migloje pasigirdo garsus trekštelėjimas ir dar garsesnis pūkštelėjimas, lydimas plūdimosi greitakalbės.
– Sprandą nusuksiu! – pažadėjo vadas, atsisukęs į vyrus, bet vienas iš žmonių iškalbingai mostelėjo ranka į prieš nosį liulantį raistą taip parodydamas, kad garsas – ne iš būrio. Ruokis sumostagavo rankomis, ragindamas vyrus sustoti, o arčiausiai esantį – sekti iš paskos. Tyliai, tarsi dvi lūšys, jie nusėlino pelke. Migla neramiai bangavo, keitėsi, kol netikėtai tiesiai prieš akis išdygo kažkoks pavidalas. Ruokis užsimojo smogti sunkia ąžuoline kuoka, bet jo ranką sugriebė iš paskos ėjęs Laimis.
– Čiagi Želvys, ką tu darai! – nepaisydamas perspėjimo tylėti, riktelėjo palydovas.
– O nelabasis, – išpūtė akis Ruokis. – Nagi tikrai Želvys! Iš kur tu čia atsiradai?! – Garsiai sušuko, pats užmiršęs priesaką.
– Tyliau, vyrai. Klykiat kaip skerdžiami, o čia kryžeiviai netoliese murkdosi, – pusbalsiu pratarė Želvys.
– Matei?! – nusistebėjo Laimis.
– Ne tik mačiau. Pats juos čia atvedžiau. – Niūriai paaiškino tas ir susiraukęs pridūrė: – Dėkui laimužei, pavyko padus pasipustyti.
– Pats atvedei?! – Ruokiui net gyslos ant kaklo išpampo – Tu, gyvatės išnara! – užriaumojo čiupdamas Želvį už drabužių, bet, tarsi perlietas šaltu vandeniu, trykštančiu iš jo žvilgsnio, gniaužtus atleido.
– Pasakok... – jau tyliai paprašė.
– Ką čia daug pasakoti? Stačiau kilpas – pagavo. Liepė vesti per pelkę – pasakiau, kad darom lankstą, ir nuvedžiau į patį akivaryną... O jūs iš kur čia atsiradote... Ir su ginklais?! – Želvys nebeįstengė nuslėpti nuostabos.
– Nepatikėsi, bet atbėgo į kaimą kaukas ir įspėjo, – įsikišo Laimis.
Želvys pakraipė galvą, bandydamas suprasti, tiesą vyrai kalba ar tyčiojasi, tačiau galiausiai mostelėjo ranka ir paklausė:
– Kiek jūsų?
– Bus nepilni du tuzinai. Be to, tikėsimės, kad Giedrys su Vilikaila nubėgs iki Rumbaudo, kunigas gal savo vyrus atsiųs. O kryžeivių kiek?
– Ėhė... O jų kokie penki tuzinai. Keli riteriai, gurguolė... Bus nelengva. Ar man ragotinė atsiras? – pamatęs priartėjusius kitus vyrus, pasiteiravo buvęs vedlys.

– Mau mau. O dabar vėl įsitverk į mane ir įkvėpk daug oro, – paliepė Munamukis raitom ant jo keteros įsitaisiusiam Zubriui. – Nersim akivaran, išlįsim pro kitą. Taip bus greičiau.
– Tu man žiūrėk, glitena, – perspėjo kaukas. – Jeigu pamėginsi nusipurtyti, išlindęs paviršiun tiesiu taikymu pas maumulę bėgsiu.
– Mau mau. Nebijok, kvailas kauke. Maumai žodžio laikosi, – priekaištingai nuramino.
Zubris tvirčiau įsikibo, įkvėpė oro ir užsimerkė. Pūkšt! – didžiulis maumo kūnas paniro į pelkę. „Saugokit mane, protėvių dvasios!“ – mintyse trumputę maldelę sukalbėjo Zubris. Maumas, toks pažiūrėti nevikrus paviršiuje, vandeniu slydo tarsi ungurys per žolę. Netrukus gyvis su triukšmu išnėrė kitame akivare.
– Mau mau. Pasakyk Urkiui, kad aš čia jo laukiu, – sumaurojo iškėlęs letenas ant žemės.
– Laukti nereikia, – pasigirdo netoliese. – Mes jau čia, Munamuki.
– Mau mau mau. Būk pasveikintas, visų kaukų senoli Urki, – pagarbiai tarė maumas.
– Būk ir tu, Munamuki, Maumuonio sūnau... Dėkoju, kad sutikai padėti.

Maumas raukydamasis patyliukais svarstė Urkio užduotį. Senolis ramiai laukė. Pagaliau padaras sukinkavo galva:
– Gerai, jeigu jau prašote...
– Puiku! – apsidžiaugė Urkis. Kas lydės maumą? Zubri, tu?
– Na, jau ne… Ir taip visas mauruotas… Plaukikas, supranti. Šįsyk patikėsiu tą malonumą kitam… – subambėjo kaukas.
– Nėra kam lydėti, senoli, – įsikišo Snarkis, – mūsų nedaug, o kad prismardintume visą pelkę… Nebent… Bet ne.
– Kas ne?
– Na, Gugis… Jo į pelkę imti nenorėčiau – nepatyręs, jaunas…
– Puiku, tada Gugis lydės maumą. Jis šaunus vaikis – susitvarkys.
– Tebūnie, – linktelėjo Snarkis ir tyliai sumurmėjo:
– Gal nepridarys naujų bėdų tas pajožarga… – Urkis žybtelėjo akimis:
– Sūnėne, džiaukis gavęs progą įrodyti žmonėms, kad kaukai naudingi… Kartoju – džiaukis, o ne vaikį bark. Oi… Pavargstu jus beauklėdamas… Taip, pavargstu. Bet reikia!

Brolis Heinrichas dairėsi vis neramiau. Migla tirštėjo, temo, o raisto nebuvo nei galo, nei krašto. Už nugarų buvo girdėti įklimpusių ir nebeištraukiamų žirgų žvengimas, brolių riksmai, keiksmai. Blogiausia – pabėgus vedliui, niekas nebežinojo, kur kelio pradžia, kur pabaiga, iš kur atėjo ir kur eina. Ir ne vienas murmėjo maldas, čiupinėjo rožinius, relikvijas, mintyse kartojo, kad jeigu grįš iš šio žygio, tai daugiau niekada nelįs į šitas girias bei pelkynus. Dolčetas jautėsi tarsi žvėriūkštis, pakliuvęs į spąstus, bet sveiko proto nepametė. Vis ragindamas pelkę ietimi tiriančius brolius, jis, jau nusėdęs nuo žirgo, stengėsi būti visur, kur sunku, padėti įklimpusiems, padrąsinti, paskubinti būrį. Vienintelis Douveris sėdėjo balne šaltas ir ramus, lėtai ragindamas besibaidantį žirgą eiti tolyn pirmesnių jau išbandytu taku. Palyginti su brolių apsiaustais, Douverio plaštaką sauganti skepeta vis dar buvo balta, o savitvardos negalėjo įveikti net aplink vyraujanti erzelynė.

Maumas vėl išnėrė iš akivaro. Išvertęs geltonas akis ir mosuodamas ausimis, susigaudė, iš kur sklinda triukšmas, tada įkvėpė daug oro, išsižiojo ir....
– Mauuuuuuuuuu Mauuuuuuuuu Mauuuuuuuuuuuu! – nuaidėjo virš raisto.
Munamukio balsas nebuvo silpnas, tačiau migla garsą greitai sugėrė. Pakraipęs galvą, maumas nusprendė, kad vieno karto maža, todėl dar sykį sumaurojo, o pajutęs, kad tai visai malonu, puolė mauroti be perstojo, naudodamas tą patį puikiai žinomą „mau“, bet visaip įvairindamas: ir „maumamu...“, ir „muamaumau“ ir dar kitaip – kaip sugebėjo.
Ruokis stabtelėjo:
– O čia dabar kas? Kokio nelabojo išdaiga? – vyrai irgi sustingo.
Brolis Heinrichas skubiai puolė žegnoti pelkę, berdamas poterius, maišydamas maldas su jau nebeaišku kuo.
– Mauuuuuuuuuu Mauuuuuuuuu Mauuuuuuuuuuuu! – vis drebino tylą garsas.
Dolčetas suspaudė kalaviją:
– Kad ir kas tai būtų, man jis kelio nepastos! – suriko puldamas klampoti tolyn.
– Barone! – šūktelėjo Douveris. – Barone, nebūkite kvailys, grįžkite... – Bet jo balsą ir atklydusį trumpą keiksmą gimtąja kalba prarijo migla. Paskui baroną tarsi šuo nusekė jo ginklanešys, kartodamas: „Sinjore, sinjore, maldauju, neikite!“
– Broliai Kristuje! – pasigirdo skardus brolio Heinricho balsas. – Broliai Kristuje! – erzelynė trumpam nutilo.
– Vienintelė viltis nugalėti piktąsias dvasias – tai šlovinti Viešpaties vardą. Žegnokime pragarą, kalbėkime maldas, giedokime giesmes. Jeigu mūsų neapgins Viešpats, tai neapgins niekas! Te Deum laudamus!..* – netikėtai užtraukė jis giesmę. Keista, bet riterio žodžiai atnešė neįtikėtiną permainą – užmiršę erzelį, kariai irgi ėmė giedoti. „Jie visi išprotėjo“, – su siaubu pagalvojo Douveris, timptelėdamas vadeles ir stabdydamas žirgą. Dėjosi kažkas nenusakoma: plaukianti virš pelkės giesmė susiliejo su vis stipresniu „Mauuuuuuuuuuuuu Mamuuuuuuuuuuu Uamuuuuuu“. Munamukis nuoširdžiai piktinosi netikėtais giesmininkais ir ėmė mauroti dar garsiau, nė negalvodamas nusileisti net ir žmonių sutartinei.
– Kryžiokams Dievai protą pamaišė, – nusprendė Ruokis, klausydamasis keistos garsų maišalynės.
– Ką gi, mūsų naudai, – pratarė kažkuris vyras.
Staiga prie pelkių sutartinės prisidėjo trečias garsas, labai primenantis rago gausmą.
Laimis lėtai skaičiavo:
– Vienas... Du.... Trys... Ketvirtas ilgas... Rumbaudo vyrai! – šūktelėjo ir, čiupęs nuo juostos ragą, papūtė atsakydamas.

Dolčetas sustojo kaip įbestas: priešais plytėjo akivaras, o iš jo kyšojo didžiulė tamsi padaro galva ir stūgavo, maurojo. Keista, bet baronui pirmiausia ji labai priminė gimtosios šalies dainininkus – mat padaras staugdamas raivėsi, kraipė galvą, aiškiai stengėsi staugti kuo garsiau, kad perrėktų barono bendražygius, jau užtraukusius kitą giesmę. Likimo mėtytas ir vėtytas riteris suprato, jog vargu ar tai piktoji Samogitijos miškų dvasia, greičiau kažkoks keistas pelkių gyventojas, tad neskubėjo pulti ir smeigti... Išgirdęs, kad iš paskos prišlepsėjo ginklanešys, jis ranka parodė sustoti ir tylėti. Barono širdį draskė prieštaringi jausmai – šis padaras buvo įdomus: jis savo paprastąjį „mauu“ dainavo iš visos esybės, visų galių. Bet jis tuoj pat pavojingai sutrikdė būrį, o artėjo tamsa, tad reikėjo greičiau judėti, o ne giesmes giedoti... Atsidusęs baronas paėmė iš tarno arbaletą, įdėjo strėlę, stropiai prisitaikė...
Gugis, atlydėjęs maumą ir iki tol ramiai stebėjęs geležinį žmogų su spindinčia krūtine, tuoj suprato, ką tas ruošiasi daryti. Nieko geresnio nesugalvojęs, jis pribėgo prie besitaikančiojo ir, kiek tik leido kauko jėgos, dūrė smeiguoliu į geležimi neapsaugotą kojos vietą.
– Ajjjjjjjiiii! – sukliko baronas ir išmetė iš rankų arbaletą. Nuo smūgio į žemę išlėkusi strėlė pliūkštelėjo vandenin visai šalia maumo.
Išvertęs akis Munamukis įsistebeilijo į nudribusį ir už kojos susigriebusį žmogų.
– Maume, glitena žalioji, ko spoksai kaip žmogus į ilgąjį*, nerk pelkėn! – užriko Gugis, pamatęs, kad riteris vėl siekia arbaleto.
Munamukis, supratęs, kad atsitiko kažkas rimta, pūkštelėjo vandenin, aptaškydamas juo ir nekviestus žiūrovus. „Mauuu“ nutilo. Baronas riebiai nusikeikė.
– Ko žiūri! – užriaumojo ant ginklanešio. – Negi nematai, kad brolio Heinricho giesmės išvaikė piktąsias dvasias... O čia dabar kas? – nustebęs įsmeigė akis į gana saugiu atstumu įsitaisiusį Gugį, kuris skubiai trynė šeško plaukus į zuikio spirą ir murmėjo: „Bezdu bezdu bezdu, purpt!“
– Jėzau švenčiausias, – susiraukdamas tarsi kandęs krieną, sudejavo Dolčetas, – kokia čia smarvė... – ir jį tuoj pat supykino.
Kaukas, mėtydamas kojeles kaip tik įmanoma greičiau, tolo nuo akivaro.

Douveris įsiklausė... Staugimo nebegirdėjo. Perrėkdamas giesmę, riteris sušuko:
– Broli Heinrichai, jūs laimėjote! Piktosios dvasios nutilo!
Bet kur tau... Būrys buvo taip įsigiedojęs, brolio Heinricho akys taip spindėjo, kad jis nieko aplink nematė ir neklausė. Staiga pasigirdo gera nelemiantis švilpimas. Vienas iš netoliese buvusių knechtų sukniubo į purvą su iš krūtinės kyšančia plunksnuota vytele. Douveris apsidairė, bematant suprato, kas atsitiko, ir čiupo, nors plaštaką tebeskaudėjo, kalaviją, šaukdamas:
– Pagonys puola! Prie ginklų! Nutilkit! Puola! – Ir tuojau pat ginklu pašventino kažką, prišokusį prie žirgo. Sutrikę kariai dar dairėsi, bet greitai suprato, kad jokių dvasių nėra, tik pagonys ir jų strėlės, ragotinės, kuokos... Užvirė kautynės. Raiste aidėjo žvangesys, keiksmai ir dejonės...

Diena vėl alsavo kaitra. Lordas Douveris krūptelėjo, atsimerkė ir sunkiai kilstelėjo galvą. Žvilgsniu apibėgo tvirtas, iš sunkių rąstų suręstas pilies sienas, aukštą kuorą, ant iečių parimusius pagonių karius. „Įdomu, ką gi jie man darys… Gal išmainys į kokį savo vadą?“ Pagonys kol kas pasirodė gailestingesni, negu buvo galima tikėtis – įtaisė kalinį prie namo sienos, bent šiokam tokiam pavėsyje. Davė ir vandens, ir maisto. Visai arti pasigirdo nepažįstama kalba:
– Ar šitas, mažuli? – pasiteiravo prieš riterį pritūpęs vyras, ant kurio peties patogiai įsitaisęs sėdėjo nedidukas, pilką kailį užsimetęs vaiko dydžio padaras žvitriomis akutėmis.
– Šitas, – ištarė Gugis, atsargiai laikydamas smeiguolį, kad nesusižeistų ir nesužeistų nešančio žmogaus.
Douverio akys iš nuostabos iššoko ant kaktos. Jis žvilgčiojo tai į tuščias prie diržo tabaluojančias makštis, tai į sutvėrimą, laikantį jo gražųjį durklą… Į žmogų, į sužeistą savo plaštaką, į padarą. Atsargiai pakėlęs skaudančią ranką, jisai dūrė pirštu į Gugį ir paklausė:
– Gnome? Dwarf?
– Atrodo, jis tave irgi atpažino, – nusijuokė Ruokis ir atsiliepė:
– Nein!* Kaukas.

Toks tad pirmasis pasakojimas apie Gugį, jo smeiguolį ir geležinius žmones. Taip ir prasidėjo Pagirių žmonių ir kauko dra

1. Ar jums patinka šiuolaikinė dramaturgija?

2. Ar jums patinka lietuvių literatūra?

3. Koks mokslas jums labiausiai patinka?

Kaip pavasaris atkiunta,
Ašen atkiutau.
Man tave čia Dievas siuntė,
Tik mane ne tau!

Meškeriotojai
Taip, nieko pritrenkiančio čia nėra. Šiame miestelyje. Visi, kurie netyčia čionai užklysta, sako, kad jis jaukus. Ko gero, tai – tiesa. Abipus pagrindinės gatvės auga didžiuliai seni medžiai, kurių grublėtos šaknys raitosi žemės paviršiuje ir ardo kelio asfaltą, o pro senų, gaisrus ir karus pergyvenusių namų langus žvelgia liūdnos senutės, vakarais skamba kibirai ir mūkia karvės. Miestelio centre stovi graži renesansinė bažnyčia, kiek tolėliau – bakalėjos parduotuvė, mokykla, kurioje kasmet vis mažiau mokinių, raštinė, ant kurios visada plazda trispalvė vėliava, ir kultūros namai, jau kuris laikas tušti ir tylūs. Kiek toliau nuo centro, ant nemažo, maurais apaugusio tvenkinio kranto stovi viešoji pirtis, į kurią savaitgaliais susirenka beveik visi miestelio gyventojai – moterys penktadieniais, o vyrai šeštadieniais. Jei jūs, neturėdamas ką veikti, klaidžiotumėte tuščiomis miestelio gatvėmis ir pagaliau atsidurtumėt čia, būtinai pamatytumėte du žmones, kurie kasdien stirkso ant tvenkinio kranto netoli viešosios pirties ir meškerioja. Jie kartkartėmis persimeta vienu kitu žodžiu, pagiria vienas kitą, kai pagauna didesnę žuvį, kurių čia nėra gausu – vien tik geltonieji kūdrų karosėliai, neišrankūs masalui ir nebaikštūs. Vyresnis, kuriam per šešiasdešimt, pats beveik ir nemeškerioja, jis stebi jaunesnį, keturiasdešimtmetį, nukabina jo pagautas žuvis, užmauna ant kabliuko masalą ir visa tai daro su didžiausia meile. Jaunesnis, ištraukęs žuvį, žiūri, kaip senis ją nukabina, paleidžia į kibirą. Kartais jie kažin ko supykę trumpai apsižodžiuoja, kai kada senis dar gyvam karosui nuskuta nugarą, užsiberia druskos ir su pasigardžiavimu nuvalgo mėsingiausią žuvelės dalį, o tai, kas liko, meta į šalį, kur paprastai jau laukia koks gudrus murklys. Dažniausiai tie žmonės sėdi tylėdami, o jų veidai švyti ramybe; jie užmeta meškeres ir stebi plūdes, tvenkinio vandenį, jo paviršiuje zujančius čiuožikus, – gyvenimas eina. Žiūrint į šiuodu tylinčius žmones, jums gali pasirodyti, kad jie yra supratę kažką labai svarbaus, esminio, amžino ir neprarandamo. Vargu ar jūs išdrįsite užkalbinti juos ir sudrumsti aplinkui tvyrančią ramybę. Gal tai jaučia ir miestelio žmonės, besirenkantys į viešąją pirtį ar šiaip skubantys pro šalį, – tik vienas kitas sveikinasi galvos linktelėjimu, o daugelis praeina lyg pro negyvus daiktus, lyg pro medžius ar kelmus. Šie du tylintys žmonės turi ir vardus, ir bendrą pavardę, bet miestelyje jau seniai niekas jų kitaip nebevadina, tik meškeriotojais.
Jeigu jūs ryžtumėtės užkalbinti kurį nors iš miestelio gyventojų ir paklaustumėt apie tuos keistus vyrus, meškeriojančius prie viešosios pirties, jums tikriausiai tektų nustebti patyrus, kad niekas jų nemėgsta. Kas nors nusijuoktų, kas nors pasakytų, kad jie yra baisūs bedieviai, neinantys net kalėdinės išpažinties, kiti burbtelėtų, kad jie paprasčiausi kvailiai, o dar kiti tiesiog susinervintų ir būtų akivaizdžiai nepatenkinti jūsų klausimu. Vis dėlto visi papasakotų apytikriai tą pačią istoriją.
Motūzai gyveno miestelio pakrašty, už bažnyčios ir moksleivių bendrabučio. Jų medinė sena ir nedažyta troba buvo įsiterpusi tarp vargonininko Augustino ir vienintelės miestelio lenkės, pienininkės Marilės, namų. Senė Marilė ir kiti vyresni miestelio gyventojai dar puikiai atsimena ponią Eleną, šlubio Motūzo žmoną, Algio Motūzo motiną, – geraširdę, pamaldžią moterį, tačiau užguitą ir bebalsę. Ji dažnai pasirodydavo miestelyje užsirisusi galvą tamsia gėlėta skarele, kuri beveik uždengdavo veidą – visi žinojo, kad ponia Elena slepia mėlynes ir sumušimus. Jos vyras, tada dar nešlubas, mušdavo ją kone kasdien, žiauriai ir negailestingai, o Algis, tada dar visai vaikas, vos ne kasdien slėpdavosi nuo tėvo pykčio beprotiškai pikto aviganio Diko būdoje, daržinėje arba pas kaimynus. Ir štai vieną dieną miestelio inteligentas Štencelis, grybaudamas su anūku Kęstu šalia miestelio esančiame pušynėlyje, rado ponią Eleną besisupančią ant pušies šakos. Kęstas paskui pasakojo miestelio berniukams apie mėlyną Motūzienės liežuvį, putas ir išverstas akis. Niekas nesmerkė ponios Elenos, visi jos gailėjo. Net žilagalvis visų mylimas klebonas, nors ir nepašventino kapo duobės, bet, apsivilkęs civiliais drabužiais, stovėjo kapinėse kiek nuošaliau nuo visų, žiūrėjo į leidžiamą duobėn savižudės karstą ir meldėsi. Miestelėnai, išsiskirstę po laidotuvių kas sau po namus, kalbėjo, kad dabar ištvirkėlio ir mušeikos Motūzo gyvenime turėtų kažkas pasikeisti, juk net ir toks baisus žmogus privalo turėti sąžinę, neleidžiančią užmigti naktimis. Visi jie klydo –niekas nepasikeitė to žmogaus gyvenime, gal tik atviriau ėmė ištvirkauti, parsivesdamas namo pasileidėles ir sanguliaudamas su jomis mažamečio sūnaus akivaizdoje. Vos savaitei kitai praėjus po žmonos mirties, būk, Viešpatie, jai gailestingas, Motūzas susimušė su broliais Žeguniais ir, būdamas gerokai išgėręs, mojavo ilgu vokišku peiliu, bet broliai taip pat buvo nepėsti: vidurinis brolis Vladas, besigindamas nutvėręs laužtuvą, taip sudaužė savo priešininką, kad šiam lūžo ne tik pora šonkaulių, bet ir sutrupėjo koja. Iš ligoninės Motūzas grįžo šlubas, ir žmonės kalbėjo, kad, matai, „Dievas pakorojo“. Senis įsitaisė sunkią ąžuolinę lazdą, bet gyvenimo būdo nepakeitė, nors truputį ir prityko. Kai staiga kaip degtukų dėžutė supleškėjo Žegunių daržinė ir tvartas su visais gyvuliais, nors jokių įkalčių nebuvo, niekas neabejojo, kieno tai darbas. Motūzas ir toliau buvo piktas, nepasotinamas, moteris žargstantis eržilas, visų miestelio vaikų baubas – žmogus, kuris niekada nesišypso.
Tėvo bijojo ir sūnus Aigis. Berniukas augo irzlus ir nervingas, neturėjo draugų, į svečius eidavo tik pas senę Marilę. Ta jį vaišindavo kriaušėmis ir sodo uogomis, mokė pasisveikint ir pasakyt ačiū lenkiškai, o per atlaidus dovanodavo jam spalvotų „abrozdėlių“, kuriuos jis, parėjęs namo, išmesdavo. Nors mokėsi Algis neprastai, bet jo niekas nemėgo – nei mokytojai, su kuriais jis buvo atžarus, nei mokiniai, kuriuos jis mušdavo ir iš kurių atiminėdavo kapeikas. Šiaip jau jis beveik visada tylėdavo, buvo nekalbus kaip senis, su tėvu gyveno kaip su svetimu žmogumi, ir tik viena, kas juos siejo, buvo baimė. Baigęs mokyklą, mokėsi technikume, paskui pradėjo dirbti elektriku, vėliau išėjo į kariuomenę ir grįžo subrendęs gražus vyras, į kurį žvalgėsi ne viena moteris ir mergina, tačiau nė vienos iš jų Algis neišdrįso parsivesti namo, o ir palydėdavo retą kurią. O šlubasis Motūzas pasiliko toks pat kaip anksčiau, ir atrodė, kad laikas bejėgis prieš šį žmogų.
Kai miestelio kultūros namų direktorius Gintas, gerokai kauštelėjęs, skolintu „Voschodu“ parmušė iš Vilniaus atvažiavusią studentę ir, būdamas kaltas, sėdo į kalėjimą, kultūros namai kurį laiką buvo tušti. Tačiau porai mėnesių praslinkus juose ėmė šeimininkauti nauja direktorė. Ji buvo atvykėlė, juokinga pavarde Kriaušytė. Tokia ir atrodė – kaip saldi apvaliaskruostė kriaušė. Jauna, tyli, kalbėjo šiek tiek žemaičiuodama ir dėl to daugeliui ji atrodė keista. Apsigyveno Kriaušytė virš Apylinkės vykdomojo komiteto (dabar ten seniūno raštinė), palėpėje, į kurią kilo mediniai, girgždantys laiptai ir, jai ten įsikūrus, laiptai pradėjo girgždėti vis dažniau. Miestelio bernai užuodė grobį ir vis taikėsi bet kokia proga užsukti į svečius. Praėjo ruduo ir įpusėjo žiema, direktorė jau nebebuvo visai svetima miestelio žmonėms, ir gal dėl to, kad ji nerodė didelio vaišingumo, o gal dėl kitų priežasčių, svečių jos palėpėje sumažėjo, ten buvo šalta ir liūdna. Pasibaigė ir žiema, sproginėjo pavasario ledas, o miestetio gyventojai tai šen, tai ten ėmė šnibždėtis, jog kažkas atsitiko šlubajam Motuzui. Senis nutilo, mažiau gėrė, nebesivalkiojo su paleistuvėmis, ir tik retkarčiais jo sunkios ąžuolinės lazdos geležinis antgalis prataukšėdavo miestelio gatve. Žmonės stebėjosi ir kažin ko laukė. Vieną dieną Apylinkės vykdomojo komiteto valytoja Žemaitytė nusistebėjo kaimynei, kad jau kažkelintą kartą matė senį Motūzą, besikabarojantį mediniais laiptais pas tą „kultūrkės“ direktorę. Šis gandas netruko pasklisti, apie tai kalbėjo ne tik viskam smalsios moteriškės, bet ir vyrai. Juokėsi ir aptarinėjo šlubio meilę gerdami vyną ar alų. Tačiau greitai paaiškėjo, kad to jausmo, apėmusio senį ištvirkėlį, neužtenka pavadinti įsimylėjimu: tai buvo tikra aistra, apsėdimas. Motūzas ėmė puoštis – nusipirko naują brangų lietpaltį, lakinius batus ir ne tik skrybėlę, bet net ryškų, spalvotą kaklaraištį, pradėjo vaikščioti pasitempęs ir monumentaliai išdidus, nusiskuto ūsus, o kai kas manė, kad net pasidažė plaukus. Kriaušytė, kurią miestelyje vadino „grūšele“, praeidavo pro žmones kaltai nudelbusi akis ir vos girdimai pasisveikindavo, ant švelnaus jos kaklo žibėjo auksinė grandinėlė, ausyse siūbavo didžiuliai, taip pat auksiniai auskarai, ir senė Marilė dievagojosi, kad kaip tik šituos auskarus ji kadaise buvo mačiusi ponios Elenos dėžutėje. Šlubis nešė ir dovanojo savo mylimajai viską, ką tik galėjo: batus, drabužius, televizorių, baldus. Nusipirko puikų, naują zaporožietį ir ėmė vežioti Kriaušytę į miestą. Visam tam jis pardavė ne tik paršelius, bet ir pačią veislinę kiaulę, paėmė iš taupomosios beveik viską, ką buvo sutaupęs, galiausiai papjovė veršį ir iškėlė puotą – linksminosi kone savaitę. Pinigų pradėjo stigti, ir senis ėmė jų reikalauti iš sūnaus Algio, kuris žiūrėjo į tėvo skrydį ir sukandęs dantis tylėjo, nes vienintelis žmogus pasaulyje, kurio jis bijojo, buvo tėvas. Miestelėnai, matydami šlubio Motuzo beprotystę, juokėsi ir laukė, kuo gi viskas pasibaigs, o tie keli Algio bičiuliai, su kuriais jis bendravo, kvailino jį ir barė. Kartą geriant alų, Prancisiaus Da–nius, sėdėjęs už veltėdžiavimą, o dėl to, kad nešiojo akinius, vadinamas Profesoriumi, pasakė Algiui:
– Nebūt tu alioša. Nueik pas tą stervą ir pasikalbėk. Ar tu ilgai dar žiūrėsi, kaip senis tavo pinigus vėjais leidžia?
Pagaliau kartą, kai tėvas buvo kažkur išvažiavęs, Algis pasiryžo, užlipo girgždančiais laiptais ir pasibeldė. Kai Kriaušytė atidarė duris ir pamatė Algį, kažkaip susigėdo, nuleido akis, bet pakvietė į vidų. Algis įžengė per slenkstį į kambarį, kuriame ryškiai degė šviesa, ir sustojo. Jie stovėjo vienas priešais kitą ir tylėjo. Algio krūtinę užliejo keista šiluma, o kojos virpėjo kaip senam kuinui po mėšlavežio.
Dabar, jau žinodamas kelią, Algis slapta nuo tėvo direktorės palėpėje ėmė lankytis vis dažniau, o gyvenimas jam tarsi prašviesėjo. Jis nenorėjo galvoti, kas atsitiks, kai apie šiuos apsilankymus sužinos tėvas, o kad taip įvyks, jis suprato. Ir štai kartą senis Motūzas grįžo iš miesto anksčiau nei žadėjęs, lipo girgždančiais laiptais, o rankose laikė naują gėlėtą suknelę. Užlipęs bandė atidaryti duris, bet jos buvo užrakintos, tada išsitraukė raktą ir bandė rakinti, tačiau kitapus durų spynoje buvo kitas raktas. Senis ėmė belsti, bet niekas neatsakė, tada, jausdamas kažką bloga, griebė savo žvėriška jėga, kurios, matyt, turėjo daugiau negu proto, už rankenos ir išlaužė kartonines palėpės duris. Jas išplėšęs senis pamatė kitapus slenksčio stovintį sūnų Algį, o už jo nugaros Kriaušytę, susigūžusią ir instinktyviai dengiančią savo baltas, saulės nemačiusias krūtis. Algis žiūrėjo tėvui į akis ir sugniaužęs kumščius buvo pasirengęs kovoti. Buvo pasiryžęs užmušti, jeigu reikės. Jis pirmąkart nebijojo tėvo. Senis, sutrikęs iš netikėtumo, pasitraukė žingsnelį atgal, o Algis pajudėjo į jį, bet staiga tėvas, keistai urgzdamas ar vaitodamas, mostelėjo sunkia ąžuoline lazda, trenkė sūnui, kuris virto keistai pasisukęs. Laiptai buvo seni ir statūs. Algis nuriedėjo jais ir trenkėsi galva į geležinį televizijos antenos kotą. Plūstelėjo kraujas, kojos buvo bjauriai išsuktos, o kažkur iš krūtinės Algiui veržėsi siaubingas garsas – panašiai kriokia dvesiantys gyvuliai. Senis, netekęs jėgų, atsisėdo ant laiptų ir žiūrėjo į sūnui iš ausies kliusčiojantį kraują. Kriaušytė, vos prisidengusi chalatėliu, nubildėjo laiptais, peršoko per gulintįjį ir klykdama pasileido į miestelį. Atvažiavo greitoji. Gydytojas, pamatęs laiptus, pasakė:
– Kokie siaubingai statūs laiptai. Paslydo?
– Paslydo, – ištarė senis Motūzas, ir liežuvis vertėsi jo burnoje tarsi ledo gabalas.
Po šio įvykio senis Motūzas užmiršo Kriaušytę, tarsi užmiršo visą ankstesnį gyvenimą – jis ir dieną, ir naktį sėdėjo ligoninėje. Kai Algis atgavo sąmonę ir ėmė valgyti, vežė sūnui sultis ir uogienę. Ir verkė. Sūnus žiūrėjo į pirmąkart ašarojantį tėvą ir bandė šypsotis.
Išrašytą iš ligoninės sūnų tėvas vedė į autobusą – Algiui buvo lūžęs stuburas, ir dabar jis nevaldė vienos rankos, tempė kairę koją, kairioji veido pusė taip pat buvo nejautri.
Kriaušytė nė karto neaplankė Algio ligoninėje ir jam dar negrįžus išvažiavo – paskui buvo kalbama, kad ištekėjo, tačiau niekas nežinojo kur ir už ko. Algis pradėjo gauti invalidumo pašalpą, o senis – pensiją. Ir štai dabar, jeigu jūs užklystumėte į šį tylų miestelį ir nueitumėte prie tvenkinio, ten, kur stovi viešoji pirtis, būtinai pamatytumėte du vyrus, kurių pavardę miestelio gyventojai jau baigia užmiršti. Beveik visi dabar abu vadina tiesiog Meškeriotojais.

Mano draugas Sigitas
Nemušiau aš to Sigito. Kaip jį muši – jo ne toks veidas. Pasižiūri – ir gaila. Žinoma, įžūlus, bet man draugas. Ne, nemušiau jo, nors reikėjo, nes jau tiek man buvo įsipykęs ir tiek nusikaltęs, kad beveik ir draugu galėjau nebevadinti. Bet kai nuėjau pas jį, radau gulintį lauko virtuvėlėje, nes įtėviai išvijo iš kambario, nebeleido ten miegoti, kažkaip net pagailo tada jo. Guli pusgirtis, kažką vapa – prisirijęs, matyt, kokio velnio, nes iš kur jis gero šnapso gaus. Niekur Sigitas nedirbo. Seniai. Viską tik iš įtėvių kniaukė. Šiaip iš kaimynų ar dar kur miestely vaginėjo. Kartais kam padėdavo malkas supjaut ar suskaidyt, kam tvorą padažyt, bet retai. Tik kaulindavo iš visų ir inkšdavo. Pamačiau tokį pusiau apšarmojusį toj lauko virtuvėj – tingėjo tikriausiai pasikurti krosnelę. Obuolius pašalusius valgė. Pokštelėjau skiausčių delnu per ausį jam, ir tiek, nes mušti tokio pasigailėjimo verto vaikystės draugo aš negalėjau. Todėl ir nemušiau. Juk šiaip žmogus jis buvo neblogas; kad man dabar nusikalto, mane taip kvailai pakišo ir taip nuliūdino mano dukterėčią, kaltas jo polinkis prie degtinės ir pinigų absoliutus neturėjimas. Todėl aš jam profilaktiškai trinktelėjau per tą slidų lapės snukį, bet mušti jo nebuvo jokios prasmės – pinigų jis nebeturėjo. Jeigu būtų turėjęs, tai būtų šnapsu apsistatęs ir dainavęs linksmas arba miegojęs. Arba akordeonu grojęs. Akordeonu grojęs ir garsiai dainavęs. Girdėjau, kad jį iš vaikų namų įtėviai ir paėmę todėl, kad buvo toks mažiukas, baltapūkis, o akordeonu grojo linksmai ir, rodės, kad jokio liūdesio nėra jo gyvenime, jokio vargo, tik akordeonas ir miklūs pirštai ant juodų ir baltų klavišų. Nepagalvojo tada įtėviai būsimieji, kad gali girtuokliška sėkla prasiveržti. Kas apie tai iš anksto nuspės? Dabar jau seniai įtėviams jis kaip kaulas gerklėj įstrigęs. Pats kaltas. Aš suprantu tuos senukus, nes per jį jie ir paseno. Čia jau Sigitui reiktų gerai kailį iškaršti: pats mačiau kelis kartus, kaip jis prieš tą senutę savo motiną ranką buvo pakėlęs. Mušė ją – kiaulė. Aš nesikišau. Kodėl turėjau kištis? Bet, kad nesikišau, tai dar nereiškia, kad pateisinau tuos jo veiksmus – juk praktiškai ta moteris jam buvo kaip motina. Motina ir buvo, kol jis nepradėjo dėti ant visko, nieko nedirbti, nieko nesimokyti. Trisdešimt jam jau kažkeli, o vartėsi namie, lakė, senukų pensijas pragėrinėjo, ir viskas. Nieko daugiau nedarė, todėl tie ir atsisakė, išmetė į lauko virtuvėlę. Aš jų vietoj seniai būčiau taip padaręs. Ir lauko virtuvėlės nebūčiau jam palikęs. Dar ir pavardę būčiau atėmęs už tokius darbelius, nes jis ir toliau turėjo įtėvių pavardę – Sigitas Neverauskas. Bet dėl to, sakau, man rankų teptis nebuvo jokio reikalo – ne man į žmonių santykius kištis. Dar tai savo motinai, netikrai tai, kad ir buvo bjaurus, tai vis tiek ji ir pati, nors senutė, bet labai jau balsinga tokia, įkyri... Galima sakyt, kad bjauri bobelė, tokia susitraukusi pusraganė, bet senukas, tas Neverauskas, tai buvo vos paeinantis, ligotas. Sigitas ir juo nesirūpino, beveik net žmogum nelaikė. Bet šiaip Sigitas buvo neblogas – ir smagus, ir „kompaneiskas“. Draugams geras. Nors va man kiaulystę iškrėtė, nemalonumą mano seseriai: ta atvažiavo su vyru, su dukteria, man iš anksto paskambino ir paprašė, kad nusiskusčiau, kad negerčiau gal kiek, kad namus apkuopčiau. Na, nieko namuose blogo nebuvo, kaip visada, bet tas – ponas, seseriai sarmata. Nieko tas jos Andrius, bet nė lašo gerklėn neima, žiūri kažkaip keistai, lyg sakytų – smirda čia pas jus. Kažkoks direktorius beveik – nesigilinau aš labai, stengiausi akyse jam dažnai nemirguliuoti. Sesuo irgi tokia švaruolė dabar, rodos, kad ir šikt nevaikšto: viską plovė, šlavė, tempė laukan – vėdino. Aš kentėjau, bet gal ir gerai, dirba, maniau, rūpinasi, juk ji kitaip gyventi įpratus. Manęs pas save nė karto nepakvietė. Nors aš ir nesiveržiu. Labiausiai iš jų man patinka dukterėčia mano Agnytė – gražuolė: baltaplaukė, garbanota, strikčioja kaip mažas gandriukas su raudonom kojinėm. Bet sesuo man: tik nelįsk prie Agnytės, smirda, sako, tau įš burnos, nelįsk – dar pargrius, neduok to, nerūkyk prie jos, neduok ano, nekelk medin... Tai kur vaiką kelt? O kai dar jai patinka? Nori vaikas lakstyt, o kad ir nugrius porą kartų, koją nusibrozdins – na, tai kas? Juk vaikystė... Ta mano sesuo gi pati visas tvoras nusėdėjo vaikystėj ir visus kaimynų berniokus akmenim apmėtydavo, o savo Agnei nieko neleidžia, saugo nuo visko... Kas jau ten atsitiks, kad aš ant kiemo parūkysiu, kad ir netoli jos? Jau galėjo džiaugtis, kad kambary nerūkiau. Savo kambary nerūkiau! Galima sakyt, kad aukojaus. Tiesa, davė paskui sesuo man keturiasdešimt litų. Nenorėjau imt, bet... Ai, duoda – imk... Smirda tau iš burnos, sakė man... Smirda... O ko jau ten man turėjo smirdėti iš tos burnos? Tom dienom tik alaus su Sigitu išgėriau – pavaišinau jį. Juk draugas. Prasigėręs, bet vis tiek draugas. Todėl nemušiau jo. Tik šiaip, profilaktiškai pakėliau už atlapų, pasižiūrėjau į teliuko akis ir nusviedžiau ant apšalusių obuolių krūvos kaip maišą. Tokie dabar tie mūsų santykiai. O anksčiau draugavom, kartu visur vaikščiojom, kartu išgerdavom vyno ar ko. Aš tai nevengiu ir darbo, ir užsidirbu, negaliu sakyt, kad man labai pinigų trūktų, nors trūksta, suprantama, kaip visiems. Bet aš, pavyzdžiui, jeigu turiu dvidešimt, tai dešimt palieku, neprageriu visų. Juk reikia apie ateitį galvot. Sigitas greit prasigėrė, štai kas. Jis mažutis, organizmas netikęs, sako, vaikų namuose nelabai ir pavalgydavo, gal todėl toks ir teišaugo. Bet ūgis nesvarbu, svarbiau kas kita. Kol jis buvo dar toks visai neprasigėręs, tai linksmas buvo, smagus. Grodavo, anekdotus pliekdavo, kortom fokusų mokėjo daugybę... Ir grodavo ne tik akordeonu, bet ir gitara, ir pianinu, jonika... Vakarais vasarą būdavo taip smagu pasiklausyti, Sigitas skambina gitara ir dainuoja apie ramunėlę arba Trakų pilį. Smagu būdavo išgerti natūralaus kartu. Pasižiūrėti į žvaigždes... Įsivaizduodavom, kaip ten aukštai palydovai lėtai sukasi aplink savo ašį ir stebi visatą, gaudo signalus iš tolimų galaktikų. Kas galėjo tada pasakyt, kad gulės kada Sigitas apsimyžęs lauko virtuvėlėj? Ne, negalėjau aš mušti jo po viso to kas per gyvenimą kartu buvo patirta. Sigitas vis neturėdavo pinigų ir anksčiau – tie įtėviai tai irgi geri sukčiai: pasiėmė vaiką o vis tiek visai savu nelaikė. Sigitas pasakojo, kaip jie už koki menką nusikaltimą – na, indų ten nesuplovė ar kelnes netyčia perplėšė – uždarydavo jį tamsioje kamaroje. Arba liepdavo bulvių daigus šaltam rūsy skabyti. Juk galima tai daryti kieme, kur saulė ir kur šilta, bet ne – jie būtinai užsispirdavo, ir sėdėdavo Sigitas rūsy su tais bulvių daigais, kai mes futbolą žaisdavom... Užtat įtėviams ir atsirūgsta.
Bet ne apie tai čia dabar, dabar apie linksmą Sigito charakterį, apie jo išradingumą... Taigi, kai jis neturėdavo pinigų, bet vis norėdavo išgert, parūkyt ar dar ką, tada imdavo ir sugalvodavo kokią nesąmonę. Kokias nors lažybas. Prisimenu, dar būdamas paauglys sukirto iš kažko, dabar nežinau, kad pereis naktį per miestelio senąsias kapines, bet ne šiaip pereis, o eidamas kas penketą žingsnių vis uždegs degtuką ir sušuks: „Čia aš, Sigitas Neverauskas, nieko nebijau, eikit velniop, numirėliai!“ Aišku kvaila, bet tada buvo juokinga. Mes palaukėm vidurnakčio, naktis pasitaikė tamsi. Net žvaigždžių nebuvo. Švilpė vėjas ir, reikia pasakyt, kad, nepaisant visos mūsų bedievystės, vis tiek darėsi kraupoka. Apėjome kapines iš kitos pusės. Ten, kur plento pylimas, prie autobusų stotelės. Ta vieta yra kiek aukščiau negu kapinės, ir jos beveik visos matyti kaip ant delno. Naktį, žinoma, mes nieko nematėm, bet laukėm, kol Sigitas uždegs degtuką ir sušuks. Pagaliau švystelėjo kapinėse švieselė ir išgirdom jo balsą. Medžiuose siautė vėjas, todėl nelabai kas buvo girdėti, tačiau vis dėlto buvo aišku, kad Sigitas sušuko. O paskui atsitiko kvailas ir juokingas dalykas, kuris mus visus labai išgąsdino. Praėjus keletui minučių, kai vis girdėjom jį šūkaujant ir matėm švysčiojant liepsneles, staiga Sigitas kad sukliks! O paskui tyla. Išsigandom visi. Trota vos kelnių nepridėjo. Buvo tikrai baisu, nes klykė jis visai nejuokingai. Tada lažybų Sigitas nelaimėjo, nes išsikapstė iš kapinių jau nebešūkaudamas ir degtukų nedegiodamas, išlindo gal tik po pusvalandžio. O atsitiko štai kas. Eidamas per kapines beveik apgraibom ir degiodamas degtukus, kurių liepsnelės keisčiausiais atspindžiais atsispindėjo poliruotuose antkapių paviršiuose, retkarčiais nušviesdavo mirusiųjų nuotraukas ir vardus, retkarčiais kokio seno krūmo šaką, judinamą vėjo, jis ganėtinai prisigąsdino. Dar tas vėjo ūžavimas medžiuose. Žodžiu, užteko jam baimės. Ir taip besibraunantį per mirusiųjų pasaulį jį kažkas kad griebs už kojos! Jis, ko gero, net sąmonę prarado, bent jau kelnes pridėjo tai tikrai. Kaip nepagalvosi, kad lavonas nugriebė už kojos? O iš tikrųjų tai ta koja paprasčiausiai įstrigo tarp dviejų nugriuvusios seno kapo tvorelės virbų. Jis tiesiog įkišo koją į tvorelę, o įsibaiminus vaizduotė sukūrė nei šį, nei tą. Mes paskui dar ilgai iš jo šaipėmės, nors, pavyzdžiui, aš manau, kad taip pat jo vietoj būčiau išsigandęs. Na, sąmonės gal būčiau nepraradęs... Bet aš visada buvau už jį drąsesnis. Kita vertus, net nebūčiau ėjęs per tas kapines: juk negražu ten valkiotis naktį ir dar rėkti nei šį, nei tą. O Sigitas galėjo padaryt bet kokią panašią nesąmonę. Už tai man jis ir patiko. Ir mušti dabar aš jo tikrai negalėjau. Nors, žinoma, į šoną įspyriau, nes kaip neįspirsi, kai jis dabar šitoks kiaulė pasidarė. Juk visokiai niekšybei reikia parodyti, kad ji yra niekšybė.
Sigitas buvo ir juokingas, ir kartais kvailas. Bet niekada neturėjo pinigų. Retkarčiais turėjo, žinoma, bet labai greitai jie pasibaigdavo. Jis niekam negailėdavo, labai greitai paleisdavo pavėjui, o paskui niekas nebeatmindavo, kad kam statė, ką nors vaišino. Sigitas buvo iš tų, kurie atsibosta. Bet kartais sugalvodavo tokių dalykų, kad dar ilgai visi žvengdavo. Pas Žegunius sykį gėrėm, o Sigitas kaip visada inkštė: „Duokit ir maaaan, duokit ir maaan...“ Buvo jau įkyrėjęs visiems seniai, ir aš bijojau, kad kuris iš septynių Žeguniokų neužvažiuotų jam atbula ranka per snukį – Sigitas ne visada jausdavo ribą, kada jau nebegalima daugiau inkšt. Mes juokėmės, rūkėm be saiko, į Sigitą beveik dėmesio nekreipėm, bet staiga Sigitas sako: „Blet, aš taip noriu išgert. Ar pastatysit butelį, jeigu išlįsiu per fortkę?“ Na, mes tik nusižvengėm – fortkė (žinau – orlaidė, negalima sakyt fortkė), kaip ir visų, Žegunių virtuvėj buvo aukštai – dvi šibos – na, langų stiklai – iš šonų, o per vidurį mažesnė šiba, ir viršuj dar orlaidė. Ta orlaidė tokia, kad galvą sunkiai prakiši. O jeigu dar galva didelė kaip, pavyzdžiui, Trotos Adolfuko, tai jokiu būdu, juk tas nešioja kepurę didžiausio numerio. Tai mes tik kreivai pasižiūrėjom į jį, į Sigitą, suprasdami, ko jis nori, ir toliau dalinom malką. Bet Sigitas nenusileido – pralįsiu, sako, pralįsiu. Na, lįsk, sakom mes jam, lįsk. Rimas net nusijuokė, sako: „Aš tau pats vienas pastatysiu stolyčnajos puslitrį, tik tu pralįsk“. Sigitas nusirengė, liko tik su triusikais ir pradėjo lįst. Galvą įkišo, pradėjo kraipyt pečius. Mes net žviegėm besijuokdami, o tas kažkokiu stebuklingu būdu ėmė ir pralindo iki pusės. Pralindo ir kabo fortkėj horizontalus visam pasauliui. Įstrigęs. Saulius Žeguniokas pradėjo rėkt, kad lango rėmas neatlaikys, kad bus čia viskas pizdiec, bet lango rėmas atlaikė kas iš to Sigito: mažas, liesas, kiek jis ten sveria – kaip žvirlis. Iki pusės pralindo, o toliau niekaip – šikna nepralenda. Ir juokinga, bet jau ir kvaila – kaip jį iš ten iškrapštysi? O tada jis ir pradėjo rėkt: „Chebra, deginkit padus, deginkit padus su cigaretėm“. Na, mūsų ilgai ragint nereikėjo – net sušnypštė neplautos Sigito kojos, deginta žmogiena pasmirdo. Ir kai tik mes bakst su smilkstančiais kancarais jam į padus, jis kaip raketa tik šmukšt kiaurai orlaidę. Ten aukšta buvo, kokie du su puse metro, o gal ir dar aukščiau. Už lango dilgėlės, kažkokios vielos (gal nuo televizoriaus antenos), kažkoks šiferis – Sigitas tik šlumšt į tą visą šabakštyną. Triusikai tik fortkėj liko. Mes nespėjom net pagalvot, kad jis užsimušė, o Sigitas jau virtuvėj – nuogas, uždusęs, mažiukas toks, su nudilginta mašna: „Na, kur mano degtinė?“ Toks jau tas Sigitas. Dabar galvoju – jeigu kitas būtų buvęs, tai visus šonkaulius tikriausiai būtų susilaužęs, o šitam – nieko.
Bet kai nuėjau pas jį į tą lauko virtuvėlę, pamačiau – jau kitas žmogus dabar. Vagia viską. Iš ko vištas, iš ko bulves. Kelis kartus gavo lupti ir nuo tų pačių Žeguniokų, ir nuo Trotos, kai tas grįžo iš kalėjimo. Buvo sulapašijęs Sigitą stipriai, bet, matyt, buvo ir už ką. Tik aš jo nemušiau. O jeigu ir stuktelėjau kada, tai tik profilaktiškai. Aš su juo vis padraugaudavau, duodavau kokį litą, kartais „Žvejų“ nupirkdavau, kartais dar ko. Nors iš tikrųjų tai seniai turėjau su juo net nebekalbėt, o jis seniai manęs ir Sauliaus su Rimu turėjo vengti kaip velnias kryžiaus. Ratais aplink mus turėjo vaikščiot ir artyn neit, po kojom nesipainiot. Bet dabar tas nebeturi reikšmės, dabar nėra ko mušti, nes ką jį ten muši. Nemušiau aš jo – tik mostelėjau porą trumpų smūgių į padychą. Vis tiek visai be nieko negalėjau paleist šito žuliko. Bet dabar kitaip žiūriu aš į viską, gal net filosofiškai, todėl, pavyzdžiui, kai Rimas ar Saulius, senus Sygio darbelius prisiminę, įspiria jam į užpakalį ar paveja šalin, aš tik juokiuosi. Aš likau draugas jam net tada, kai mes tiek pinigų atsiprašant šuniui ant uodegos sukišom. Ir vis per Sigitą. Tas buvo seniai, beveik tada, kai jis per fortkę lindo. Dar sovietmečio pabaigoj. Tada Gorbis paskelbė, kad pasaulį išgelbės kooperatyvai. Ir prasidėjo visokie bizniai. Bet tam reikėjo pinigų pradžiai, patraukimo prie „targavojimo“, fantazijos, kaip iš kokio šūdelio, niekam nereikalingo, biznį padaryti. Man visa tai buvo neįdomu, aš nedirbau niekur, buvau grįžęs iš kalėjimo ir nesiruošiau šitai santvarkai niekaip padėti. Galima sakyt, buvau toks tylus rezistentas. Bet Saulius su Rimu mane įkalbėjo prasukt vieną biznelį. Aišku, jokio kooperatyvo mes nesteigėm ir steigt nesiruošėm, jokių mokesčių nežadėjom niekam mokėti, juo labiau tai ruskių valdžiai. Tas biznelis galėjo būt gera pradžia kitam tolesniam bizniui – tai dabar aš suprantu, žiūrėdamas į įmitusius anų dienų vargo biznierių snukius – raudonus, o televizoriuj dar raudonesnius. Tada mes tolyn nesižvalgėm, ateitis buvo paprasta ir aiški – šiandien po pietų ateitis, rytoj ryto ateitis, o rytoj vakaras gal jau ir nebe ateitis, o tik migla.
Planas buvo labai paprastas – jį sugalvojo Saulius Žegunis. Netoli mūsų miestelio yra toks Lainys. Nedidelis ežeriokas, bet vanduo jame švarus, greit gilėja, maudykloj gelsvas smėliukas, iš trijų pusių apsuptas miško, aplink gražios vietos, ežeras dubury. Žodžiu, supervietelė vasarotojams: bernam panas atsivežti ir panašiai. Kai vasarą karšta, tai palainy žmonių net tiršta. O tada jokio serviso ten nebuvo, jokio kiosko, nieko. Saulius pasiūlė atvežti alaus ir rūkytų kiaulės ausų, stimburių – parduoti dukart brangiau ir pasidaryti biznį. Tam reikėjo pinigų, lengvojo automobilio su priekaba – ir viskas. Tada alaus tiek, kiek nori, nebuvo, nebuvo ir rūkytų skanėstų, bet jeigu reikiamu laiku nuvažiuodavai Utenon, tai kombinate gaudavai mėsos produktų, o kitam kombinate – alaus. Reikėjo važiuot labai anksti, beveik naktį, nes eilės buvo didžiulės – kas vestuvėm pirko, kas gal pakasynom. Mes trise pinigų sugraibėm, nebeprisimenu, iš kur aš gavau – gal iš močios, – o Sigitas ne. Kas jį pakvietė į kompaniją, aš dabar nepasakysiu, gal aš, gal ne aš... Neatsimenu. Bet jis kompanijoj buvo. Rimas iš pažįstamo pasiskolino „Zubrionką“, nuvažiavom anksčiausiai Utenon – aš atsistojau eilėj prie alaus, Rimas – prie mėsų, sulaukėm savo, nupirkom viską. Atsimenu, alaus pirkom devynias dėžes, nes tiek pinigų užteko ir priekabon kaip tik devynios telpa. Anksti rytą nuvarėm visą turtą palainin, dar nė vieno nuogapilvio nebuvo. Kadangi Sigitas pinigų nedavė, tai jį pastatėm laukti pirkėjų ir pardavinėti. Patys – durniai – parvažiavom namo pamiegot (anksti kėlėmės). Tas glušas atsikimšo vieną butelį, paskui kitą, paskui, matyt, trečią. Pošlo i pojechalo. Žodžiu, kai mes atvažiavom, tai radom apverstą „Zubrionką“, miegantį Sigitą, krūvą girtų bernų, jokio alaus, tik daug šukių, blet. Aš pamaniau, kad Saulius ir Rimas užmuš Sigitą, bet ir man jau stogas važiavo, juopštararai – visus mūsų pinigus šuniui ant uodegos, viską. Kišenėj turėjo gal dešimt rublių, viskas buvo prapilta. Tada tai buvo už ką jį daužyt kaip obuolį. Ypač Žeguniokam, kurių pinigai visi buvo skolinti ir pažadėta tuoj tuoj atiduoti. Man tai buvo paprasčiau – močiai gi pinigų grąžint nereikia. Tada negyniau Sigito, dar ir pats pridėjau. Na, bet tikrai buvo už ką. Žinoma, patys durni, kad jį palikom. Bet atrodė – kas čia yr parduot tą alų su ausim? Tada ne be reikalo jis gavo, nusipelnė.
Dabar aš taip pat priežastį turiu, bet kad nebėr ką mušt. Ką jį ten apspangusį muši, sušalusį visą toj savo lauko virtuvėlėj. Įspyriau kelis kartus profilaktikai, ir viskas. Užmiršau papasakot, ką jis man pridirbo. Sakiau, sesuo su šeima atvažiavus buvo, viską šveitė, viską laukan nešė, visas paduškas, visas kaldras, visą patalynę, viską, o jos vyras, mano atseit švogeris, tik nosį raukė ir lūpas pūtė, visur prisiliest bijodamas. Toks riebiasprandis tešlius. Kaip tik toks tipas, kokių negaliu pakęst. Na, o aš su Agnyte po kiemą vaikštinėjau. Paskui atėjo Sigitas pasėdėjom ant suoliuko, išgėrėm alaus, aš kažkur ir nuėjau. Grįžtu – nėr Sigito, jau išėjo. Išėjo ir išėjo, tegu eina, kas man! Paskui tik girdžiu – Agnytė rauda: dviratėlio nėra. Iš pradžių man nė galvon nešovė. Paskui tik spragt mintis – Sigitas. Taip ir buvo. Aš nuėjau iki sodelio, Agnytė paskui nubėgo, dviratėlis ant kiemo liko. Tai šitas pizdukas Sigitas net nemirktelėjęs nuo mūsų kiemo pavogė Agnytės dviratėlį. Ir pardavė. Kas galėtų susilaikyti tokiu atveju, kas? Bet aš susilaikiau. Aš irgi ne šventasis, bet tik trinktelėjau per snapą jam porą kartų, ir tiek. Kokia buvo prasmė jį mušti: Agnytė jau buvo išvažiavus su mano seseria ir mano švogeriu direktorium, dviratėlis parduotas, pinigai pragerti. Nebebuvo prasmės mušt, todėl ir nemušiau aš to Sigito. O man, blet, sako, kad aš jį užmušiau. Nesąmonė.

Langas į sodą
Sigitas sėdi kultūrnamio scenos kampe, prie uždangos. Ant grindų. Scenoje stovi teniso stalas, ir Audrius aplošinėja Profesorių Danių. Profesorius nervinasi, keikiasi, tranko rakete per sieną bet niekas negelbsti – Audrius tik juokiasi ir muša tikslius, suktus kirtimus. Galiausiai Profesorius meta raketę, nusispjauna, nusikeikia ir vos neverkdamas trenkia kumščiu per stalą.
– Tavo eilė, Sygi, – šūkteli linksmas Audrius.
– Nenoriu, – net nekrusteldamas iš savo vietos, sako Sigitas. – Tegul žaidžia Pauga...
– Ačiū, Sygi, – džiaugsmingai šūkteli Pauga, griebia Daniaus numestą raketę ir visas virpėdamas iš nekantrumo atsistoja prie teniso stalo.
Sigitas į tai nekreipia dėmesio, jis žiūri į dulkiname lempos spindulyje aukštyn žemyn skrajojanti mažą šviesų angelą. Angelas žybčioja mažyčiais sparneliais, o nuo šitų minkštų akinančių sparnų sklinda oro sūkuriai, kuriuose šoka dulkės. Jos vingiuoja ore keistais zigzagais, žėruodamos savo mikrokosmose lyg apsnūdusios žvaigždės.
– Kandis, – sako Danius ir, pliaukštelėjęs delnais, sutraiško mažą tarp dulkių ir tabako dūmų įklimpusį angelą.
– Šūdas, – atsiliepia Sigitas ir nugeria gurkšnį alaus. Danius atsisėda šalia, atsiremia į sieną ir pučia pigios cigaretės dūmus.
Pasaulis dabar geltonas ir mėlynas – elektros šviesa ir cigarečių dūmai. Jis dar yra žalias – teniso raketės ir stalas. Sigitas spokso į tuštumą ir galvoja apie savižudybę. Galvoja kartu suprasdamas, jog niekada nenusižudys, nes yra ne toks idiotas kaip tie, kurie žudosi. Vis dėlto jaučiasi sušiktai blogai. Taip blogai, kad norisi kandžioti kėdės kojas, braižytis veidą nagais ar vartytis it laukiniam šuniui ant žemės. Jis užsimerkia ir užverčia galvą į viršų: iš gerklės kaip didžiulis vabzdys veržiasi riksmas, tačiau Sygis tyli. Jam prieš akis vis stovi tai, ką netikėtai, visai nenorėdamas, išvydo šituose pat kultūros namuose: jo sapnuota, jo dievinta Andžela yra paprasčiausia kekšė.
Jos plaukai kvepėjo obuoliais.
Jis netikėjo, jis pyko, kai draugeliai papasakodavo neva tikrų istorijų, kaip vienas ar kitas mylėjosi su Andželka (taip ją vadino visi, tik ne Sygis). Jis mušėsi su kvailiais, kurie juokėsi ir erzino, jis draskėsi kaip idiotas. Dėl šitos kekšės!
Vakar jis grįžo namo. Atsigulė ant sofos ir manė numirs. Nenumirė. Dabar sėdi ir mąsto apie savižudybę. Jis jau galvojo apie kerštą jai, paskui apie kerštą tam, tam jos... tam Gintui. Dabar jis nenori niekieno užuojautos, jis nieko nenori žinoti apie tą prakeiktą Andželą, o ji susitikus gatvėje šypsosi, strikinėja, kalba, klausia, kas atsitiko, ko toks – it žemę pardavęs.
Jis sėdi kulturkėj ant scenos grindų, rūko, geria alų ir mąsto. Bjauriausia, kad tas Gintas tikriausiai sėdi čia pat už sienos, savo kultūrnamio direktoriaus kambarėly. Tūno kaip didelis bjaurus aštuonkojis ir šiepiasi tamsoje. Rūko cigaretes ir geria degtinę, ir linksminasi, net nenujausdamas, kad kažkas miršta visai šalia. Miršta ir jo neapkenčia.
Sigitas norėtų pavirsti akmeniu. Jis norėtų nebūti.
– Ei, – trinktelėjęs durimis suklykia Žegunio Valentas. – Ei, ką turiu! Blet, ką turiu! Čia ne šiaip, žinokit, čia jolki paiki! Zenka iš savo panos daktarės nukniso, čia yra ohoho, čia geriau negu... negu... negu degtinė!
Valento akys švyti stebuklinga laime ir beprotybe, jo plaukai plevėsuoja it geltona vėliava, jo dantys geltoni ir su dideliais tarpais, o jis pats pilnas paslapties ir palaimos, juoko ir audros, audros ir veržimosi.
– Imk, – ištiesia Prancisiaus Danius Sigitui porą tablečių. – Užveš, – ironiškai nusiviepia.
– Važiuoju, važiuoju, skrendu, – kriokia Valentas. Sigitas nieko neklausdamas sumeta tabletes į burną, papurto galvą, nuryja, užsigeria alum.
– Gal tu durnas? – paklausia Danius juokdamasis. – Še, imk dar vyno.
– Nenoriu.
– Imk, imk.
Valentas juokiasi ir pasakoja, kaip apgavo Zenką durnių. Danius ima Valentą kumščiuoti. Sigitas sėdi ant kultūrkės grindų ir rūko, pūsdamas dūmus sau į tarpkojį.
Teniso kamuoliukas šokinėja ir daužosi: tak, tak, tak, tak, tak... O paskui dusliau ir garsiau: dunkst, dunkst, dunkst, dunkst... Sigitas papurto galvą, jis nenori čia būti, šiame dundesių ir dūmų chaose, šiame džiaugsmo kape.
– Aš geriausias! Aš geriausias! Kas prieš mane? – šaukia Audrius.
– Taip nesąžininga, taip nesąžininga, – verkia Pauga.
– Dunkst, dunkst, – trinksi teniso kamuoliukas.
Sigitas užsimerkia, o kai vėl atveria akis, pamato pulką mažų, spindinčių elektroje angelų. Mažų stiklinių peteliškių, besiplakančių miestelio kultūrnamio dulkėse. Spinduliuose.
Jis dar išgeria alaus. Paskui dar. Paskui vyno, kurį paslaugiai ištiesia Danius.
– Šiandien miestelyje šventė, – sušunka Danius.
– Mums visada šventė, – sužvengia nepataikydamas į kamuoliuką Valentas.
Juokiasi visi. Visiems labai juokinga.
Sigitas atsistoja, jam akimirką atrodo, kad pasaulis svyruoja kaip didžiulis „Titanikas“, tačiau susikaupia, nusispjauna ir eina velniop, neklausydamas, ką šaukia bičiuliai.
Kai uždaro sunkias išorines duris, šaltas rudens vėjas trenkia per veidą, atgaivina, net nustebina. Temsta. Miestelis atrodo keistas, kažkoks netikras – tarytum teatro dekoracija. Medžiuose dega elektros girliandos, jos mirkčioja paeiliui ir atrodo, kad šviesa bėga gatvės liepų vainikais. Iš stadiono pusės ataidi muzika, kuri tai siūbteli galingu garsu, tai vos girdėti – neša ją rudenio vėjas kartu su lapais, raižančiais erdvę įkypais brūkšniais, lapais, sukančiais įvijas spirales ir paliekančiais paskui save erdvėje nutįsusius trajektorijų siūlus.
Gatve linksmi ir švytintys baltų dantų eilėmis eina žmonės. Jie susikibę už rankų, vaikai nešasi keliančius į orą balionus ir kai kurie stipriai laikosi, kad nenuskrietų į tamsų rudenio dangų. Merginos kažką dainuoja, o gal tik kalba, bet jų balsus nematoma gamtos jėga nuneša šalin.
Sigitas eina prieš srovę ir pasroviui. Eina bet kur ir be tikslo. Staiga kaukšėdami kaustytomis kanopomis iš prietemos išnyra žirgai su aukštais šalmuotais raiteliais. Jie stebuklingu būdu juda minioje nekliudydami besijuokiančių merginų ir balionų, nešančių vaikus.
Iš bažnyčios šventoriaus pasipila mergaitės, aprengtos baltomis suknytėmis, o ant nugarų joms pritvirtinti dideli angelų sparnai. Jos bėga smulkiais žingsneliais, krykštauja, nešasi rankose ilgus krakmolinius saldainius, rožančius ir žvakes. Keista, tačiau nė viena iš jų nenuskrenda, nesumosuoja plačiais baltaplunksniais sparnais.
Sigitas išskleidžia rankas ir burgzdamas, besijuokdamas it didžiulis tamsus lėktuvas neria kiaurai per šį baltą plaštakių būrį, jas išsklaidydamas, paskui pasuka pro senus, stadioną supančius medžius, pro akacijas ten, iš kur sklinda šviesa ir muzika.
Mokyklos stadione dega laužas, o ant pakylos, specialiai sukaltos šitai šventei, griežia kaimo kapela, kuriai vadovauja raudonskruostis nepažįstamas žmogus, o jo šypsena Sigitui atrodo nenatūraliai plati. Tokia plati, kad tikriausiai viršutinis žandikaulis su visais galvai būdingais reikmenimis galėtų atsivožti kaip didžiulis dangtis ir užkristi ant nugaros.
Sygis sustoja ir žiūri į nesuprantamai linksmus žmones, šokančius pagal šitos kapelos vinguriuojamas polkas ir fokstrotus, jis stebi tiesiai į dangų lekiančias ryškias didžiulio laužo kibirkštis.
Pažįstamas balsas plyšauja, aidėdamas iš visų garsiakalbių:
– Artėja prie pabaigos žirgų lenktynės mūsų miestelio prizui laimėti. Pirmas kol kas joja toli nuo kitų atsiplėšęs Vygandas Trota su žirgu Džageriiis!
Gintas mosteli kapelai ir pasislepia už scenos. Sigitas seka jį žvilgsniu, eina artyn. Linksmas ir laimingas Gintas pasirodo nešinas alaus bokalu, geria gelsvą skystimą prieš tai nupūtęs putas. Andželkos čia nėra. Gintas pamato Sigitą ir moja jam, kad prieitų artyn, tačiau šis tik mosteli ranka, apsisuka ir nudrožia į stadiono gilumą, kur geria alų, šoka, dainuoja, pasakojasi savo gyvenimus, juokiasi, snaudžia, šūkauja didžioji dalis miestelio žmonių. Sukasi spalvotos liepsnos, krinta žemėn fejerverkų kibirkštys, kažkas iššauna raudonas ir mėlynas raketas. Kažkodėl labai garsiai verkia vaikas. Jį ramina jauna, kiek apsvaigusi nuo alaus ir nuo šventės mama.
Kažkur bėga besijuokdamas policininkas, kurį vejasi dvi raudonlūpės merginos, jos nutveria nukritusią uniforminę kepurę, erzina jį, kviečia.
Sigitas mato, kaip senu „Voschodu“ kažkur nuvažiuoja direktorius Gintas. Ką jis ten veža ant motociklo? Kokia ten pana? Andžela?
–Sigitai! Imk alaus – šešios bačkos nemokamai!
Sygis geria alų, o šventė sukasi aplink jį, sukasi ir siūbuoja, ir groja. Iš visų nakties gerklių.
Gintas su ta mergina, panašia į Andželą, sugrįžta, kažką atsineša susuktą į popierių, kažkam moja ranka, juokiasi, dingsta už scenos.
Motociklas lieka stovėti prie kaukazinių slyvaičių krūmo, tamsiame šešėlyje.
Raiteliai prajoja, žirgams apie kojas sukasi geltoni ir raudoni lapai. Švilpia žiūrovai ir vėjas. Didžiulį būgną muša apskritaveidis ūsuotas kapelos muzikantas. Lenktynės greit pasibaigs, jau finišas, garsiakalbiai plyšta, jie žeria žirgų ir jojikų vardus. Garsai aidi, atsimuša į baltuojančios bažnyčios sienas, į vienuolyno pastatus, į mokyklą, į medžius, į didelius ir tamsius šešėlius, į pašokusius nuo žemės, ekstazėje sustingusius žmones.
Sigitas prieina prie motociklo, pasirausia įrankių dėželėje, suranda, ko ieškojęs, ir ima susikaupęs atsukinėti priekinio rato veržles. Kad ir sunkiai, jos pasiduoda.
– Laimėėėėėjoooo Peeeetraaaas Paškeeeeevičius su žirgu Anaksimaaaaaaaaaaaandru!
Trenkia kapelos atliekamas tušas:
– Tu tu ru tu tu tu tu tu – tu tu ru tu tu tu tu tu – tū – tū – tutu – tu!!!
– Antroji vietaaaaaa atiteko Vyyyyygandui Trooootai su žirgu Džaaaaaageriu!!!
– Tu tu ru tu tu tu tu tu – tu tu ru tu tu tu tu tu – tū – tū – tutu – tu!!!
Sigitas geria alų, šypsosi ir šoka pats vienas pagal šventės šurmulio ritmą. Lapai sukasi apie jį it didelės negyvos plaštakės.
– Sveikas! Kur buvai? Aš tavęs visur ieškojau, – prišoka švytinti ir šviesi Andžela.
Sigitas nustoja šokti, žiūri į šitą gražią, bet šlykščią būtybę, šypsosi kreiva ironiška šypsena ir geria alų. Jis ima juoktis, piktai ir gąsdinamai. Andžela žiūri sumišusi.
Jis sako jai:
– Tu kekšė. Tu kekšė. Tu daili kekšė. Tu kekšė!
Andžela atšlyja, nustemba, prieštarauja, kažką kalba, bet Sigitas nieko negirdi, jo ausyse didelis ir galingas šventės švytintis vėjas, jo akyse skriejančios šviesos ir žmonės, ir Andžela, stovinti ir šaukianti vidury šito sūkurio. Juokinga. Dabar viskas juokinga.
– Tu šlykšti kekšė, aš mačiau vakar! Aš viską mačiau vakar! Eik ir čiulpk tam Gintui! Eik nežliumbus!
Andžela klykia ir bando iškabinti jam akis, Sigitas trenkia kumščiu į šitą dailų, bet nekenčiamą veidą, į šitą baltą dėmę, į žydinčias lūpas, jis trenkia dar ir dar, ir dar.
– Čiulpk, kekše, čiulpk jam, kaip vakar čiulpei! Atsiklaupk prieš jį ant kelių, kaip prieš dievą! – jis klykia, dabar jis užmuš ją, nepasigailės, jį sugriebia kažkas už rankos, kažkas nustumia, trenkia per veidą. Sigitas mato Trotą, bloškiantį jį šalin. Prišoka iš kažkur atsiradęs Gintas, jis bando pasiekti Sigitą, rankos susipina, šviesos susilieja – veidai ir kumščiai. Sigitą pasiekia kažkieno ranka, jis sukniumba ant kelių, griūva aukštielninkas po kojom. Kažkokios raudonlūpės spardo Jį aštriasnukiais bateliais, piktas ir didžiulis policininkas jam į veidą įbeda pistoletą. To negali būti ir to nėra. Taip nebūna, mąsto Sigitas ir žiūri į juodą kibirkščiuojantį rudenio dangu, kuris pasiekia pro pykčio iškreiptą policininko veidą, pro stambiakrūčių, peroksidu dažytų mergų kojas, pro besimušančius žmones, pro susipynusius jų kūnus, pro keiksmus ir dūžtantį stiklą. Paskui staiga policininkas šauna jam į veidą, plyksteli iš pistoleto vamzdžio ugnis, išlekia pailga švininė kulka ir lėtai kaip sapne artėja, artėja, ir tik tada netikėtai vieną akimirką nuskamba garsus šūvio pokštelėjimas, viskas akimirksniu sugreitėja, sublerbia it prasukama vaizdo magnetofono juosta, ir pasaulis tarytum išsijungia. Išsijungia kaip televizorius.
Vėjas glosto plaukus. Tamsa. Girdėti tolimi žmonių balsai ir kažkoks keistas garsas: čirkšt, čirkšt. Sigitas klausosi šio neatpažįstamo garso ir stengiasi prisiminti, ką tai galėtų reikšti, kur jis tai girdėjo. Netoliese pravažiuoja automobilis – nutolsta, nutolsta, išnyksta vėjo tyloje, tolimų žmonių šūkčiojime ir erzinančiame, vis pasikartojančiame garse, kuris nieko neprimena. Sigitui gera gulėti ant nugaros klausant aplinkinių garsų. Jam atrodo, kad guli kažkur hamake, supasi virš įsibėgėjusios vasaros.
Paskui jis atsimerkia ir išvysta aukštai aukštai susipynusias senų medžių šakas, metančias žemėn rudeninius lapus. Jie atplyšta tyloj ir sklendžia, tokie pat tylūs kaip mirusios peteliškės. Sigitui prieš akis vyksta šis didžiulis misteriškas mirties ir išėjimo vyksmas. Jis šypsosi, bet pajunta, kad veidas kažkoks nejudrus ir dilgčiojantis. Jis lėtai pakelia ranką, kuri kyla girgždėdama it netepto geležinio medkirčio galūnė, pažyra lapai. Sugrubusiais pirštais Sigitas liečia savo lūpas, veidą – taip. Vakar gerai buvo pasilinksminta. Sunku prisiminti, kas atsitiko. Jis sapnavo policininką ir Andžela? Sapnavo lėtai lekiančią kulką? Jis pabando pasijudinti, – šoną nudiegia. Dabar supranta, kad guli didžiulėje lapų krūvoje, visas jais užklotas, visas palaidotas juose. Tik veidas išorėje.
Netikėtai Sygiui prieš akis susipynusių medžių šakų fone pasirodo išsiviepęs akiniuotas Profesoriaus veidas.
– Na ką, gerai tau patalus paklojom su Saulium? – Mmm?
– Vakar tavęs nebuvo galima sulaikyti, tu rėkei, kaukei, veržeisi muštis, paskui staiga atsijungei, o mes visai nenorėjom tampytis su tavim, tai įkišom į lapus ir užkiojom storai, bet šiandien ryte man staiga sąžinė kad kals per paširdžius. Galvoju: gal sušalo mūsų Sigitas?
– Ne.
– Gerai, kad nesušalo, stokis, eik namo, negulėk čia, močia tavęs ieškos.
Sigitas, padedamas Daniaus, sunkiai stojasi, išsiropščia iš lapų kaip meška iš savo laužo. Dabar jis supranta, iš kur tas keistas džeržgiantis, monotoniškas garsas: tai senasis mokyklos sargas šluoja stadioną. Aplinkui pilna buvusios šventės ženklų: suplėšytų kaukių, įstrigusių krūmuose susprogusių balionų, saldainių popieriukų, tuščių butelių. Pačiame centre dar gal vis tebesmilkstanti laužavietė.
Sigitas apžiūri sugrubusias savo rankas. Subraižytas ir kruvinas.
– Aš maniau, kad tu vakar užmuši tą mergą.
– Aš ją tikrai mušiau?
– Aha. Buvo net juokinga iš pradžių. Bet paskui jau kažkaip...
Jie lėtai eina pro senąją mokyklą, pro kleboniją. Sigitas užsimano gerti, jis ilgai graibosi klebonijos šulinyje su kibiru, pagaliau pasisemia šalto kaip ledas vandens. Nenutildami skalija klebono šunes. Profesorius rūko ir kažką niūniuoja. Paskui abu eina tolyn. Pro Bumbulį, tolyn, tolyn. Aplink tvyro rūkas – rudeninė ryto migla.
Kažkur juokiasi moteriškė.
Sigito kambarėlis gana tamsus, čia tik vienas langas, pro kurį matyti rudeniškas sodas. Kur ne kur ant belapių obelų šakų supasi blyškūs obuoliai.
Kambaryje apvalus stalas, uždengtas nertine didele servetėle, kelios senovinės kėdės, knygų etažerė, lentyna su garsiai taksinčiu laikrodžiu, akordeonas, dar visokie daiktai, kurie, matyt, retai naudojami, apnešti dulkėmis. Ant grindų senų laikraščių krūsnis. Profesorius švilpteli – ant sienos ryškiomis raudonomis raidėmis užrašyta: HISTORIE DE LA SOLITUDE.
– Ką čia reiškia?
– Nieko. Užrašiau, ir tiek.
– Tu – durrrnas...
– Nueik, atnešk išgert. Man taip blogai.
Danius pakyla nuo kėdės, užsisega savo rudeninį lietpaltį ir nieko nesakęs išeina. Tarpduryje susitinka Sigito motiną. Pasisveikina ir dingsta.
– Tai kur buvai visą naktį? – klausia žila, sausa kaip kaulas senė. – Gėrei?
– Šventė buvo, pati žinai.
– Šventė, šventė, – pamėgdžioja moteriškė. – Va taip ir baigiasi paskui šventės. Matai, kas Gintui, šitam kultūrkės direktoriui, atsitiko? Va tau ir šventė.
Sigitas pakelia akis:
– O kas jam atsitiko, tam Gintui?
–Taigi vakar naktį girtas su motociklu mergaitę užmušė. Studentę kažkokią, atvažiavus buvo lyg ir pas Noreikas... Nežinau, mirtinai ar ne visai, bet smarkiai sudaužė ten ją ir pats susitrenkė, motociklas – skutais. Sako, lyg ratas buvo pradurtas ar sugadintas, ar kas ten, aš nežinau. O jį tai policija tuoj už kalnieriaus ir pasiėmė. Sakė, baisu buvo, klyksmas, rėksmas, greitoji su sirena žviegdama atvažiavo. Ot, sakiau aš, kad bus čia su šituo Gintu. O tu vis – Gintas tą, Gintas aną, vis kultūrkėj pas jį sėdėdavai amžinai. Matai, prisigėręs nekaltas mergaites užmušinėja, va tau ir Gintas. Va tau ir draugas tavo. Tokie draugai prie gero nenuveda. Va, kaip ir šitas Prancisiaus Danius – nedirba nieko, latravoja, o tu iš tokių pavyzdį ir imi. O tas Gintas, dar man Zina šita, kultūrkės valytoja, pasakojo, kad myždavo, atsiprašant, pečiukan. Sako, kūrenu pečiuką ir smirda, dedu malkas, nu, smirda smirda. Aiškiai, sako, primyžta būdavo pečiukan. Mat tingi laukan išeit iki būdelės, viduj nėra, tai matai ką sugalvojo. Tai iš tokio jau nieko doro nesitikėk. O pats tik kiek apsibaladojo, nieko, sakė, tik akis varto baltais obuoliais – dar bandė priešintis policininkui, tai tas kaip šniokštelėjo, sako, per kuprą ir įkišo būdon. Noreika tai, sakė, buvo pagatavas užmušt šitokį brudą... Čia dabar kas? Kas čia, klausiu?
– Kur?
– Kam čia sieną primaliavojai? Visai gal jau galvoj negerai? Tu remontą darysi? Ar tu remontą darysi, klausiu?
– Ne jūs čia su tėvu gyvenat. Čia mano kambarys, ką noriu, tą ir rašau. Eik, išeik, atsibodo man tavo pasakojimai, išeik, man ir taip negera.
– Jėzau, pasižiūrėk į save – snukis visas kruvinas!
Sigitas išstumia motiną pro duris. Ta dar pašūkauja anapus, koridoriuje, bet paskui, matyt, praradusi kantrybę nueina.
Žudikas atsisėda ant kėdės, paima akordeoną, skaudamais pirštais ima groti melodiją, kurią kadais išmoko klausydamas, kaip iš senos plokštelės dainuoja Mario Lanza. Tai daina iš kažkokio filmo. „Arrivederci Roma“. Paskui nutyla, pasideda galvą ant akordeono ir žiūri pro langą: į siūbuojančias rudens šakas, į parudavusią žolę, nukritusius, susisukusius, nesugrėbtus obelų lapus, į serbentų krūmus, slyvas. Jis galvoja apie tai, kad vėl gal reiktų važiuoti į mokslus, į technikumą, kuriame mokosi, kuriame jam iki šiol patiko. Bet dabar tai nebeturi jokios prasmės. Jis nevažiuos į jokį technikumą. Jis nieko neveiks. Jis tik bandys numirti. Jo savižudybė bus tokia. Lėta ir ilga. Kaip liga.
Sigitas žiuri į langą, į rudenį. Staiga pastebi mažą švytintį angelėlį, kuris plakasi į šaltą lango stiklą. Jo sparnai suka mažyčius oro sūkurėlius. Paskui atskrenda dar vienas, paskui dar. Netikėtai ima zvimbti kamanė, ji desperatiškai beldžiasi į šviesų rudens pasaulį, pasirodo vapsvos, bitės, laumžirgiai; daugybė vabzdžių it traukiami nežinomos jėgos veržiasi iš šito kambario, iš šito tvankaus ir tamsaus gyvenimo, iš šitos realybės. Netikėtai langas atsiveria, tarytum sprogsta langas į sodą. Balta plonytė užuolaida suplevėsuoja, dzingteli duždamas stiklas, ir visi jie, visi besiveržiantieji į šviesą, išlekia pro langą į sodą, į ošiantį rudenį, į didžiuliais sparnais atšniokščiančią žiemą.

Kai aš gulėjau puikybės patale

Tai pasibaisėtina, tai visiškas pralaimėjimas ir menkumo išgyvenimas, puikybės, įveikusios mane taip lengvai, taip primityviai, triumfas, – aš norėjau valdyti savo pasąmonę! (Nekenčiu šauktukų!) Juk aš nesugebėčiau valdyti netgi paprasčiausio lėktuvo, o jis, palyginti su pasąmonės aparatu, – vaikiškas žaislas.
Aš norėjau valdyti Kristų, jo vaizdinį, tūnantį giliai manyje du tūkstančius metų, norėjau taip paprastai, pasitelkęs romėnišką kryžiaus simbolį, suvokti Kristaus erdvę ir laiką, kančios horizontą ir atpirkimo vertikalę, norėjau pasirinkti vienintelę tiesą, taip paneigdamas Céline'o cinizmą – „tiesa yra nesibaigianti agonija“, – tačiau noras yra pernelyg žmogiška medžiaga, jis nulipdytas iš emocijų ir loginių kombinacijų, kad ir koks kvailas bei alogiškas atrodytų. Noras – banalus, bet neišvengiamas kuras, maitinantis sąmonę, teikiantis jai gyvybinių jėgų, energijos. Netgi norėti šlapintis jau yra šis tas palyginti su absoliučiu norų praradimu. Nieko neteko girdėti apie numirėlių norus, kad ir kiek apie tai kalbėtų poetai.
Literatūra gali apsaugoti nuo skausmingų banalybių, kai mes, jos padedami, mėginame analizuoti savo patirtį, bet nuo skausmingos patirties literatūra apsaugoti bejėgė. Tiesa, Kristus su savo tekstais įgalina suspausti žodžio energiją beveik iki begalybės švytėjimo, Kristus ir kiti pranašai, bet juk būna tokių akimirkų, užsitęsusių, užstrigusių laike ir sieloje, kai nėra nė vieno pranašo šalia, kai nėra jų žodžių atmintyje, o akmenys seniai nušlifuoti ir paversti bejėgiškai tvirtomis sienomis arba antkapiais, ir tuomet geriausia griebtis knygos, kurioje gali atsiremti į kokią nors, bent menkiausią struktūrą, paprasčiau tariant, į tvarkos iliuziją.
Gandai, esą užsienio viešbučiuose visuomet gali rasti Šventąjį Raštą, yra beviltiški. Taip, tai atsitiko vieną beveik saulėtą pavasarį, rodos, vis dar tęsėsi vėsi šiaurietiška gegužė, Stokholme siautėjo nepermaldaujamas Borėjas, blaškantis skystus, pro iškorijusius debesis trykščiojančius vakarėjančios saulės fragmentus. Pro viešbučio langą matėsi amžinai žalia (žinoma, tikra), taisyklingai ir kruopščiai tarsi valdininko smakras nuskusta veja, karūnuotos degalinės kampas ir aukštas švediško gyvenimo lygis. Prislėgtas konferencijų bei seminarų beprasmybės, – ten juk niekas nesidalija savo patirtimi, visi tik puikuojasi savo pasiektais rezultatais, o rezultatai su kūryba, tuo labiau – su patirties dalijimusi, neturi nieko bendro, nėra pasaulyje didesnio šykštuolio ir bjauresnio godumo įsikūnijimo nei menininkas, – slampiojau po temstančią viešbučio celę, ieškodamas Šventojo Rašto, ieškodamas, į ką galėčiau nors trumpam atremti didelę, bet tuščią sielą. Prisipažinsiu, buvau sąžiningas – net dušo patalpoje kilnojau rankšluosčius. Nieko panašaus – tik kvaili reklaminiai žurnalai, Skandinavijos kalbomis primarginti lankstinukai, susvetimėjęs telefonas, tualetinis popierius, vienkartinis muilas ir televizorius.
Neradau Biblijos, įsijungiau pornografijos kanalą. Ir jeigu dabar man kas nors ims tvirtinti, jog taip šėtonas gundo ir išbando žmogų, mano veidą iškreips bjauriausia grimasa – nebuvo ten jokio velnio! (Kaip aš nekenčiu prakeiktų šauktukų!) Žmonės savo komercinius triukus nori kaip nors paslėpti ir tuomet pasitelkia mitologiją, teologiją ar dar kokias nors nekaltas būtybes iš kosmoso. Be abejo, principas, kuriuo naudojamasi norint suvilioti vienišą vyrą tuščiame viešbučio kambaryje, kur nėra Biblijos, o tik televizorius, gali būti pavadintas velnišku, bet kartoju – nebuvo jo ten, per daug kruopščiai viską apieškojau. Pornografinis kanalas (o jų buvo net du) nėra kaip nors užkoduotas, jį gali įsijungti, bet maždaug po poros minučių jis išsijungia. Ką gali suspėti per tokį laiką? Tik įsitaisyti skrandžio opą, ne daugiau. O jeigu atliksi keletą kombinacijų distancinio valdymo pulteliu (įrašysi savo kambario numerį), tuomet kanalas nebeišsijungs, bet parai tai kainuos aštuoniasdešimt kronų. Ir kaišioti man panosėn trisdešimt sidabrinių čia visai ne vieta.
Visuose pasaulio viešbučiuose visi pasaulio vyrai likę vieni užsiima onanizmu, ir ne dėl to, kad negalėtų išsikviesti prostitutės arba būtų pernelyg kompleksuoti. Vienatvė ir onanizmas neatskiriami kaip animus ir anima, kaip Marxas ir marksizmas. O didžiausia vienatvė laukia ne dykumoje, ne vienuolynuose, netgi ne blaivykloje – vienviečiame viešbučio kambaryje.
Štai tokia situacija ir susiklostė Stokholmo pakrašty, kur gaudžiant vėjui skandinavų dievas Odinas už langų gėrė poezijos midų, o aš virpančiom rankom laikiau virš kaktos iškėlęs karčią vienatvės taurę, ir nebuvo nieko, kas galėtų ją atitolinti nuo mano lūpų. Jau vienišų vyrų globėjas Onanas suprato siaubingą žmogaus lemtį – kad pasaulis viso labo tėra milžiniškas viešbutis, į kurį be didelio džiaugsmo įsikraustai ir iš kurio be jokio gailesčio esi išmetamas. Todėl tebūnie jis kuo mažiau apgyventas, tetrykšta sėkla, kone vienintelė žmogaus gaminama substancija, pajėgianti nors akimirkai įveikti gravitacijos jėgas, tekrenta ji į bergždžias paklodžių įsčias ir tebūnie palaimintas pornografijos kanalas, suteikiantis blėstančiai senstančio kūno vaizduotei gašlių, nors ir suvaidintų reginių, tetrykšta ne kančios ir gėdos, bet dėkingumo ašarų palydima, ir palaimingu, šventu liūdesiu tešvyti vienišo vyro, besionanizuojančio viešbučio kambaryje, veidas, o sopulingieji šventieji su savo atributais tegul nusisuka iš pasibjaurėjimo, tegul kankina juos kaltės jausmas, kad jų nuopelnai tokie blankūs viešbučio vienatvės akivaizdoje, tegul nulenkia savo liepsnojančias galvas prieš bejėgiška viltimi rusenantį žmogaus siekį apvaisinti tuštumą, sielos tuštumą, kurioje pasiklydo visi pranašai su pačiu Baruchu priešakyje...
Net iš ryto viskas man kalbėjo apie vienatvę – ir pagyvenęs taksistas, ir tuščia geležinkelio stotis, ir kretinai vokiečiai, šeštą ryto tuščiame, į oro uostą lekiančiame eksprese geriantys alų ir žvengiantys kaip fašistai, net kontrolierė akmeniniu kaip Stokholmas veidu – viskas čia maitinosi vienatve...
Dievas gyvena sieloje, ne bažnyčioje, o mano sieloje gyveno vėjas. Net ir prakeiktai mažame lėktuve, kur business class persvara prieš likusius keleivius įgauna karštų dešrelių pavidalą, – net ir virš skandinaviškų fiordų pakilęs, ėsdamas karštas dešreles, užgerdamas jas likusiu viskio šlakeliu iš plastmasinio butelio aš negalėjau užkimšti atsivėrusios tuštumos paširdžiuose, neturėjau jėgų pašlovinti kūrinijos grožio ir neatšaukiamo tragizmo negalėjau, – man paprasčiausiai buvo gera bijoti mirties, ir tik tiek.
Net ir dabar, gulėdamas guolyje šalia sergančios moters, kuri man nei motina, nei sesuo, nei dukra, nei meilužė, net ir gulėdamas šalia jos jaučiu nepakeliamą tuštumą, kurią vis mėginu užpildyti įkaitintu žodžių oru, bet jie taip greitai vėsta, bet jie tokie bevaisiai šalia sergančios moters, kuri patyrė kraujoplūdį ir kuri bus nešvari septynias dienas, o aš, prisilietęs jos guolio, turėsiu išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje (nė nemanau maudytis! ir nemanau liautis nekęsti šauktukų!) ir būsiu nešvarus iki vakaro... O jeigu sugulsiu su ja, būsiu nešvarus septynias dienas, vadinasi, laiko turiu begalybę, ir todėl pasakoju jai istorijas, o Meistras Johannas įsiterpia tarp mūsų, bet mes nekreipiame dėmesio, mes nepavydūs, tegul ir jis pasako, pavyzdžiui, „galvoju apie rožę vidury žiemos, kai nėra jokių rožių, būtent šios galios dėka siela kuria nebūtyje“, gerai, Meistre Johannai, aš irgi pasakoju moteriai vidury žiemos apie vandens lelijas, kurių pienelį – iš čia tas pamišęs jų žydėjimo baltumas, – sumuštą į sviestą, laižydavom vaikystėje, apie lelijas, kurių nėra, nes mano siela kuria nebūtyje, ir per septynias dienas ji ne tik lelijas gali sukurti, o ji glosto mano pilvą, pasidengusį nediskretišku riebalų sluoksniu, nejau tau kitos mano kūno dalys svetimos, klausiu jos kankinamas smulkutės gėdos, pavyzdžiui, taip galingai besikilnojanti krūtinė, o ji šnabžda man į ausį – jis toks mielas, ir kai moteris sako „mielas“, Kanto moralinis imperatyvas netenka žado...
O aš negaliu pasiduoti, pasakoju jai apie prisirišimą prie daiktų, – susirinkęs visas po ranka pakliuvusias virves, net batų raištelius panaudojęs šiam tikslui, aš prisiraišiojau prie daiktų: televizoriaus, rašomojo stalo, kėdės, kompiuterio, šaldytuvo ir dujų viryklės, prisiraišiojau bijodamas, kad neįtrauktų manęs vis labiau besiplečiantis tuštumos akivaras manyje, bet kai norėjau išeiti pro duris, griuvau visu ūgiu, prasikirtau apatinę lūpą, išgąsdinau invalidą kaimyną, – neišlaikė manęs
daiktai, nutrūko visi mazgai, ir išlėkiau aš kaip negyvas kosmonautas į Visatos vakuumą, į žiemą, kurioje nėra vandens lelijų, kurioje gyvybė miega gerai užvakuotuose požemiuose ir pasąmonės rezervuaruose...
Ausies geldelė vis dar sklidina tavo kvapo
Negaliu pasiekti
Mano širdis per trumpa.

Mes mirsime kartu lelijos žiede,
Kai vasara praeis, kai lietūs žemę siaus,
Kai pasaką pabaigs naktigoniai susėdę
Prie gęstančios liepsnos ugniakuro tamsaus...

Mes mirsime kartu....................................................... .......................

............................................................ .........................
................................................
............................................................ ........
............................................................................ ........
.....................

................................/.................[[[....... ........;;;;;;........................................(;;;;; ;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;;; ;sssssssssssss