Kazys Saja

MOLYNĖ

Joks kūrėjas nebūna visiškai tikras, kad jo darbas bus toks, kokio tikėjosi. Kūrinys lyg pagimdytas vaikas vėliau gali nuvilti arba netikėtai pranokti visus lūkesčius. Tobulumo, naujumo, atradimo siekimas veikiausiai nūsų paveldėtas iš To, kuris sukūrė mus pačius.
žmogus, paskiausias ir galbūt nuostabiausias Dievo kūrinys, buvo sumanytas taip, kad laikui bėgant galėtų save tobulinti, žingsnis po žingsnio, klupdamas ir vėl atsikeldamas darytųsi panašesnis į savo Kūrėją ir beveik pagrįstai galėtų pasakyti - aš pats save sukūriau.
Amžių pradžioje Viešpats nebuvo taip atsitolinęs nuo Žemės naujakurio žmogaus - tikriausiai nenorėjo, kad jis pasijustų išguitas ne tik iš rojaus, bet ir iš dieviškojo tėvo širdies. Kūrėjui buvo mielas žmogaus troškimas dalintis su juo žemės gėrybėmis. Jie degino gražiausių ėriukų mėsą, krovė ant aukuro vaisius ir javų pėdus manydami, kad Viešpaties uoslei malonus tas dūmų kvapas ir sykiu su dūmais kylančios jų mintys: štai, Viešpatie, geriausią kąsnį mes paskyrėme tau, vildamiesi, kad šito gero užteks ir mums.
Kūrėjas tikriausiai nesitikėjo, nebuvo numatęs, kad iš tokio nuolankumo, iš atsidavimo jam brolis nužudytų brolį. Senojo Adomo sūnus, jau nebejaunas Kainas, rodos, galėjo susiprotėti, kad jo deginami prinokę javai negali skleisti tokių karštų ir juodų dūmų kaip riebi Abelio aviena. Ir kas tam nelaimėliui įkalė į galvą tokią mintį, kad žemdirbio auką Viešpats atsisako priimti? Galbūt iš nevilties Kainas ir paaukojo Dievui savo brolį, pasirengęs iškęsti artimųjų bausmę - akis už akį, dantis už dantį, galva už galvą.
Kūrėjas ne kartą jau buvo bylojęs ir veikęs kaip žmogus tarp žmonių, kad šie įgytų daugiau jo dvasios ir išminties. Šį sykį jis ryžosi gelbėti brolžudį Kainą prikeldamas iš numirusiųjų Abelį. Tačiau paaiškėjo, kad šito padaryti net Viešpats Dievas nebegali. Arba neberegi tokios prasmės.
Abelis jau ne pirmą kartą buvo suleidęs savo avis į žaliuojančius brolio pasėlius. Įpykęs Kainas rado jį knarkiantį alyvmedžio paunksmėj. Taukuotu Abelio veidu roplinėjo musės, drabužis iš tolo tvoskė avių tvartu, bet aviganio rankos nebuvo tokios įdiržusios kaip Kaino, sūriu prakaitu drėkinusio kiekvieną dirvos pėdą. Jis nebesuvaldė savo įtūžio - išlupo iš žemės didoką akmenį ir suknežino Abeliui galvą. Šis išleido dvasią kur kas lengviau negu titnago šuke skerdžiamos jo avys.
"Brolis nespėjo manęs prakeikti", - ramino save Kainas, tačiau Abelio dvasia skausmingai rovė iš kūno jo dvasią, reikalavo didelės aukos. Tada jis paskubom sukrovė laužą, ant jo paguldė užmuštą Abelį, ilgai vargo, kol trindamas du medžio pagaikščius išgavo ugnį, ir padegė tą šiurpų savo aukurą. Nuo jo pakilę dūmai driekėsi tiesiai į dangų - Dievas pagaliau sutiko priimti Kaino, žemdirbio, auką. Viešpats turėjo suprasti, kad jo nemylimas Adomo sūnus nebegalėjo, nebeįstengė sutramdyti savo rūstybės, kaip jos nesutramdo pats Dievas, kai baudžia tuos, kurie jam nusikalto.
Kūrėjas nusprendė atkurti Abelį ne iš apdegusių jo kaulų, o iš molio - taip, kaip anuomet jis buvo nulipdęs Adomą. Iš dykumos atskriejęs viesulas krūmokšniais apaugusioj dykroj nupustė storą smėlio sluoksnį, toj vietoj atsirado molingas duburys. Užėjusi liūtis pripildė jį vandens. Du iš dangaus siųsti jaunuoliai angelų veidais, pasikaišę baltas galabėjas, tris dienas ruošė Viešpačiui tinkamą molį. Pirmąją dieną giedodami braidė po tą duburį vis labiau drumsdami telkšantį vandenį. Antrąją dieną vanduo pavirto tirštoka tyre, o trečiąją išminkytas molis pasidarė toks klampus, jog tie jaunikaičiai be Dievo ir žmonių pagalbos nebegalėjo išrauti savo kojų.
Štai tada ir atsirado basas žilabarzdis Nepažįstamasis, kalbantis pranašo ar paties Dievo balsu. Abelio našlei jis pasakė:
- Nebegedėk, pasibarsčius galvą vyro pelenais, šią naktį tu vėl miegosi šalia jo.
O tuos, kurie kėsinosi užmušti brolžudį Kainą, Nepažįstamasis rūsčiai perspėjo:
- Jeigu kuris kerštaudamas jį nužudytų, tam bus atkeršyta septyneriopai.
Jie nesuprato, kaip galima septyneriopai ką nors nugalabyti arba kitaip ką nors nubausti. Bet iš tų žodžių pajuto, kas yra tas, kurio jie iš pradžių nepažino.
Kai Viešpats paėmė gniutulą molio ir ėmė jį maigyti kepaluodamas Abelio galvą, suramintoji našlė parpuolė ant kelių ir ėmė maldauti:
- Viešpatie!.. Aš, žinoma, trokštu turėti gyvą ir sveiką savo vyrą, tik nenorėčiau, kad jis vėl tąsytų mane už plaukų, vadintų kvaiša avim, o pats kaip avinas lakstytų pas svetimas moteris.
Prie jos prašymo prisidėjo ir Setas, trečiasis Adomo sūnus, maldaudamas, jog Viešpats pakeistų Abelio būdą, padarytų taip, kad jis nebetvirkintų jo dukterų, kurioms dar ne metas galvoti apie vyrus. O viena iš jo paauglių, rodos, Lėja vardu, paskui ir vyresnioji Zilpa - abi sukryžiavusios ant pilnėjančios krūtinės rankas progiesmiu išsakė savo pageidavimą:
- Nulipdyk mums, Viešpatie, ne vieną, o du, kad ir plonesnius už Abelį, panašius į tuos, kurie čia dainuodami darbavosi. Jie buvo tokie linksmi, tokie malonūs mėlynakiai...
Paaiškėjo, kad niekas iš stebinčiųjų Viešpaties minkomą molį nebetroškta matyti Abelio tokio, koks jis buvo anksčiau. Adomo vaikai ir vaikaičiai pajuto, kad gailestingasis jų Dievas ketina atidėti į šalį jau išminkytą luistą ir palikti juos nieko nelaimėjusius. Sunerimę jie ėmė ieškoti akimis savo pranokėjo, kuris, sulaukęs garbingo amžiaus, turėjo būti pats išmintingiausias.
- Adomai, eik, prašyk, sakyk ką nors...
Jie atvedė devintą šimtmetį baigiantį senolį, lengvą ir braškantį kaip išdžiūvęs avikailis, arčiau Viešpaties, kuris kadaise jį buvo taip skaudžiai nubaudęs. Adomas purtydamas galvą mėgino prisiminti, kuo jis tada kartu su Ieva prasikalto, bet numojo ranka ir drumzlinom akim žvelgdamas į savo Kūrėją paprašė girgždančiu balsu:
- Viešpatie... Padaryk mums... nulipdyk mums laimę.
Kūrėjas tarsi sumišęs patylėjo, pavartė molio gniutulą ir atkišo jį senajam Adomui:
- Te. Imk, nusilipdyk.
Paskui rodydamas į saulėje blizgančią molynę paragino visus kitus:
- Imkit, kas tik norit, ir nusilipdykite sau...
Didis mažas, senas ir jaunas puolė į tą glitaus molio duburį, viens kitą stumdydami jie gviešėsi pasiimti to molio kuo daugiau. Per tą sumaištį niekas nepamatė, kada ir kur pasitraukė jų Viešpats. Pasakė - nusilipdykite patys, ir pradingo, nei pataręs, nei pamokęs, nuo ko pradėti, koks molio lipdinys jiems galėtų tą laimę suteikti. Kai kurie, nuklampoję į patį molynės vidurį, jau šaukėsi pagalbos, nes patys nebeįstengė išbristi. Pagaliau išplustėję į duburio pakraštį jie pirmieji pasijuto laimingi.
Kainas kiurksojo rankom susiėmęs galvą ir nebesitikėjo kada nors pralinksmėti. Kai kiti ėmė grobstyti angelų išminkytą molį, jis tenorėjo išsaugoti vieną gražiai įspaustą Viešpaties pėdą. Jis net užgulęs ją šaukė savo gentainiams:
- Nelieskit! Palauksim, kol saulė išdžiovins. Prisiminsime, ką čia kalbėjo Viešpats.
Bet niekas jo nenorėjo girdėti. Rėkalodami ir molinom kojom spardydami brolžudį vijo šalin. Kainui vos bepavyko atsigremžti nuo tos pėdos gumulą sulig žąsies kiaušiniu. Tuo tarpu kiti, stipresni, kai kuriuos išstumdę rankomis kasė ir drėbė, sukrovė aukštas molio krūvas, moterys žymėjo jas drabužio skiautėm, gyvulių išmatom ar kitokiais ženklais, kad niekas nedrįstų savintis to, kas atidėta jų laimei.
Paskui iš to molio vieni nusilipdė indų - vandeniui, pienui ir tešlai, kiti molį sumaišę su šiaudais mūrijo namų sienas ir krosnis, jaunesnės moterys pasipuošė molio karoliais, o toks Jabalas, sako, kalnuose ganydamas ožkas iš molio nusilipdė sau patogią sugulovę. Tačiau neatsirado tokio, kuris būtų pasakęs - nusilipdžiau savo laimę, dabar esu laimingas.
Kainas pasitraukęs į šalį išplojo tą molio kiaušinį ir uždėjo ant savo įkaitusios kaktos. Jam pasidarė šiek tiek lengviau, akyse šviesiau. Dar neišdžiūvusiame molyje atsispaudė trys linijos nuo raukšlių Kaino kaktoje. Jis ištiesino tą atspaudą ir dykros erškėčio spygliu paryškino molyje giliausią savo kaktos liniją tardamas, jog tai bus horizontas, pasaulio kraštas, kurio kaip tikros laimės dar niekam nepavyko pasiekti. Paskui prie tos linijos jis prijungė lankelį su penkiais spinduliais. Kitas būtų pasakęs, jog tai skęstančio žmogaus ranka su išskėstais pirštais. Priešingam molio plytelės gale jis nubrėžė kitą lankelį, tačiau be jokių pirštų.
Argi ne taip atrodo besileidžianti, vakare gęstanti saulė? Tarp tų lankelių Kainas nupiešė du negrabius apskritimus, lyg skirtingų paukščių kiaušinius - aukščiau mažesnį, žemiau gerokai didesnį. Prie to didžiojo įrėžė keturis brūkšnelius, kurie turėjo ženklinti žmogaus rankas ir kojas. O ten, kur būna žmogaus krūtinė ir jo širdis, Kainas įspaudė į molį juodą akmenėlį.
- Saulė teka, saulė leidžias - mano sieloje tamsu, - balsu perskaitė tai, ką pavaizdavo, ir liko patenkintas. Beveik laimingas.

2003