Herkus Kunčius
Ištrauka iš romano „NEPASIGAILĖTI DUŠANSKIO“

I vagystė
Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie mūsų kraštuose buvusius įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji kuklūs žodžio tarnai. Taip pat aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti Tau, garbusis partijos CK karalystės archyve, sutvarkytą pasakojimą, kad dar kartą įsitikintum tikrumu mokslo, kurį esi pašauktas saugoti.

II vagystė
Vieną tvankią liepos naktį Nachmanas iš Centro ilgai klaidžiojo po turgaus kvartalą, gėrėdamasis ir niekaip neatsigėrėdamas naktiniu miestu. Kai jis ėjo pro rotušę, bokšto laikrodis išmušė antrą valandą; čia netikėtai užklupo audra. Staiga prapliupo taip lyti, krito tokie dideli lašai, jog Nachmanas iš Centro, sutrikęs iš netikėtumo, pasileido potekomis upės krantine. Nubėgęs iki tilto jis beveik užduso ir, supykęs ant savęs, stabtelėjo – jam pasirodė kvaila bijoti lietaus – išvis siaubingai kvaila šiame gyvenime kažko bijoti.

RECIDYVAS
Mįslių būna įvairių.
Tačiau jas įminti pajėgia tik pasišventę mokslininkai: tai ne tik išsilavinę, bet ir smalsūs žmonės, atkakliai siekiantys išsiaiškinti keliančias nerimą paslaptis. Vieni iš jų tyrinėja Antarktidą, leidžiasi į ugnikalnių kraterius ar vandenynų dugną; kiti gamina kosminius laivus, bombas, helio dujas, atominius reaktorius arba „mąstančias“ mašinas; treti iš cheminių elementų gauna dar nematytas medžiagas, turinčias stebuklingų griaunamųjų savybių, arba tiesiog išveda nenaudingų augalų rūšis.
Bet yra užsispyrusių mokslininkų, kurių gyvenimas daugiausia praeina tyliuose darbo kabinetuose. Jie dirba su diskursais, kurių amžius neretai skaičiuojamas tūkstantmečiais.
Atrodytų, kad jų kasdieninis darbas visiškai neromantiškas, kaip kosminės kelionės ar koks nutrūktgalviškas terorizmas. Čia nėra nei pasaulį stulbinančių atradimų, nei mirtinų pavojų; galiausiai, čia neieškoma kokio nors stambaus nusikaltėlio ar nepagaunamo užsienio žvalgybos agento.
Ir vis dėlto...

JO SAULĖLYDŽIO RUTINA
– Nedrebėk!
Dušanskis krūptelėjo.
– Ei, seni, ar nors minutę gali ramiai pastovėti?
Dušanskis dar kartą pamėgino sutelkti valią.
– Jei tau drugys ar Parkinsonas–Alsheimeris...
– Neee, – mekenančiu balsu išdrįso paprieštarauti Aaronas. – Ne, ne, aš tuoj, aš, ponas Zamke, pasistengsiu...
Dušanskis atkakliai kovojo su savo spurdančia koja. Ši jo neklausė.
– Šūdas, – susinervino mergaitė ir tarsi žudikas smeigė pieštuką į popierių. Smaigalys pataikė tiesiai po mentim, kur buvo įpusėta piešti Aarono Dušanskio figūra.
– Gerai, vaikai, pertrauka, – valdingai suplojo delnais barzdočius. Jaunieji piešėjai atsitraukė nuo molbertų. Pabiro po studijos kampus.
Vis dar kretantis Aaronas Dušanskis šiaip taip nulipo nuo pakylos. Susirado savo apsiaustą. Apsigaubė. Prisėdo prie reflektoriaus, ėmė šildytis.
Šalta.
Nors liepa, tačiau pusrūsyje metų laikai neturėjo esminės reikšmės – tariamai vėsu būdavo visada. Gipsiniams Aristotelio ir Periklio biustams įsismelkianti drėgmė, netvarka ir purvas buvo nė motais, kaip ir Dovydo nosiai ar aptrupėjusiam ąsočiui. Čia kubui, cilindrui, piramidei ir rotveilerio iškamšai, beje, taip pat buvo nusispjaut į klimatą. Tik ne Aaronui Dušanskiui – beveik profesionaliam aktų pozuotojui. Ne, Aaronui Dušanskiui buvo ne tas pats – šalta, bliat'.
Dušanskis pasitrynė delnus.
Pirštų galiukus ėmė badyti adatėlės.
Atgijo.
Atitirpo galūnės.
– Į vietą! – sukomandavo barzdočius Zamkė.
Dušanskis nusimetė apsiaustą. Striktelėjo ant pakylos.
Sustingo akademine antikos disko metiko poza.
Nuogas.
Gelsvai marmurinis.

NESINEŠK MALKŲ Į MIŠKĄ
Panarinęs galvą Dušanskis sliūkino į namus. Neskubėjo. Ėjo lėtai, ambicingai pasišlubčiodamas. Įtraukęs pečius, lyg bijotų būti pažintas, nesidairė, negirdėjo praeivių klegesio, automobilių stabdžių cypimo perėjose, vairuotojų priesaikų užmušti ar kaip nors nubausti anoniminį eismo taisyklių pažeidėją.
Aaronas stengėsi kuo toliau nustumti akimirką, kai peržengs savo namų slenkstį; atgrasūs jam buvo vokiečių belaisvių statyti dangoraižiai: keturi kambariai aukštomis lubomis su gipsatūra, tarnaitės kamarėlė, virtuvė, vonia, bidė, šlepetės... Nebemylima ir žmona – Odetė Raslan, su kuria pragyventas ne vienas dešimtmetis; vaikų, deja, taip ir nesusilaukta: darbas, darbas, darbas... Tiesa, seniai seniai buvo ir pavojinga gyvybei veikla pogrindyje, o ten, ne paslaptis, visko tarp suaugusių žmonių galėjo įvykti...
– Ei, ožy, atsargiau! – nepiktai perspėjo personalinį pensininką Dušanskį jaunuolis, kai tasai prasilenkdamas atsitiktinai jį užkliudė petimi.
Dušanskis paspartino žingsnį.
Svetimas jautėsi Aaronas nūdienos pasaulyje, visa, kas buvo pažįstama, ištirpo, kas šventa – paniekinta, mylima – atstumta. Atrodo, kad nieko nebeliko, svarbiausia – vilties, anei trupinėlio vilties.
Dušanskis prisiminė praeitį.
Šviesiau.
Štai jis, perspektyvus partinis darbuotojas su dvieiliu švarku, išrinktas į neeilinę konferenciją, kelia mandatą, balsuoja už Revizijos komisijos sąrašą, kuriame ir jo pavardė, vardas, tėvavardis: vienbalsiai, patvirtinta. O štai jis jau kooptuojamas į respublikos CK... Taip, po suvažiavimo bufete buvo surengtos įspūdingos vaišės. Užteko gėrimų, tostų, užkandos, šokių, nedaug tetrūko iki muštynių. Dušanskis buvo visų dėmesio centre, ne juokas – įtakingas CK narys, daug žadantis nuveikti aparatininkas.
Ne vienas ir ne du pranašavo, kad Aaronas Dušanskis netrukus atsidurs III-ojoje Romoje – vertas kilti. Netrukus ir Dušanskis tuo patikėjo. Stengėsi. Tarnavo. Išsipūtė. Jau matė save Lubiankoje, Kremliuje, ant mauzoliejaus. Regėjo, kaip jis stovi Centre greta skrybėlėtų apaštalų, santūriai moja – priiminėja karinius paradus, taikias demonstracijas, šalia kitų darbininkai-tarnautojai neša ir jo portretą.
Ir išties tiek nedaug trūko, kad Dušanskis būtų išrinktas į politinį biurą... Deja, viskas pakrypo kitaip – žlugo.
Iš pradžių, įtarus, kad iššvaistė partines lėšas, vos vieno balso persvara pašalino iš CK, pervedė į administracinį darbą, – nemalonu. Vėliau buvo dar blogiau – teko dirbti vietinių profsąjungų taryboje. Čia nebeliko jokios erdvės skrydžiui, karjeros perspektyvos – žemiau nulio, dugnas.
Vis dažniau Aaronas Dušanskis ėmė kilnoti taurelę. Kodėl? – pasiklausdavo savęs, kai paslapčia savo vadovaujamos įstaigos išvietėje užsiversdavo butelį karčiosios.
Žlugo morališkai. Dabar net negalėtų pasakyti, kaip, kokiu būdu ištisą dešimtmetį vadovavo profsąjungoms. Viskas lyg rūke: asmeninis vairuotojas, rezoliucijos, posėdžiai, sanatorija, planai, sąšaukos, sekretorė, prezidiumas, planuotės...
Bet išties, kodėl iš CK?..
Aaronas Dušanskis turėjo nepriekaištingą biografiją: kilęs iš handelių, baigęs vos kelias pradžios mokyklos klases (eksternu), pogrindininkas, 16-oje divizijoje – kuopos zampolito patikėtinis. Kažkas atsitiko ne taip. Bet kas?..
Bokšto laikrodis mušė devynias vakaro.
Dar šviesu, vasara.
Aaronas atsiduso, vėl ėmė naršyti praeitį.
Netolimą.
Naujieji laikai užklupo Dušanskį tarnaujant žinybinės pirties komendantu – be ugnelės, be polėkio, pasiligojus. Pirtyje jautėsi išstumtas, ne savo vietoje. Ypač šalia tų mauduolių, kurie partkomo vestibiuliuose kadaise įsiteikdami laukdavo valandų valandas, kad galėtų draugui Dušanskiui apvilkti apsiaustą. Dabar jie dėjosi jo nepažįstą. Kiti, tiesa, nepraleisdavo progos pašiepti, vis įgeldavo, kad karštakošis Aaronas su makarovu ne vieną civilį pokaryje palydėjo į geresnį pasaulį – aną.
– Na, draugas Dušanski, ar dar nesurūdijo tavo makarovas? – klausdavo buvę jaunesnieji kolegos, kai nusižeminęs Aaronas į priešpirtį įnešdavo rankšluosčius, muilą. – Ar girdi, kaip naktimis žemė dejuoja? Na, išsitrauk, parodyk savo TT, – nepiktai erzino mosuodami savosiomis ataugomis.
– Duokit alyvos, ir aš parodysiu, – dviprasmiškai atsakydavo Dušanskis ir, skambant visuotinam juokui, sprukdavo atgal į savo „biurą“, kur palubėje it pakaruokliai kabojo beržinės vantos, o ant lentynėlių rikiavosi mažiau ekologiškos higienos priemonės.
Netrukus pirtį, kaip brandaus socializmo atgyveną, uždarė.
Dušanskis nuliūdo.
Sodriau gerti jau nebepajėgė.
O čia dar žmonai Odetei Raslan ėmė želti ūsai, barzda. Visa tai galima būtų pakęsti, tačiau revoliucionierė Odetė senatvėje metėsi į Krišnos mokymą. Įtikėjo moteris: reinkarnacija, čakra, karma, kasta, energetiniai taškai, aura, kavos tirščiai, nirvana, aukurai etc. Turbūt dėl to, kad visą gyvenimą vylėsi matyti savo vyrą jei ne generaliniu, tai nors II-uoju sekretoriumi – ideologijai, kaip draugas Michailas Suslovas, dabar ji visą savo laiką bei energiją skyrė šventyklai, smilkalams ir geraširdžio Krišnos garbinimui.
Skaudu Aaronui Dušanskiui būdavo sutikti gatvėje savo apžėlusią gyvaplaukiais žmoną, žiūrėti, kaip ši beveik dvimetrinė kartis tūpčiodama pražygiuoja su kitais krišnaitais, įsijautusi gieda „Hari Krišna! Hari! Hari!“
Ne, jau seniai Dušanskis būtų tą senę metęs, išsiskyręs. Tik štai, niekas pasaulyje, išskyrus Odetę Raslan, nemokėjo gaminti tokių gardžių teiglich. Tik ji viena vis dar gebėdavo iš tešlos, medaus ir cukraus sukurti kulinarijos stebuklą, šimteriopai skanesnį nei darydavo jo mama ar kaimynai Žagarėje. Tirpstantis burnoje teiglich buvo vienintelė Dušanskio paguoda, saugus gastronomijos uostas.
Dušanskis tyliai tyliai atrakino savo buto duris.
Paslapčia įsėlino.
Kadaise prašmatnioje svetainėje, apstatytoje odiniais baldais, ant žemės, parietę po savim kojas, sėdėjo skustagalviai krišnaitai. Spalvoti nesaikingai. Degino smilkalus, meldėsi prie dirbtinėmis gėlėmis išpuošto piemenų dievo altoriaus.
Dušanskis, tramdydamas smilkalų sukeltą kosulį, nepastebimai įsmuko į tualetą.
Užsirakino.
Atsisėdo ant dangčio.
Vėl ėmėsi darbo, slapto.

DŽIAUKIS DIENA, NAUDOKIS PROGA, NEGAIŠK LAIKO
Odetė pabeldė į duris.
Tyla.
Stuktelėjo stipriau kumščiu.
Jokio atsako.
– Aaronai, tu ten? – niekas neatsiliepė.
Spyrė koja.
– Aaronai, atidaryk, aš žinau, kad tu čia, – tarė.
Jokių gyvybės ženklų.
– Draugas Aaronai, nedelsiant atidarykite! – it komisaras Lunačiarskis (dekadentas) pareikalavo.
Tualete buvo ramu.
– Dušanski, aš myžti noriu, – neva nekantraudama pasiguodė senoji Raslan.
Išvietėje tyliai tyliai sudejavo.
– Greičiau išeik, nebetveriu, – suinkštė Odetė. – Draugas Dušanski, susirinkite dokumentus bei daiktus ir palikite kabinetą! – suriko kategoriškai. – Myžti, myžti, myžti... – it tantrą kartojo. – Apsišiksiu! – neskoningai mėgino sukelti užuojautą.
Už durų net nekrepštelėjo, jokios atjautos.
Odetė ėmė stipriai belsti, pavargo.
Paklibinusi dar kartą rankeną kažkur dingo.
Netrukus sugrįžo.
– Aaronai... Aaronai... – dabar meilikaujamai kalbino vyrą. – Aaronai... – pakišo po durų apačia atsineštą teiglich. – Aaronai... –įsiteikdama viliojo saldėsiu.
Už durų ranka čiupo teiglich. Norėjo įtraukti. Deja, nesėkmingai.
– Aaronai... Aaronai... – Odetė pritūpusi tai pakišdavo, tai ištraukdavo teiglich kraštelį. – Aaronai... – koketiškai išdainavo, nepalikdama vilčių atimti iš jos teiglich. – Aaronai... –vis erzino Dušanskį, kuris nebuvo toks miklus. – Aaronai...
Kova tęsėsi ketvirtį valandos.
Dušanskis pralaimėjo.
Spragtelėjo spyna.
Durys atsidarė.
– Aaronai... Aaronai... – atatupsta su teiglich rankoje traukėsi į buto gilumą Odetė. – Aaronai... Aaronai... – vartaliodama rodė tešlainį.
– Noriu... Duok... – ištiestomis rankomis it Frankenšteinas teiglich link ėjo Aaronas Dušanskis. – Duok, duok, noriu... – dejavo senukas.
– Štai taip, – įgrūdo sau į burną teiglich Odetė ir stačią prarijo.
Atsiraugėjo.
– Kodėl!? Kodėl!? – susigraudino Dušanskis. – Kodėl tu su manim taip? – nubraukė ranka ištryškusią ašarą. – Visada taip, visada... – it nuskriaustas vaikas jau ketino pulti į isteriją. – Tau gaila... Tau gaila teiglich?.. Visada tau man gaila paskutiniojo teiglich, – raudojo Dušanskis.
Odetė, kaip tik moka išsigiedoję krišnaitai, atlaidžiai šypsojosi; jos tikintieji Višnaus persikūnijimu broliai jau buvo išsiskirstę.
– Tavo naujas saris! – staiga persimainė Dušanskis. Raslan demonstratyviai apsisuko vilkeliu.
– Kam tos svastikos namuose! – sušuko Aaronas, jis nuo II-ojo pasaulinio karo laikų nepakentė visko, kas tik gali suktis aplink savo ašį, skrieti orbita.
– Argi jis ne žavus, – džiaugėsi naujuoju pirkiniu Odetė. – Tik pažvelk, grynas šilkas, tiesiai iš Bangalūro.
Odetė dar kartą apsisuko.
Senukas užsimerkė.
Aaronui Dušanskiui dar kartą nusviro rankos. Jis nebeturėjo nei jėgų, nei priemonių kovoti su Odete, kuri negausias šeimos pajamos išleisdavo tai varpeliams, tai būgneliams, tai šleikščiam vegetariškam maistui. Didžiausia, žinoma, pensininkų biudžeto dalis tekdavo nepasotinamam Krišnai, tiksliau – jo šlovinimui. Dėl šios priežasties Aaronas ir tapo aktų pozuotoju, vis šis tas. Tai dėl godaus Krišnos jis vaikščiojo į pusrūsio studiją – saikingai dvokiantis, apskuręs, nukleiptais batais, adytomis kelnėmis, kurias kadaise su švarku atsitiktinai įsigijo Lenkijoje, kai archeologiniais laikais šios šalies partijos kvietimu lankėsi Varšuvoje, Lodzėje, Zieliona Guroje, net kurortiniame Sopote.
Aaronas nemėgo Krišnos. Nemėgo ir religijos. Kratėsi prietarų. Stačiai nekentė Višnaus ir Šivos, karingojo Durgos, Ganešo ir Kartiko, Lakšmės ir Sarasvatės. Tai Indijos dievų ir deivių panteonas buvo kaltas, kad paskutiniaisiais metais Aaronas Dušanskis buvo ypač nelaimingas.
Visi kalti.
Visi!
Dušanskis ėmė dusti. Smilkalų smarvė buvo nepakenčiama jo jautriai nosiaryklei.
Priėjęs prie lango pabandė jį atidaryti.
– Nedrįsk! – puolė prie lango Odetė Raslan.
– Nebegaliu! Nebegaliu! – šaukė nujausdamas astmos priepuolį Dušanskis. – Tai dujų kamera! Dachau! Aušvicas!
– Užmušiu! – čiupusi žalvarinį smilkytuvą užsimojo Odetė. – Užmušiu, bliade! – grasino smurtu nuožmioji krišnaitė Raslan.
Dušanskis spruko iš šventyklos, kadaise buvusios salonu. Čia, ant odinės sofos, beje, labai labai seniai yra ketinęs pernakvoti Nikolajus Viktorovičius Podgornas (be žmonos).
Vėl tupėjo tualete, tankiai kvėpavo.
Užsirakinęs.
Saugus.
Nurimo. Išsitraukė rašiklį, popieriaus skiautę.
Dušanskis, naudodamasis proga, vėl kibo į darbą – kūrybinį.

Kas didžiausias?
... Gerta buvo ilgai. Nuobodžiai. Gal parą, gal dvi, o gal ir ištisą savaitę ar net epochą. Tada jau nebeaišku tapo, iš kur čia sniegas, kur palaidūnė saulė, o kodėl mėnulis toks kukliai stačias ir vis su lazda per padus nariams baksnoja. Kai tik vienas prabusdavo, smigdavo kiti. Vos keli išsivemdavo, likusieji miegodami apsidergdavo.
Po kūnais išdegė žolė.
Valstiečiai jau ir alyvuoges nurinko, atrodo, kad ir vynuogės prinoko, o arogantiški apelsinmedžiai vis dar branginosi – slėpė po šakomis savo vaisius ir niekam jų nerodė. Ilgiau taip tęstis negalėjo.
Kai tik draugas Zibertas prabudo, išslapstė vynmaišius ir čia pat pasistengė pamiršti, kur juos padėjęs.
Draugą Bencikovičių troškino. Atmerkęs akis jis pareikalavo, kad jam įpiltų, kaip kad visada ir buvo daroma.
Niekas net nepriėjo.
Vis dar sapnuojantis draugas Greifenbergeris taip pat norėjo toliau gerti, tačiau tam nepritarė draugas Čarnas ir draugas Čeponis. Draugas Taibesas savo nuomonės neturėjo – jau meldėsi.
Buvo neaišku, diena ar naktis, tačiau plaukė debesys – sunkūs kaip švinas.
Ant keturių ilsėjęsis draugas Kazys Giedrys labai bijojo, todėl raudojo ir prašė, kad draugas Duleckis jį guostų ir glostytų.
Tada draugui Lyberiui kilo mintis pasimatuoti sielas.
Draugas Greifenbergeris jau buvo beišsitraukiąs, tačiau ėmė dvejoti, mat turėjo dvi.
Tarp draugų kilo ginčas, kuris jų turi didžiausią.
Draugas Zibertas išsitraukė, parodė kraštelį, tačiau kažkodėl susigėdo.
Draugas Pelšė taip pat būtų parodęs, tačiau tuo metu vis dar buvo be sąmonės.
Įsidrąsinęs draugas Chruckis pasikėlė tuniką, tačiau tuo metu prabudo Nachmanas iš Centro. Įspėjęs savo draugų slaptas mintis, pasišaukė netoliese uogavusį vaiką ir tarė:
– Kas priima šį vaiką vardan manęs, priima mane, o kas mane priima, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas tarp jūsų turi mažiausią, tas iš tiesų yra su didžiausia.
Tai taręs Nachmanas iš Centro vėl užsnūdo.
O draugai dar ilgai čiupinėjo vaiko mažiausią ir negalėjo atsistebėti, kad jam priklauso tokia didybė.

Nachmano iš Centro vardo galybė
Kai draugams atsibodo čiupinėti, nebesvarbu, kuriam kilo mintis, kad tas, kuris turi didžiausią, pagaliau ir jų apžiūrėtų, mat vis tiek labai visi norėjo palyginti.
Vos tik naivus vaikas lūpomis palietė draugo Chruckio, iš šio vidutinybės trykštelėjo demonai. Demonų, pasirodo, turėjo ir draugas Pelšė, ir draugas Čarnas, ir net draugas Bencikovičius – visi. Tik, keista, iš draugo Kazio Giedrio labai mažai ištekėjo blogio dvasių.
Draugai paraudo, susigėdo, kad turi savo sielose demonų.
Tada draugas Čarnas labai išsigando:
– Genosse, čia vienas žmogus tavo vardu išvarinėja demonus. Mes draudėme jam tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis.
Nachmanas iš Centro nepramerkdamas akių atsakė:
– Nedrauskite! Kas ne prieš jus, tas už jus!
Po šių žodžių Nachmanas iš Centro vėl užmigo, o vaikas toliau vis varė ir varė demonus, – draugui Lyberiui ir draugui Zibertui neužteko net ir keturių kartų juos išvaryti.

Berniuko pagydymas
Turbūt kitą dieną, kai išsekę draugai liko be demonų, atbėgo nuo kalno piktas vaiko tėvas su lazda. Vos sūnų pamatė tarp draugų, ėmė nesavu balsu šaukti, neva regi kažkokią įsimetusią dvasią, kankinančią vienturtį berniuką. Ši, anot tėvo, vaiką tąso, o jis net putoja – pro burną, ausis, nosį, išeinamąją. Ir išties vaikas putojo – visi matė ir niekas to net nebandė neigti, nes ne dešimt ir ne dvidešimt šis demonų buvo iš draugų uoliai išvaręs. Draugai jau ankščiau buvo ne kartą naktį per pertraukėles bandę stabdyti putojimą, tačiau jiems nepavyko, mat kai vos apžioję čiulpteldavo demonus, šis imdavo šaukti, melsti, kad draugai jį paliktų ramybėje, atseit nebeturi daugiau sveikatos kovoti su jame įsimetusiu blogiu. Tada vaikas krisdavo ir tingėdavo keltis, tik tąsydavosi ir nebešnekėdavo.
O vaiko tėvas šaukė, niršo, grasino draugams, neva jie kalti, kad sugadino vaiką ir apgyvendino jame savo demonus. Draugas Greifenbergeris bandė teisintis, atseit įvyko nesusipratimas, tačiau tėvas nenorėjo klausytis nei draugo Greifenbergerio, nei draugo Bencikovičiaus, nei Kazio Giedrio aiškinimų.
Draugams buvo nesmagu, kad viskas kažkaip ne taip susiklostė, jie vien gero norėję.
Visa laimė, kad prabudo Nachmanas iš Centro. Pamatęs su lazda vaiko tėvą, rūsčiai tarė:
– Oi, netikinti sugedusi gimine! Kaip ilgai man reikės su jumis pasilikti ir jus kęsti! Atvesk čionai sūnų.
Tėvas pastatė savo vaiką prieš vis dar gulintį Nachmaną iš Centro. Nachmanas iš Centro paliepė:
– Šok ant manęs.
Vos vaikas užšoko, Nachmanas iš Centro stumtelėjo berniuko vidun savo sielą ir taip sudraudė netyrąją dvasią. Dvasia, pabūgusi likti tamsybėse, vos tik Nachmanas iš Centro ištraukė savo didžiąją sielą, spruko iš vaiko.
Išgydęs berniuką, Nachmanas iš Centro atidavė jį tėvui ir liepė nešdintis atgal į savo kaimą, lai daugiau akyse nesirodo.
O draugai taip ir liko stovėti apstulbę nuo Nachmano iš Centro didybės.

PASAKIAU – IR ŠIRDĮ NURAMINAU
Dušanskiui išties labai nemalonu matyti, kaip kaskart mokytojas Zamkė vis glaustosi prie mokinių. Nors šiam patinka mergaitės, tačiau ir berniukams atranda laiko.
– Tęskite, – atsidūsta Zamkė ir perbraukia delnu per mergaitės šlaunis. – Tęskite, tęskite, – ragina toliau piešti ir paplekšnoja per sėdmenis. – Gerai, nesiblaškykite, susikaupkite, – pataria mokytojas vis giliau šnopuodamas, vis sunkiau ir sunkiau suvaldydamas savo išpuoselėtą aistrą vaikams.
Kantriai Aaronas pozuoja Pietos pastatymui pagal Mikelandželą.
Galinčios papozuoti Dievo Motinos nėra, brangu samdyti, todėl šios kelius atstoja tinkanti galvą kirsdinti kaladė. Dušanskis guli ant jos: sulinkęs bejausmis nuogas kūnas, ką tik nukabintas nuo kryžiaus.
Dušanskis lūžta. Kenčia. Jo atlošta galva siekia grindis. Primerktos akys. Nusvirusi negyvėlio ranka. Sustingę pirštai. Lūpos šiek tiek pražiotos, lyg norėtų dar kažką taikliai pasakyti – jo stuburą laužiančiai kaladei.
– Gerai, visai neblogai, – it neršdamas nardo tarp vaikų Zamkė. – Čia galite mažumėlę pakelti. Taip, teisingai, daugiau kontrasto. Ir drąsiau, nebijokite suklysti. Niekada nebijokite klaidų, – ragina Zamkė maigydamas koreguojamojo klubą. – Klaidose slypi tiesa, – baksnoja nykščiu į piešiančiojo uodegikaulį.
Zamkė veidmainiauja, nieko čia gero iš tų klaidų. Vienur negyvėlis Dušanskis-Kristus pavaizduotas kaip distrofikas, kitur – panašus į apalpusį grybautoją. Tačiau Zamkei nė motais, kad Jėzus Kristus (superstar) fiziškai neįgalus, jam svarbu prisigraibyti, prisimaigyti, atsidūsauti, išsistenėti. Nuosekliai jis eina nuo vieno prie kito, tai ilgiau, tai trumpiau užsibūdamas. Kai emociškai pasikrauna, valandėlei išbėga iš studijos. Sugrįžta šiek tiek įraudęs, melancholiškas. Tada atsisėda, rūko, apie kažką svajoja.
Vėl keliasi.
Eina.
Mokiniai supranta, neprieštarauja ir nesmerkia Zamkės; jis – geras žmogus, niekam nieko pikto nepadaręs, nepadarysiantis. Ir kas čia baisaus, jei kokį kartą grybštels ar apkabins, pakutens. Galų gale, jei taip nori, gali pabučiuoti, pasitrinti, painkšti. Visa tai žmogiška, pateisinama. Jau ne vieną dešimtmetį Zamkė moko vaikus piešti. Jis geras, titaniškai kantrus mokytojas, sklinda kalbos – geriausias regione. Niekas nieko pikto nėra apie jį sakęs, tik gerai ir labai gerai. Net tie mokiniai, kurie jau suskubo pasenti, vis užsuka pas senąjį Zamkę, pasišneka, pasiguodžia, paverkia.
Zamkė išugdė daug gabių mokinių, gali jais didžiuotis. Ir išties, kažkokiu stebuklingu būdu, nors ir maigydamas, glaustydamasis ar stenėdamas, Zamkė sugeba įskiepyti pagarbą sau. Niekas iš nusenusio dūsautojo polinkių nesišaipo. Atvirkščiai, užjaučia, stengiasi padėti, nebyliai ragina tęsti veiklą. Net tėvai, kuriems Zamkės slaptai atviri įpročiai nėra naujiena, geranoriškai atiduoda jam savo vaikus, kad šis išugdytų meilę ne tik savo asmeniui, bet ir menui, kultūrai, civilizacijai. Zamkė nedaro išimčių, visiems yra vienodai atidus, gabiausio – neaukština, beviltiško – nežemina. Jis patologiškai taktiškas, niekada nepakels balso, o jei susinervins, tai tik šūktels, kad čia ne studija, o šūdinų kurvų lizdas, atseit – kurvynas.
– Mokytojau, kas yra tapyba? – smalsauja vaikai.
– Jeblia na parusach, – atsako Zamkė.
– Per kiek laiko galima nutapyti šedevrą? – klausinėja. – Kokiu būdu išmatuoti talento dydį? Kuri spalva yra gražiausia? O ar reikia, norint tapti genijumi, mokytis? Kaip apgauti mirtį? Ar egzistuoja tiksliuosiuose moksluose dorovinės problemos? O gimnastikoje? Keramikoje? Erdvinėje tekstilėje? Ar gyvybė žemėje amžina?..
Zamkė sumurkia, šypsosi.
– Per vieną kruizą, – svajingai ima pasakoti, – laive susipažinau su karo lakūnu. Stovėjome ant denio, šis pirmas mane užkalbino. Kai įsišnekėjome, pakvietė vakarop į kajutę. Ten pisomės visą kruizo laiką, niekur kojos nekėlėme. Nemačiau nei Amsterdamo, nei Londono. Į Lisaboną nusispjoviau. Marselis, Atėnai, Stambulas, Kalkuta... Vėliau, kai išlipome Odesoje, net adresais neapsikeitėme.
– O kuris, mokytojau, geresnis: Mane ar Mone?
– Kitą kartą, kai su pedagogų ekskursija lankiausi Vidurinėje Azijoje, – Zamkė pakutena mokiniui sėklides, – užsukau Taškente į vieną parduotuvėlę greta turgaus. Patiko juokingas niekutis. Užsigeidžiau. Su šeimininku ėmiau derėtis. Uzbekas spyriojosi, tačiau vis tiek man nuleido, iš pradžių du, vėliau tris, keturis kartus, – sukikena Zamkė. – Penktą... Kai pasiekiau ko geidęs, išėjau lauk, man nebereikėjo to daikto. O tas čiučmekas dar ilgai šaukė pavymui, kvietė sugrįžti, žadėjo dar ir dar man nuleisti – dykai dabar jau duoti.
– Bet vis tiek, mokytojau, turbūt įdomu būti menininku?
– Pavojinga?
– Kai turėjau studiją miesto centre, užlipdavau ant stogo. Atsiguldavau ant paties krašto. Degindavausi nuogas. Niekas nematydavo. Tik pašto darbuotojai iš gretimo pastato žiūrėdavo.
Po Dušanskiu ima kažkas virti. Suburbuliuoja.
Ugnikalnis? Džinas?
Zamkė įsiklauso.
Parausta.
– Nekenčiu bobų! – šaukia įpykęs. – Nekenčiu! – riaumoja.
Pusrūsio grindyse išmuša medinį kamštį.
Fontanas.
Iš pradžių apsemia pėdas. Jautresni mokiniai užsikemša nosis. Nuovokesni čiumpa nuo sienos pakabintą gyvatuką, grūda sukdami į skylę. Metalo spiralė lenda vis giliau, nenoriai.
Pusrūsio geizeris nerimsta, spjaudosi, taškosi.
Pirmiausia išmeta lego kaladėlę, vėliau išstumia silkės galvą, prezervatyvo pakuotę, kaulą, pagaliau – įtartiną strypą, baugiai panašų į banginio ūso dalį.
– Greičiau! Sukit! Sukit! – ragina mokinius Zamkė.
Atliekos semia žemiausiai pastatytus Sokrato ir Nerono biustus. Rotveilerio iškamša sušlampa kojas. Į Dovydo ausies kriauklelę suteka tirštos atmatos.
– Bobos! Purvinos bobos! Bobos! – stūgauja Zamkė. – Tai jos užkemša! Jos! ... O man kuopti! – skaudžiai guodžiasi. – Tos bobos...
– Yra. Yra! Jau pagavome! – ramina mokiniai Zamkę. – Turime! – triumfuodami išsuka ant gyvatuko užkibusį higieninį paketą – tvano pusrūsyje priežastį.
Rodo.
Baksnoja pirštais.
– Aš jas užmušiu! – nenusiramina išraudęs Zamkė, žvelgdamas, kaip požemio stichija apdergė seniui Volterui pasmakrę. – Būtų mano valia, nė vienos bobos nebūtų žemėje! Užsiūčiau! Užkimščiau!
– Šį kartą nedaug, – išdrįsta prabilti tariamai nukabintas nuo kryžiaus Dušanskis. – Štai praeitą kartą, tai ant kėdžių teko sulipti, galėjai net nardyti.
– Tavęs niekas neklausia, gulėk, nedrįsk krustelti, – piktai pertraukia Zamkė Dušanskį-kankinį. – Tik pasijudink, lėksi lauk iš studijos, – perspėja. – Pieškit, pieškit, vaikai, – švelniai ragina tęsti pamoką. – Ir drąsiau! Drąsiau! Nesižvalgykit, eikit savo keliu, ne minios priekyje, ne jos uodegoj, eikit šalia minios, – tėviškai pataria mokytojas.

Nesvetingas kaimas
Ilgiau taip tęstis negalėjo, kažkas net pranašavo audrą ar dar baisesnę stichija. Todėl, atėjus metui, kai visa tai turėjo neišvengiamai įvykti, Nachmanas iš Centro nukreipė savo žingsnius į Vietą.
Ėjo ilgai.
Pavargo.
Pritrynė pūsles.
Kai ant kulnų atsivėrė žaizdos, Nachmanas iš Centro, mat neketino žemintis, išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną kaimą paruošti jam kur apsistoti.
Buvo šiltas vakaras, daug žvaigždžių danguje. Draugas Chruckis tyliai pabeldė į duris. Dar kartą pabeldė. Niekas neatidarė. Tada nekantrus draugas Pelšė pasiūlė nueiti prie kitos trobos. Čia taip pat niekas neatvėrė durų, nepakvietė vidun, nepasiūlė pieno, vyno ar kažko stipresnio po išvarginusios kelionės.
Vis garsiau kaime ėmė loti šunys.
Mėnulis buvo įtartinai pilnas.
Draugas Duleckis pastebėjo kitoje troboje rusenant ugnelę. Kai draugas Lyberis pabeldė, ugnelė užgeso. Absoliučios klausos savininkas draugas Bencikovičius pridėjo ausį prie durų, išgirdo krebždant. Tada Duleckis, Nachmano iš Centro vardu, jau griežčiau pareikalavo atidaryti, tačiau draugai taip ir liko stovėti už durų. Draugas Čarnas ir draugas Greifenbergeris ėmė karščiuotis – šaukė ir grasino, tačiau durų vis tiek niekas nenorėjo atidaryti. Draugai įsižeidė, užpyko.
Nesmagu taip be nieko buvo sugrįžti pas išsiuntusį pasiuntinius Nachmaną iš Centro, šis galėjo draugų nesuprasti ar net išbarti.
Draugas Bencikovičius pasiūlė užmėtyti akmenimis skalijančius šunis, o vėliau jau tyloj įsigauti į artimiausią tvartą ir išskersti nesvetingo kaimiečio gyvulius.
Draugai taip ir padarė: užmušė kaimo šunis, pasmaugė ėriukus, ožius, tada jautį, perkandę šiam gerklę, neskausmingai nužudė garde, asilą pasikeisdami pažemino, o draugas Taibesas nupjovė ašarojančiai karvei spenius ir primygtinai ėmė kviesti kaimiečius pamiršti prietarus bei pasivaišinti cigarais.
Tačiau ir po šio pasiūlymo kaime niekas nenorėjo atidaryti durų draugams.
Tada draugas Pelšė prispjaudė ir pridergė į šaltinį, o draugas Chruckis, vos tik nusišlapino į šulinį, puolė jį nuodyti DDT.
Kaimo trobų durys vis dar buvo uždarytos.
Draugui Zibertui kilo mintis padegti prašmatniausią trobą ir pažiūrėti, ar išties šis kaimas toks jau negyvenamas.
Kai trobesys užsiliepsnojo, pirmasis tarpduryje pasirodė nelinksmas vyras su kirviu rankoje. Draugai, nesitikėję tokio atšiaurumo, pirma mandagiai pasisveikino, o vėliau jau čiupo jį, parvertė, ėmė spardyti.
Netrukus pasirodė ir aprūkusi pikta moteris su savo žliumbiančiais vaikais. Ši kažką šaukė, atseit į Vietą keliaujantiems čia nėra vietos ir niekada nebus.
Draugas Lyberis ir draugas Duleckis tuo metu nuėjo patikrinti, ar ir kitos trobos yra tokios nesvetingos.
Netrukus jau degė visas kaimas.
Išbėgę iš trobų pusnuogiai kaimiečiai norėjo gelbėti ir gesinti savo turtą, tačiau draugas Greifenbergeris stovėjo sargyboje ir nieko neprileido nei prie šulinio, nei prie šaltinio.
Netrukus jau liepsnojo ir apylinkės, buvo daug daugiau šviesos – tikra šventė.
Tada nebeliko kitos išeities, tik šiek tiek pamokyti tokius liguistai nesvetingus kaimiečius. Draugai suvarė juos su seniais, moterimis ir vaikais prie šulinio. Apsupo. Draugas Čarnas įsakė gerti užnuodytą vandenį, atsisakiusiems buvo sugrūsta rieškutėmis tiesiai į skrandžius.
Kai kurie iškart išleido dvasią, kiti vis dar kvėpavo, juokingai svirduliavo, stengėsi nepargriūti ir kuo ilgiau pagyventi – naivūs vis dėlto tie kaimo žmonės.
Reikėjo kažką daryti su ligoniais, kiekviena minutė tapo brangi.
Draugas Duleckis norėjo sveikesnius čia pat parduoti į vergiją, tačiau tam nepritarė draugas Zibertas, jis buvo deportacijos šalininkas. Draugas Pelšė savo iniciatyva kelis kaimiečius sterilizavo atimtu kirviu. O draugas Čeponis nutarė moterims išrauti krūtis, tą ir padarė, tiesa, gan nemokšiškai.
Draugas Kazys Giedrys atsistojo į vartus. Į kitus, arčiau šaltinio, buvo pastatytas draugas Duleckis.
Draugai pasiskirstė į komandas. Į pirmąją, pasivadinusią „Alyvos šakelė“, įėjo Greifenbergeris, Čarnas, Bencikovičius ir Taibesas. Antrajai, pasivadinusiai „Liudijimas“, atstovavo Čeponis, Pelšė, Chruckis bei Lyberis.
Draugui Zibertui buvo patikėta teisėjauti.
Kova aikštelėje vyko permainingai, likę dar gyvi žiūrovai galėjo matyti principinę lygiaverčių varžovų dvikovą. Tačiau nė viena komanda negalėjo įrodyti savo pranašumo. Kelis kartus pavojingai smūgiavo draugas Taibesas, tačiau draugas Duleckis įspūdingu šuoliu abu kartus apgynė „Liudijimo“ vartus.
Vėliau, įpusėjus antrajam kėliniui, draugas Zybartas paskyrė abejotiną baudinį į draugo Kazio Giedrio vartus, tačiau draugas Čeponis pataikė į šaką – skersinį.
Prireikė net dviejų pratęsimų. Tačiau nei vieniems, nei kitiems nepavyko pelnyti įvarčių.
Jau išaušo, kaimas buvo seniausiai sudegęs, kai turėjo prasidėti vienuolikos metrų baudinių serija.
Užgiedojo išsigelbėjęs gaidys.
Tada draugai prisiminė, kad Nachmanas iš Centro jų vis dar laukia apelsinmedžių giraitėje. Draugams pasidarė gėda, kad jie užmiršo savo mokytoją ir draugą.
Kai pas šį išsigandę rūstybės sugrįžo, pasiskundė, kad buvo patekę į baisiai nesvetingą kaimą.
O labiausiai pasipiktinę kaimo nesvetingumu draugas Zibertas ir draugas Kazys Giedrys tarė:
– Nachmane iš Centro, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos galutinai sunaikinti!
Bet Nachmanas iš Centro sudraudė juos, niekada, prisakė, ateity be jo palaiminimo taip nedaryti.
O tada jau visi patraukė į kitą kaimą. Buvo debesuota, vidudienis.

NĖ VIENOS DIENOS BE BRŪKŠNELIO
Tingiam kūnui stigo ištvermės, lankstumo. Dušanskis visada norėjo būti geriausias, nepranokstamas, pirmas. Siekti tobulybės – argi tai jau taip blogai(?)
Dušanskis jautė, kad būtina tobulinti plastiką, ugdyti ištvermę. Tačiau kūnas buvo vis dar skausmingai nepaslankus, svetimas. Seniai nebenorėjo jo klausyti, dar nuo CK laikų, kai sąnariai išsijudindavo tik medžioklėse.
Medžioklės...
Medžioklės...
Medžioklės... Šviesiausi ankstyvosios brandos prisiminimai: žiema, rikiuotė, šaltukas kutena įraudusius skruostus, melodingas rago garsas, skelbiantis pradžią, kviečiantis. Skalikai, veltiniai, gurkšnis degtinės iš gertuvės. Jau šilčiau.
Šautuvas. Durklas. Kailiniai. Kitą kartą – arbaletas, kilpos, spąstai. Ir miškas. Tikra giria: balta balta, kur pažvelgsi... Vaikai, varovai iš kaimo, už kurių triūsą užsimokėdavo obuoliu, kriauše, labai retai – nestipriu kelio spyriu į sėdmenis.
Brendi, brendi per sniegą.
Pusnys.
Čia kiškio pėdos.
Vilko lankytasi prie ėdžių.
Briedžio gulėta.
Nuo eglės krenta kankorėžis.
Pritupi po šaka, pasikeli kailinius...
Nusivalai sniego gniūžte.
Kita.
Švaru.
Gaivu subinėje.
Aaronas Dušanskis mėgo medžioti, buvo pavojingai taiklus. Vos vieną kartą yra prašovęs. Tačiau ir tada – vis tiek, nors ir atsitiktinai, kliudė eigulį, netikėtai išnirusį iš tankmės.
Gamta.
Meilė.
Medžioklės trofėjus visada pats tvarkydavo, niekuo nepasitikėjo. Pirmiausia nulupdavo nukauto stirnino galvą, nupjaustydavo raumenis, išlupdavo liežuvį, išskobdavo akis. Per kaklo sujungimo ertmę smiliumi iškrapštydavo vis dar šiltas smegenis. O tada jau stirnino galvą mirkydavo vandenyje, minkštieji audiniai lengvai atšokdavo nuo kaulų.
Virdavo katile. Ilgai. Kantriai. Parūkydamas. Su arbata, likeriu „Benediktinas“. Tik vėliau balindavo kaukolę, prieš tai nugramdęs likučius, benzinu nuvalęs riebalus, tada išgerdavo „Starkos“ taurelę.
Kai balindavo, visada atskirdavo apatinį žandikaulį. Žinojo: pakis dantų spalva, sunku bus skeptikams įrodyti žvėries amžių.
Dušanskis pakeičia pozą. Dabar jis – faraono raštininkas, jo atvaizdą slapčiomis pamatė, kai Zamkė studijoje rodė mokiniams Egipto meno albumą, pasakojo apie žvėriškus papročius, ritualus, sveiku protu nesuvokiamus kultus.
Šernų niekada, užmovus kilpą ant šnipo, negalima vilkti žeme, – užkabinus už šakų ar kito kliuvinio, iltys gali nulūžti. Labai svarbu, Dušanskis tai puikiai žinojo, nekirsdinti šnipo su iltimis, nuo kirvio smūgio jos gali sutrupėti. Geriausia, nupjovus pjūkleliu galvą, viską sutvarkyti namuose. Prieš verdant – atskirti apatinį žandikaulį. Ir tik vėliau jau galima išjudinus išlupti apatines, viršutines iltis. Paruoštas – tvirtinti ant skydelių, kabinti ant sienos matomiausioje vietoje.
Gražu.
Yra kur akis paganyti.
Pozuotojui sutraukia koją. Faraono raštininkas nerangiai virsta Laokoonu, šis – stačiatikių ikona, atgailaujančiu sūnum palaidūnu. Atrodo, nebeištvers ilgiau Dušanskis – jau pavargo pozuoti.
Metai... Amžius... Metai... Amžius... Vis ne tie ir ne tie metai. Vis ne tas amžius!
Ne, negalima pasiduoti – verboten. Už menkiausias dvejones – disciplinuoti ir bausti. Save. Negailestingai. O kaipgi – be atsakingos savikritikos.
Nejudėti. Sustingti. Virsti vaškiniu, tapti švinu, marmuru.
Nebūti amatininku.
Išmokti.
Pozuoti širdimi. Visa siela. Pozuoti kiekviena ląstele, odos pora, plauku šnervėje.
Dušanskis vis ieško patogesnės padėties, kurioje galėtų išbūti ilgiau nei penkias minutes. Tiesa, prieš kelis mėnesius ir minutės neištverdavo, o dabar... Įkvėptas pozuoja sužeistą vergą, ne, verčiau pabandys Kapitolijaus vilkę...
Šioje padėtyje prieš vidurnaktį jį randa Odetė.
Demaskuojanti šviesa.
Prisimerkia.
– Aaronai, tau silpna? – veikiau iš mandagumo klausia dar neprabudusi Raslan, pasitrina akis. – Neperšalsi?
Dušanskis susierzina. Apsimeta neišgirdęs klausimo, vis klūpo ant keturių, keistai žvelgia į bateriją.
– Kodėl čia taip dvokia? – raukosi nustebusi Odetė, šniukštinėja. Randa nusimestas Dušanskio drapanas. Pakelia. Pauosto.
Susiraukia Raslan.
– Tu vėl išsiturškei srutose?! – kaip galėdama giliau kvėpuoja į savo naktinį sarį, ne, nepriekaištauja, tik konstatuoja. – Taip taip, kaip mažas vaikas, – linksi galva. – Amžinai nesubręstantis berniukas...
Dušanskis tyli. Jis – bronzinė Kapitolijaus vilkė.
Neketina nieko aiškinti, nes ką tik pajuto įkvėpimą.
Štai... Yra! Taip ant keturių dabar galėtų klūpėti ištisas valandas. Iki ryto. Pabaigos.
Pabaigos?..
Neskauda. Nemaudžia. Kurgi tas mėšlungis?.. Nejau pasiektas taip lauktas pozuotojo meistriškumas? – pagalvoja Dušanskis. Įdomu, kada jau nebetversiu?..
Kada? Kada? Kada?..
Dar papozuosiu. Dar...
Iš paskutiniųjų, iki komos.
– Aaronai... Aaronai... – pasilenkusi pakiša po nosimi teiglich Odetė. – Aaronai...
Dušanskis suurzgia. Iššiepia dantis. Nasrais pabando čiupti ėdalą.
– Aaronai... – stato vyrą ant dviejų Odetė. – Aaronai... – vilgo lūpas liežuviu ir čepsi gundydama.
Odetės Raslan naktinis saris persišviečia. Po juo – netankus trikampis, išdegęs, pilkas plėšinių lopinėlis.
Dušanskis pakelia galvą; barzda, ūsai, blyksteli auksinis Odetės dantis, kaklas – melsvų gyslų raizginys.
– Tu man neleidi tobulėti, – dabar neatitraukia žvilgsnio nuo teiglich Dušanskis. – Tu mane žlugdai, – priekaištauja žmonai. – Aš privalau... Aš privalau...
– Nejau? – koketuodama paslepia po trikampiu teiglich Odetė. – Privalai – įsako. – Tu gali.
– Neee... – išsiveržia Aaronui.
– O tu paimk, – atsiremia į sieną Odetė. – Ne, ne rankomis, tik ne rankomis... Tokios žaidimo taisyklės.

NACHMANAS IŠ CENTRO REIKALAUJA RYŽTINGUMO
Draugai, vis ieškodami svetingo kaimo, jau ne vieną parą ėjo keliu šnekučiuodamiesi. Daug ką turėjo vienas kitam papasakoti, dar gyvi buvo paskutiniųjų rungtynių įspūdžiai. Norėjo analizuoti klaidas, pasidžiaugti gražiausiais kovos momentais, padaryti išvadas.
Liūdna nebuvo.
Bet staiga pristojo vienas žmogus – įkyrus pusgalvis. Nei draugai, nei Nachmanas iš Centro negalėjo nuo jo atsiginti. Ko tik neišbandė: vijo akmenimis šalin, slėpėsi krūmuose, korėsi į bambukų stiebus, kalbėjo neteisybę, atseit jau niekur iš baugaus miško nebeisią, net apsimetė raupsuotaisiais. O tas vis sliūkino iš paskos ir kartojo:
– Seksiu paskui tave, kad ir kur tu eitum! Seksiu paskui tave, kur tik tu eitum! Seksiu paskui tave!
O tada jau Nachmanui iš Centro trūko kantrybė. Sustojo. Atsigręžė.
– Ateik čia, – kuo ramiau pakvietė.
Ir pačiupo pusgalvį už plaukų, palenkė ir taip bakstelėjo snukiu į žemę, kad šis iškart apsisnarglėjo.
Ėmė inkšti iš baimės, meldė paleisti, nesodinti ant bambuko.
– Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o žmogus iš Centro neturi kur galvos priglausti, – pasiguodė užpykęs Nachmanas iš Centro.
Nusispjovė.
Tris kartus.
Į veidą.
Ir tai buvo ženklas.
...O ne per giliausią duobę įkyruoliui (šalia gražios palmės) iškasė draugas Čarnas ir draugas Lyberis.
Draugas Chruckis, nors niekas jo neprašė, padėjo nuskintą mirtos šakelę ant pusgalvio kapo.
Galima buvo eiti toliau.
Tačiau kažkodėl po pusvalandžio, kai draugai pakelėlėje sutiko išmaldos beprašantį bekojį, Nachmanui iš Centro jo pagailo. Susigraudino žmogaus sūnus. Suminkštėjo Nachmano iš Centro širdis. Jis tarė nelaimėliui:
– Gerai jau, gerai, sek paskui mane. Sek, sek, nebijok, ne paskui žvėris juk eisi.
Bekojis, nors ir pabūgęs savo drąsos, kad iš draugų drįso kaulyti išmaldos, pasirodė išdidus. Labai pasipūtęs atsakė:
– Nachmane iš Centro, leisk man pirmiau pareiti tėtuko palaidoti.
Draugai ėmė piktintis tokiu bekojo nedėkingumu. Tačiau Nachmanas iš Centro tą dieną jau vėl buvo geros nuotaikos, neįprastai atlaidus, todėl tik pajuokavo:
– Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik, eik eik...
Draugai vieningai ėmė juoktis. O kai bekojis pabandė atsistoti ir čia pat pasimirė, buvo dar juokingiau.
Bet netrukus, kai vyrai temstant maudėsi tvenkinyje, pristojo vandenyje dar vienas durnius.
– Aš plauksiu paskui tave, Nachmane iš Centro, bet tik leisk man atsisveikinti su savo namiškiais, – pasakė ir panėrė.
Tą vėsų vakarą, giedant vieversiams, geliant kaulams, Nachmanas Centro jau nebenorėjo juokauti. Panardino giliai į tvenkinio dumblą, kur buvo neršiantys karosai. Palaikė, kol šis liovėsi spurdėjęs, o tada, kai iš gelmės iškilo išvertęs savo baltą pilvą, išmintingai perspėjo:
– Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, man netinka ir niekada netiks.
Draugai suprato, kad jau metas liautis maudytis nerštavietėje, todėl labai greitai visi išlipo į krantą.
Buvo tamsu.
Nerilė ir Meišelė
Keliaudamas toliau, Nachmanas iš Centro užsuko į vieną neturtingą kaimą, kur visai nebuvo vyrų. Ten viena labai negraži moteris, vardu Nerilė, pakvietė į svečius.
Nachmanui iš Centro pagailo nelaimingos pabaisos, jis matė, kad šiam išsiilgusiam švelnesnio žodžio padarui reikia šilumos, būtina kuriuo nors būdu padėti. Todėl ir sutiko trumpam pasisvečiuoti.
Vos tik įžengė į trobą, Nachmanas iš Centro pastebėjo, kad Nerilė turi seserį, vardu Meišelė – labai išvaizdžią paauglę. Ši iškart Nachmanui iš Centro patiko, be to, guvių akių Meišelė neliko abejinga garbiam svečiui. Todėl pasikvietė arčiau savęs, pasisodino ir ėmė su ja gražiai kalbėtis, vėliau, iš arčiau pažinęs, leido save paglostyti, paglamonėti.
Nerilė taip pat norėjo artimiau pabendrauti, tačiau tik Meišelei Nachmanas iš Centro leido sėdėti susirangius po savo kojomis, liesti jį pirštais, jautresnėmis kūno dalimis; Nerilei liko tik patarnauti. Todėl ši labai įsižeidė, nors buvo ir pabaisa, ėmė niurzgėti, skųstis:
– Nachmane iš Centro, aš pirma pakviečiau tave pasisvečiuoti ir pabendrauti, nejaugi tau nerūpi, jog aš tik patarnauju. Įsakyk Meišelei, kad ir man padarytų vietos, kad galėčiau po tavim susirangyti ar atsigulti.
Nachmanas iš Centro, jausdamas, kaip vis giliau ir giliau bendrauja su Meišele, atsakė Nerilei:
– Nerilė, Nerilė, tu rūpiniesi ir sielojiesi dėl daugelio dalykų, o vyrui, žmogaus sūnui iš Centro, reikia tik vieno; Meišelė iškart išsirinko geriausią mano dalį, kuri nebus iš jos atimta.

Draugų privilegija
Atsigręžęs vien tik į draugus, Nachmanas iš Centro tarė:
– Palaimintos akys, kurios regi tai, ką jūs regite. Sakau jums: daugel bičiulių, pranašų, kolegų ir narių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.
Po šių žodžių draugai dar atidžiau ėmė stebėti, ką išdarinėja, dar uoliau klausėsi, ką šnabžda Meišelei į ausį Nachmanas iš Centro.

<...>

DEVOCIONALIJŲ GRŪDINIMAS
Odetė vis verkė.
Nebylus Hario Zamkės raminimas staiga senąją Raslan privertė atsiverti, išsipasakoti, kas daug metų slėgė jos širdį, sąžinę.
Taip, tada, vos Aaronas Dušanskis išvyko su oficialia delegacija į Lenkijos Liaudies Respubliką, Odetė neliko sėdėti namuose, dar tą pačią dieną kompetentingi organai jai skyrė užduotį: eksternu įstoti į pogrindinę Eucharistinę Jėzaus seserų vienuoliją.
Čia atsidūrusi iš pradžių jautėsi nejaukiai, tačiau vėliau apsiprato, nesunkiai vėl atgimė primiršti pogrindinio gyvenimo įpročiai.
Nelegalus vienuolynas buvo įsikūręs daugiabučio namo rūsyje. Į ankštą sandėliuką, nepažymėtą numeriu, vakarais susirinkdavo seserys – penkios vienuolės ir Eucharistinio Jėzaus seserų vienuolyno vyresnioji – motinėlė Malvina – Solveiga Solženycina-Gasperavičienė – itin įdomaus likimo moteris. Tai iš jos, priėmusi amžinuosius skaistybės įžadus, Odetė sužinojo, kas yra oralinė, klitorinė, o vėliau – analinė meilė Viešpačiui.
Vienuolyne buvo ramu, saugu, kasdienybė netrikdė.
Odetė uoliai meldėsi, brendo dvasiškai. Ir jai sekėsi, jau antrąją dieną ji padarė stulbinančią karjerą – pogrindiniame bažnyčios sekstete, diriguojant Malvinai Gasperavičienei, užgiedojo pirmuoju sopranu.
Netrukus sesuo Raslan įgijo ir vizituojančio nuodėmklausio pasitikėjimą, raudonu diplomu pogrindinę seminariją baigęs kunigas Safronijus Laila papasakojo Odetei daug pikantiškų istorijų iš seminarijos laikų; organus ypač domino faktas, kad protestuodami septintojo dešimtmečio pradžioje trečiojo kurso klierikai išsiskuto pažastis, vos vienas išdavikas teatsirado, dabar jis – altarista.
Vis artimiau Odetė Raslan ėmė bendrauti su šventiku Safronijum Laila, neprimygtinai paskatindavo jį vagiliauti aukas; Vatikanui tai turėjo būti smūgis. Tačiau Odetė Raslan nepamiršo ir seserų, motinėlės Malvinos – Solveigos Solženycinos-Gasperavičienės. Žut būt reikėjo išsiaiškinti jų požiūrį į sąžinės, spaudos, religijos laisvę. Be to, sklido gandai, kad čia, pogrindinio Eucharistinio Jėzaus seserų vienuolyno sandėliuke, yra slepiami net keli nusikalstamos „Lietuvos Bažnyčios kronikos“ spaudiniai; šis piktavalis leidinys taip pat domino budrius organus.
Iš organų telefonu sužinojusi, kad kunigas Safronijus Laila viešame gyvenime turi gausią šeimą, yra susituokęs, negana to, jau daug metų neteisėtai eina zakristijono pareigas „Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo“ bažnyčioje, Odetė Raslan ėmė šantažuoti šventiką.
Nenorėdamas susilaukti pogrindyje nemalonumų, kunigas Safronijus Laila iškart palūžo, leido slapta Odetei klausytis vienuolių seserų išpažinčių, įsileisdavo pas save į klausyklą. Čia, palindusi po Lailos sutana, Odetė Raslan viską stenografuodavo. Jos ataskaitos dar tą pačią naktį guldavo ant stalo Respublikos KGB komiteto pirmininkui, išimtiniais atvejais – jo pirmajam pavaduotojui.
Taip bebaimės Odetės Raslan dėka organai sužinojo dešimtmečiais Bažnyčios slėptą (krikščionišką) požiūrį į ligą:

a) tai nuolankus Dievo valios priėmimas;
b) tai savo nuodėmingumo ir nuodėmių, už kurias
siunčiamos ligos, pažinimas;
c) tai atgaila ir gyvenimo būdo pakeitimas.
Faktas: Odetės Raslan rūpesčiu į KGB rankas pateko ir ilgai ieškotas dokumentas – testas „Ar jūs lyderis?“, kurį pasitelkus jau kelis tūkstančius metų renkamas Popiežius.

Ar jūs lyderis?
Tarnybiniam naudojimui
Į klausimus būtina atsakyti iš karto, nesusimąstant.
Už kiekvieną atsakymą „taip“ gaunate 100 kirčių rimbu.
Už „nebežinau“ – 50 kirčių rimbu.
Už atsakymą „ne“ – 0 kirčių rimbu.
1) Vaikystėje kunigams paklusdavau nenoriai arba nepaklusdavau.
2) Beviltiškoje situacijoje prie altoriaus, kai tenka greit nuspręsti, man nereikia daug laiko, kad teisingai pasielgčiau.
3) Mėgstu pasvajoti sakykloj.
4) Pasitaiko, kad iš manęs laukia nusišnekėti, nors ir taip viskas aišku.
5) Man atrodo, kad esu panašus į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
6) Galiu, patinka man vadovauti.
J) Niekas nežino, kad prisiimu atsakomybę todėl, jog labai bijau dėl tikinčiųjų.
8) Daug problemų atsiranda todėl, kad Vatikane stinga stiprių lyderių.
9) Nemėgstu, kai tikintieji mane saugo ir lepina.
10) Tikiu, kad religijoje nebūtų pažangos, jei nebūtų valdingų ir mokančių valdyti iš viršaus šventųjų bei apaštalų.
11) Nenoriu ir nemoku nuodėmklausiams atsiskleisti iki galo.
12) Jaučiu vidinį pasipriešinimą, jeigu man reikia tikinčiųjų kažko maldauti.
13) Vikaras turi išmokti vykdyti visus klebono nurodymus.
14) Įsitikinęs, kad pagrindinis moters bruožas turi būti nuolankumas.
15) Tikras Popiežius visada moka palenkti savo valiai abejojančias moteris.
Išvados:
1000–1500 kirčių rimbu: galite būti Popiežius, galvojantis, jog žino esamą padėtį ir kaip turi būti. Savo elgesiui visada randate pateisinimą. Mokate įtikinti ir dvasiškai vadovauti, vyskupus priverčiate laiku atlikti sielovados darbą. Tačiau tikinčiųjų žvilgsniai, gestai, tonas akivaizdžiai byloja: „Sustok, Popiežiau, leisk atgauti kvapą!“
990–500 kirčių rimbu; jūsų privalumai yra ryžtingumas, harmoningumas ir mokėjimas duoti gerus patarimus. Jeigu reikia – jūs vadovaujate Vatikane, jeigu būtina – pasitraukiate į Avinjoną. Tačiau visada priimate domėn ir žemesnio klero nuomonę bei norus. Tačiau, Popiežiau, ar visada pasitelkiat vien garbingas priemones!? – nejaugi tik jūs vienas tai žinot?
490–0 kirčių rimbu: esate „religinis ožys“. Galite priimti bet kurį, netgi neteisingą priekaištą, aukotis ant laužo tada, kai toji auka nebūtina. Bet pasitaiko, kad jausdamas savo bejėgiškumą, vis dėlto pasielgiate. .. ryžtingai. Žinodamas savo silpnumą, ieškote kituose kardinoluose bruožų, kurių jums stinga. Čia ir surandate prasmę bei viltį, kad pomirtinis gyvenimas jums bus žymiai geresnis.
Deja, pogrindininkei Odetei Raslan, įvykdžius užduotį, liko negyjanti žaizda Širdyje – beveik patologiška aistra religijai.

Apie madą
Draugas Duleckis norėjo tapti dabita, todėl prikalbino draugą Čarną ir draugą Čeponį pasiteirauti Nachmano iš Centro, kas šiuo metu yra ypač madinga.
Nachmanas iš Centro jau seniai įtarė, kad panašūs klausimai domina ir draugą Bencikovičių bei Lyberį su Taibesu, todėl mielai sutiko papasakoti.
– Madinga, – ėmė vardyti Nachmanas iš Centro, – užsnūsti viešose vietose, šnekučiuotis tupint gatvėje, knarkti – saikingai. Madinga gatvėje nepažįstamajam šūktelti „Nachmane iš Centro!“ ir mandagiai atsiprašyti atseit apsirikus. Madinga patalpose sukelti skersvėjus ir juos puoselėti. Labai pastaruoju metu madinga karščiuojant užsukti pas menkai pažįstamus ir pasilikti pas juos nakvoti naktį, kitą, trečią... Be to, madinga dirgliai reaguoti, kai gauni grąžos Matrosų ramybėje. Madinga nepadoriai šokti transporte, pasigrojant sau burna, kitais pučiamaisiais. Madinga svetima kalba kalbinti atsitiktinai sutiktus augalus. Madinga sliekais lesinti balandžius ir gaudyti juos kabliais, vėliau atvirai ryti nenupeštus. Madinga ankstų rudenį vis dar maudytis fontanuose su rūbais. Madinga medituoti ir apsisnargliuoti apmokėtoje parkingo vietoje. Vis dar madinga bet kur keiktis. Ir madinga isteriškai raudoti prie šedevrų muziejuose.
–O ar aš madingas? – nerimo draugas Pelšė.
– Dabar ir patikrinsim, – tarė Nachmanas iš Centro ir pritūpė po stalu. – Vaišinkis, – pakvietė smagiai nusilengvinęs.
– Nachmane iš Centro, mes taip pat norim būti madingi! – susistumdė draugai rūsio pastalėj.

Apsiaustis. Kosminės katastrofos
Nors Nachmanas iš Centro Matrosų ramybės rūsyje suvartojo ne dešimt ir ne dvidešimt įvairiausio turinio pintų, jo protas vis dar buvo šviesus.
– Kai matysite, kad mus supa kavalerija, – perspėjo Nachmanas iš Centro savo draugus, – žinokite, jog prisiartino baltieji arkliai. Tuomet iškart bėkime į metro, o kas po stalu – tešliaužia iš po jo. Tai bus žiaurios bausmės diena, kad išsipildytų mūsų Programa. Vargas bus nėščioms ir žindančioms tą dieną mūs moterims! Ir ne tik Matrosų ramybę užklups didžiausios nelaimės. Visi kris nuo kanopų spyrių ir bus tremiami. O saulėje naktį bus daug ženklų. Ir dieną mėnulyje, ir žvaigždėse bus ženklai. Ir bus girdėti pagirių dykumoje baisus jūros šniokštimas. Ir žmonės eis iš proto, ir draugai, bijodami ir laukdami to, kas dar turės ištikti pasaulį. Ir net vaiskaus dangaus galybės bus iki panagių sukrėstos. Ir tuomet atsivers: žmonės išvys grakštų CK karalių, ateinantį su didžia galybe ir garbe. Ir tada mes pakelsime galvas. Ir atsitiesime. Ir būsime išvaduoti.
– Ar ilgai dar laukti? – šiaip ne taip įstengė paklausti žaksintis draugas Kazys Giedrys.
– Stebėkite. Kai ima trūkinėti filmą, jūs žinote – arti jau permainos. Išties sakau: nepraleisime keliolikos kvaišalų pintų, kol visa tai įvyks.
– Dar atnešk, – suskubo užsisakyti draugas Greifenbergeris.
– Budėkime, – pritarė draugas Chruckis su pompa išangėje.
– Pagiedokime himną, – pro vamzdį išuostė savo kokaino takelį ąsočio dugne draugas Lyberis.
– Išvenkime būsimųjų nelaimių, – bakstelėjo adatą į veną draugas Pelšė, susileido.
– Atsistokime, pasigerbkime ateisiančio CK karaliaus akivaizdoje, – pabandė paskristi prie stalo draugas Taibesas.
– Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis, – prieš perdozuodamas sušuko Nachmanas iš Centro. – Iki paties dugno! – valdingai paragino paskubinti katastrofą.
Taip Nachmanas iš Centro mokydavo naktimis Matrosų ramybės rūsyje, o dienas praleisdavo šalia Amžinosios ugnies.
Ir nuo vėlios nakties vis rinkdavosi žmonės į Matrosų ramybę jo pasiklausyti.

IR DAR: ŠĮ KART APIE VILTIES GRŪDINIMĄ
– Esu tokia vieniša, – pasiguodė Odetė.
– Visi ten būsime, – ramino Zamkė Raslan.
– Bet vis vien man liūdna.
– O kam šiais laikais gera...
– Nelemti tie mūsų laikai.
– Mes čia niekuo dėti.
– Tai kas kaltas? Kuris? Parodykit man jį?
– ...
– Vis tikėjau, kad pavyks išsilaisvinti, išsiveržti, galvojau, kad rasiu paguodą. Vyliausi, jog ji šalia, tereikia atidžiau įsižiūrėti anapus: aura, liepsnelė, šaligatvis, spygliukas, nimbas, norma, prietema, teisingumas...
– Suprantu.
– Supranti?
– Puikiai. Viską.
– Kodėl?
– Odete, pamenu, kai apnikdavo nepakeliama būties lengvybė, su savo talentu vis gerdavau – dviese leisdavom laiką. Audringai. Tik jis ir aš. Iki sąmonės netekimo, akligatvių, griovių. Ne kartą matėme baltuosius arklius – sparnuotus, nykštukai ant stalo mus erzindavo, šventieji ikonose atgydavo – vaipėsi. Vėliau susikivirčijome. Mirtinai susipykome. Išsiskyrėme su talentu – galbūt abu kažkurį vakarą perdėm pasikarščiavome, jauni buvome. O kai subrendau taikytis, vėlu: mano talentas jau seniai gyveno susidėjęs su kitu, sutiktas kartojo, kad savo vaikų turi, labai myli – neišdrįs jų skyrybomis traumuoti, atseit nebenori ir akyse manęs matyti.
– Tuščia tų vaikų, dėl savęs juk, Hari, gyvenam, tikime.
– Bet argi tai gyvenimas?..
– Toks ar anoks, bet mums, o ne vaikams jis duotas.
– Taip.
– Taip...
Zamkė vis žvilgčiojo į Dušanskį palatoje – stabiliai Aaronas guli, skulptorius mintyse apsilaižė: idealiai tiks jo didingam sumanymui.
– O kaip, Hari, pačiam atrodo, ar vis dar yra šiame pasaulyje karšta meilė?
– Kas? – nenugirdo klausimo užsisvajojęs skulptorius.
– Meilė. Tai toks jausmas, – kaip galėdama geidulingiau priminė Odetė.
– Meilė?
– Meilė...
– Įvairių pasitaiko jausmų, kai kurie – niekiniai. Štai, pavyzdžiui, dabar net negalėčiau pasakyti ką jaučiu Dušanskio palatoje. O juk malonu būtų kaži ką jausti, ar ne taip?
– Nieko nejauti?
– Absoliučiai.
–O aš, – vėl puolė atvirauti Odetė, – draugui Aaronui taip pat jau seniai nieko nejaučiu – tuščia tuščia po krūtine. Ne, negali sakyti, iki traumos vis dar pamiegodavome kartu – kartais jis pasirodydavo labai greitas, sakyčiau, eiklus. Tačiau kokia nauda iš to, jei visą laiką gyveni viename bute be jausmo. Argi tai, kad gyveni be jausmo, meilė? O jei tai meilė – už ką mums tokios kančios. Štai guli Dušanskis – daržovė... O aš dėl tos ląstelienos gabalo aukojuosi, visą gyvenimą aukojausi: alkaname pokaryje, kai bastėsi komandiruotėse, kai kūliavirsčiu ritosi karjeros laiptais, kai krito stačia galva pro langą su tomis savo išvietės keverzonėmis – atseit rankraščiais... Kodėl, Hari mano tokia nelemta karma? Matai, net pražilau, barzda ūsais apžėliau.
– Ir niekada nebandėte juo atsikratyti?
– O kaip ištversi nepabandžiusi: ir žiurknuodžiais panuodydavau laisvesnę minutę, ir atsargiai stumteldavau link savižudybės slenksčio – tuščios savaitgalių pastangos. Taip ir praėjo gyvenimas, geriausi metai jaunystė, viltys...
– Esu skaitęs, kad svarbu būti jaunam širdimi.
– Padeda?
– Pats taip ir nepabandžiau.
– Bet, Hari, o kūnas?.. Kai jis išduoda, net gyvulio vien širdimi nepamylėsi.
– Suprantu. Suprantu, Odete...
– Man taip lengva su tavim, Hari, kalbėtis, tu toks išmintingas, įsiklausantis. Kalbėčiau ir kalbėčiau, jaučiuosi apsivalanti, vėl atgimstanti, besvorė mergaičiukė Laikinojoje sostinėje...
– Aš taip pat, Odete...amžinas studentas.
– Gera.
– Ir man.
– Bet tarp mūsų turbūt nieko negalėtų būti... Banalios dekados intrigėlės aš nenorėčiau, ne tie metai, sveikata, ir Aaronas vis dar gyvas.
– Aš taip pat... nenorėčiau.
– Amžinai gyvas Dušanskis.
– Gyvas...
– Bet žmonės kalba, kad amžius dar nieko nelemia. Girdėjau, kad ir subrendus galima išgyventi malonių dalykėlių. Tačiau kodėl, Hari, mes ankščiau nesusitikome?.. Kodėl neatėjai pas mane pabandyti? Kodėl nepravėrei miegamojo durų? Kodėl nestovėjai kažkurioj tarpuvartėj, kai aš dar buvau ne tokia? Kur tu blaškeisi? Kur?
– Nekaltinkit, Odete, likimo. Galbūt tai buvo Aukščiausiojo mums skirtas išbandymas: Samarkande, kruizuose, laiptinėse.
– Tačiau kuo mes nusikaltome? Atrodo, stumi visą gyvenimą dorai, nieko pernelyg pikto kitam nelinki, vis ieškai Dievo, šviesos...
– Jis ir tamsoje visada su mumis.
– Taip, jis geras, ištikimas. Bet sakyk man, Hari, kodėl toks nenuovokus? Štai vėl įtiki, tada siunti jam vieną, kitą, trečią ženklą, o jis vis tyli. Užsiraukia, išdidus neva. Nepripažįsta. Negana to, kad dėmesiu nepalepina, vieną dieną atsuka tau nugarą – žinokis pats. O kaip man „žinotis“, jei draugas Aaronas Dušanskis nuo pat pirmojo susitikimo užgriuvo mane nepakeliama akmens našta? Aš turbūt jau nebeištversiu. Ir kiek man beliko džiaugtis malonumais? Pagalvoju, užuot jo išmatas valiusi, galėčiau daugiau laiko skirti savišvietai, iki šiol vis trokštu išmokti kalbų, geometrijos taip ir neperpratau. Bet kaip man, Hari, studijuoti Pitagorą ar mandalas, jei rytas vakaras prie sunkaus ligonio lovos prikaustyta: antelę išpilk, naktipuodį pakišk, lūpas suvilgyk, bezdalus išvėdink – ir taip visą laiką. Visą gyvenimą tik tą ir tedariau – mūsų namuose amžinai atviri langai, skersvėjai, netvarka, teiglich trupiniai. Nejaugi tik tokia mano paskirtis?
– Kita, Odete, mūsų paskirtis, kita.
– Pats matai: nusviro rankos. Bet nugalėsiu save, iškelsiu – pakeisiu paklodes, papurensiu pagalvę... kad jis tais savo teiglich paspringtų.
– Ne, neverta taip žiauriai žmogui linkėti.
– O kaip, Hari, verta? Kaip verta? Štai išrašys jį netrukus iš ligoninės – žinokis. Kaip man toliau būti?
– Galima paieškoti būdų.
– Visi jie išbandyti.
– Nebūna taip, kad visi.
– Išties?
– Prisiekiu.
– Ar jam skaudės?
– Nepajus nieko.
– Ir tu tai moki?
– Man smagu būtų dėl tavęs nors kartą padaryti.
– Dėl manęs?
– Esi verta prasmingesnio gyvenimo, jei tik sutiktum, kad juo vėliau pasirūpinsiu.
– Aš?
– Moters akys niekada nemeluoja.
– Tu, Hari, man nori sugrąžinti viltį? Nori? ...Vien už tai būsiu amžinai tau dėkinga. Dabar nebesvarbu – pasiseks nepasiseks. Ačiū Hari, kad esi toks jautrus. Ačiū, kad atėjai. Ačiū, kad viesulu įsiveržei į mano vienatvę. Ačiū, Hari, Hari, Hari...
– Ne, nereikia prie ligonio, – ėmė trauktis atatupstas Zamkė. – Nereikia taip staiga, dar pagalvos kažką nedora.
– Tegu galvoja, Hari. Lai pyksta, niršta, spjaudosi. Tik žvilgterk, Hari, juk tai jau nebe žmogus. Hari... Hari...
– Aš taip negaliu, – išstenėjo Zamkė, kai Odetė spustelėjo jo sėklides. – Tik ne čia, Odete... Prisiekiu, viską dėl tavęs padarysiu, paleisk, paleisk gi, skauda...
– Padarysi? – vis dar laikė įkalintą Zamkę Odetė. – Prisieki? Hari, ar prisieki?
– Viską. Dėl tavęs. Mūsų. Visų, – gaudė orą Haris Zamkė. – Prisiekiu.
– Buvau jau ne kartą gyvenime apvilta, skaudžiai.
– Aš ne toks, – tūpčiojo skulptorius, kad palengvėtų.
– Lai gerasis Krišna, Hari, bus priesaikos liudininkas. Hari. Krišna. Hari, Hari... Mano Hari... Mano... Mano... Hari... Hari... – nesidrovėdama užgiedojo savo mantrą palatoje Odetė Raslan.

Aš ir Nachmano iš Centro priešai
Buvo arti Kruvinojo sekmadienio minėjimo šventė. Veidmainiai, sabotažininkai, skaistuoliai, diversantai ir kiti ideologijos grobstytojai vis ieškojo būdo, kaip nužudyti Nachmaną iš Centro.
O Amerikos Imperializmas bei Izraelio Sionizmas, pasivertę angies Monopolija, įėjo į mane, vieną iš Dvylikos draugų.
Aš nuėjęs išvietėn tariausi su veidmainiais ir NKVD pavaldžia pasienio tarnyba, kaip jį išduoti. Šie apsidžiaugė ir sutarė man po mirties suteikti nusipelniusio meno veikėjo vardą – už nuopelnus apšvietai.
Taip aš apsiėmiau ir pradėjau ieškoti progos išduoti visų mylimą Nachmaną iš Centro.

Pasiruošimas Kruvinajam sekmadieniui
Ir išaušo Kruvinojo sekmadienio diena, kada draugams reikėjo papjauti nors vieną prasčioką.
Nachmanas iš Centro pasiunt

Šiandien mums gera ir smagu,
Mes nugalėjom mirtį,
Ir jau tokių gerų draugų
Nieks negalės išskirti...

Ričardo Gavelio gerbėjai, rašykit man!

KAZYS SAJA
Meškos liga
D v i e j ų d a l i ų d r a m a s u e p i l o g u

V e i k ė j a i :
RAUDYS
KVEINIENĖ
MITRIKAS, STRIBAS
RŪTA
ABLINGIS, partizanas slapyvardžiu Lapinas
IVANOVAS, tardytojas, valstybės saugumo ministerijos (MGB) rajono skyriaus leitenantas
MALERIS, majoras, VSM rajono skyriaus viršininkas
SERŽANTAS

PIRMA DALIS
Stribynu vadinama VSM (MGB) valsčiaus būstinė Žemaitijos miestelyje. 1953 m. žiemos naktis. Už tardytojo stalo – leitenantas Ivanovas. S e r ž a n t a s įveda K v e i n i e n ę , pats išeina budėti už durų
IVANOVAS. Sėskitės. Jūsų pavardė, vardas, tėvavardis?
KVEINIENĖ. O kam čia tos komedijos? Kaip nuluptą mane pažįsti. Žadi iš naujo mane kutavoti?
IVANOVAS. Takov poriadok. Pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo metai…
KVEINIENĖ. Kveinienė, Elvyra… Tėvas – Adomas. Gimusi dvidešimt penktais, o kaip aš atrodau! Nemigus, nevalgius. Sakėt, kad vyrą paleisit. Juk viską kaip liepėt padariau.
IVANOVAS. Sakėm – paleisim, kai „Lapiną“ pagausim.
KVEINIENĖ. Taigi pranešiau, kad jis pas Raudį, ko gi dar? Dabar kas nors liežuvį pakiš, ir bus man amen aleliuja. Mulkiai mediniai! Penkios šešios panelės aplink šūdą kumelės.
Ivanovas paspaudžia kažkokį mygtuką. Vėl įeina S e r ž a n t a s
IVANOVAS. Taščite siuda tu, katoraja v meške1.
S e r ž a n t a s išeina
IVANOVAS. Daug šneki, bet ne visą teisybę sakai, drauge Elvyra.
KVEINIENĖ. Iš jūsų mokaus! Jie, matai, mane kaltins, kad tas Ablingis ir vėl paspruko! Gyvuliai nešerti, vaikai neėdę, motina pasiligojus… Aš savo dūšią jau pardaviau. Ko jums dar iš manęs reikia?
S e r ž a n t a s ir „liaudies gynėjas“ M i t r i k a s atneša kruviną maišą. Jame – užrištas žmogus
IVANOVAS. Žinai, kas čia? Pažįsti savo maišą?
KVEINIENĖ. Ar čia tas, kur su kopūstais?
IVANOVAS. Buvo prie tų, kur su kopūstais. Tavo daržinėj.
KVEINIENĖ. Daržinė nerakinta. Ką aš žinau, kas ten įlindo.
IVANOVAS. Bet juk žmogus pats savęs užrišti negalėjo.
Nukreipia stalinės lempos šviesą Kveinienei į akis
KVEINIENĖ. Nu užrišau, už… Kad jums nebereiktų… Atbėgo tokia merga, visa paklaikus. Maniau, kad nori mane nušauti. Paskui supratau, kad slapstosi. Sakau – lįsk, aš tave užrišiu, gal nepastebės.
IVANOVAS. Vadinas, i vašim, i našim2?.. Ir mums, ir jiems stengeisi būti gera?
KVEINIENĖ. Nu koks čia gerumas? Įkišau, užrišau, o paskui vienam kareiviui pirštu parodžiau. Jei netiki, sukviesk visus, kurie ten buvo, – gal aš atpažinus pasakysiu. Paleisk, sakau, žalty, nekeikiant… Idi v saraj, tam est' mešok3 ir devuška4, gražesnė už mane. Ir – matai – surado, bet kam reikėjo ją užmušti?
IVANOVAS. Tu puikiai žinai, kad aš tų kareivių nesukviesiu, o aš žinau, kad tu mums visos teisybės nesakai.
KVEINIENĖ. Nu ko jums dar iš manęs reikia?! Kuo jums mano vyras blogesnis už Raudį? Kad tuos ginkluotus vyrus perkėlė per ežerą? Jūs – ginkluoti, anie – ginkluoti, turi valtį ir vežk.
IVANOVAS. Nu nu, davaj davaj5… Įrodyk, kuo Raudys blogesnis už Kveinį, tavo vyrą. Raudys irgi tą patį giedos: ginkluotas banditas atėjo ir pasakė – pašerk, apnakvink, pirtį iškūrenk…
KVEINIENĖ. Jeigu taip ir būtų buvę, Raudys pirmiausia būtų apsišikęs. Iš gudrumo ar baimės – Ponas Dievas težino. Dar prie vokiečių daktarai pripažino, kad jis serga tokia „meškos liga“. Nei vieni, nei kiti jo nejudino. Pamatysit – pradėsit šokdinti, ir pasklis smarvė!.. Net šeškai jo vištų nepjauna. O aš tik dvi beturiu.
I v a n o v a s , išsikvietęs S e r ž a n t ą ir M i t r i k ą , mostu parodo, kad jie išneštų maišą su lavonu. Tai padaryti sutrukdo įėjęs Valstybės saugumo ministerijos rajono skyriaus viršininkas majoras M a l e r i s
IVANOVAS (raportuoja). Vyresnysis tardytojas leitenantas Ivanovas. Atlieku pilietės Kveinienės Elvyros apklausą dėl įvykių Paežerės kaime.
Maleris klausiamai dėbteli į maišą
Daiktinis įrodymas. Maiše – kol kas nenustatyta asmenybė. Tardomoji prisipažino, kad užvakar per mūsų operaciją ji tą besislapstančią moterį įviliojo į maišą ir užrišo.
MALERIS. Ginkluota?
KVEINIENĖ. Nemačiau, nežinau. Juk jeigu būtų nors kokį peilį turėjus…
IVANOVAS. Taip, įsiutę vyrai šiek tiek perlenkė lazdą… O ši pilietė, kurios vyras, Kveinys, jums gerai žinomas, mums vis dėlto pranešė, kad pas Raudį slapstosi tas Lapinas.
KVEINIENĖ. Pranešiau, nes man pažadėjot, kad paleisite Kveinį. Bent pasakykit, kada man jo laukti. Dabar nėra kam net malkomis pasirūpinti.
MALERIS. Atrodo, kad ne mes jus, o jūs mus norite ištardyti…
IVANOVAS. Galite eiti. Kai reiks, mes jus pakviesim. (Seržantui ir Mitrikui) Išneškite šitą…
K v e i n i e n ė išeina. V y r a i išneša maišą
IVANOVAS (Maleriui). Čia vis to įvykio byla. Kol kas tik tiek.
MALERIS. Aš pirmiausia norėčiau pamatyti tą žioplį, per kurį visa operacija nuėjo nachuj.
IVANOVAS. Tą žioplį? Liaudies gynėją Mitriką? Aš nemanau, kad jis čia – kalčiausias.
MALERIS. Ar jį įmanoma dabar iškviesti?
IVANOVAS. Jis ką tik čia buvo. Aš tuoj jį sugrąžinsiu. (Paspaudžia mygtuką) Štai to bandito Ablingio kailiniai, pirštinės ir dokumentai, kuriuos jis turėjo kišenėj.
Įeina S e r ž a n t a s
Zovi siuda Mitrikasa6!
S e r ž a n t a s išeina
MALERIS. Kapitonas Zujevas – mano senas bičiulis. Nesuprantu, kaip jis galėjo šitaip apsižioplinti. Streliannyj vorobej7, prityręs čekistas!..
IVANOVAS. Ablingis irgi… Ne veltui vadinamas Lapinu.
Įeina M i t r i k a s
MITRIKAS. Seržantas man sakė, kad…
IVANOVAS. Ką? Prisistatyti nebemoki?
MITRIKAS. Mitrikas Danielius, liaudies gynėjas, iki šiol vadovavęs…
MALERIS (neleidžia jam baigti). Koks tu gynėjas… Koks tu gynėjas, po velniais! Sulaikytas banditas tavo akyse nušauna operacijos vadą, o tu čia pat būdamas jam leidi pabėgti!
MITRIKAS. Antru šūviu jis kliudė ir mane.
MALERIS. Kur tave kliudė? Į kurią vietą tave sužeidė, jeigu čia stovi ir dar gali valkioti maišą su nugalabyta merga?
MITRIKAS (labiau Ivanovui negu Maleriui). Beje, ta merga atsigavo.
IVANOVAS. Atsigavo?! (Maleriui) Atsiprašau, aš tuoj sugrįšiu. (Mitrikui) Paimk tuos kailinius ir paaiškink majorui…
Išeina
MITRIKAS (apsivilkęs ilgais avikailio kailiniais). Jis dar buvo užsimaukšlinęs ausinę kepurę, kailines pirštines, pasiėmęs krepšį… Mes gulim sniege su baltom maskirovkėm ir matom – eina tiesiai į mus kažkoks kaimietis.
MALERIS. O jūs, žiopliai, galvojot, kad jis jūsų nemato?
MITRIKAS. Mato ar nemato, kapitonas jam – stoj! Ruki v verch! Vsio kak položeno8… Tas numetė krepšį, rankas iškėlė… Aš irgi stoviu įrėmęs jam į šoną automatą.
MALERIS. Nu?
MITRIKAS. Kapitonas paklausė, ar tas žmogus turi kokį nors dokumentą. Jis lept lept numetė pirštines ant sniego ir prasisegė kailinius.
MALERIS. O po jais – pistoletas?
MITRIKAS. Ir Zujevas, kapitonas, taip pat pagalvojo. „Stojat'! Ir liepė man tą vyrą apieškoti. Apčiupinėjau – jokio ginklo neturi. Švarko kišenėj – piniginė. Žiūrim, kas toj piniginėj. Radom va šitą dokumentą.
MALERIS. Nu?
MITRIKAS. O tas, gyvatė, va šitaip papūtė, paalsavo į delnus – parodė, kad jam šąla nagai. Paskui pasiėmė savo kailines pirštines, o vienoj iš jų – braunikėlis… Kapitonui – tiesiai į širdį, o mane išgelbėjo va šita baklaška. (Parodo peršautą gertuvę) Turėjau prisipylęs gero samagono. Ir Zujevą gelbėjau, nes tą rytą buvo velniškai šalta.
MALERIS. Gelbėjai… Turėjai automatą, likai nesužeistas ir leidai tam niekšui pabėgti.
MITRIKAS. Sužeidė. Gavau smūgį į pilvą. Kažkas tik šlampa, šlampa… Šiek tiek išsigandau. Paskui pradėjau šaudyti. Ir kiti šaudė. O tas prityręs banditas kaip žaltys išsinėręs užmetė kailinius ant kadugio, o pats, matyt, pažemiais pažemiais, tik paskui jau dėjo į kojas kaip reikiant.
MALERIS. O iš kur ta merga? Ar kas nors mėgino aiškintis?
MITRIKAS. Tą mergą radom Raudžio kaimyno daržinėj. Įlindusi į maišą nuo kopūstų. Įsiutę vyrai pradėjo spardyti ir neištardę beveik užspardė negyvai.
MALERIS. Taigi tu pirmas ir pradėjai spardyti… Heroj!..
MITRIKAS. Buvau įpykęs… Sužeistas, išgėręs… Vinovat10.
MALERIS. Tu ir dabar, matau, esi įkaušęs.
MITRIKAS. Taigi savo mylimiausią kapitoną, Zujevą… Kiti dar ne tiek pasigėrė.
Maleris skelia jam antausį
MITRIKAS (išsitempęs). Klausau! Služu Sovetskomu Sojuzu!
Grįžta I v a n o v a s
IVANOVAS. Atvažiuos daktaras, suleis jai vaistų – tada mėginsim šnekinti. Jūs čia dar nebaigėt?
MALERIS. Baigėm. (Mitrikui) Gali sau eiti. Mes dar pasitarsim, ocenim tvoj postupok.
IVANOVAS (pritardamas). Eik. Tegul Seržantas mums atveda Raudį.
M i t r i k a s išeina
MALERIS. Klausyk, leitenante… Kiek mes turim užverbuotų žmonių, kuriais būtų galima pasitikėti?
IVANOVAS. Turim nemažai, bet negarantuoju, kad visais galime pasitikėti.
MALERIS. Jeigu turime dešimt ir penkiais abejojam, tai užverbuokime dvidešimt! Ablingis šitame krašte, rodos, liko tik vienas.
IVANOVAS. Jeigu ir ne vienas, didesnės bandos Lapinui suburti jau nebepavyks.
MALERIS. Jis to ir nesiekia. Dabar jų ginklas – propaganda. Tie, kurie liko, dabar moko žmones įvairiais būdais mulkinti tarybų valdžią. Vot, paklausyk, ką tie nedobityje platina.
Išsitraukia konfiskuotą sąsiuvinį. Cituoja

Verskis driežu, geguže verskis,
Tylėk kaip medis, kaip tyli žuvys,
Tik vienam Dievui negarsiai
melskis
Ir sau sakyk – esu lietuvis.
IVANOVAS. Šovinistai. Įdomu, kas tuos eilėraščius rašo.
MALERIS. O čia jau mūsų pareiga tai sužinoti.
IVANOVAS. Gal ta merga, kurią atradom užrištą maiše?
MALERIS. Ee… Radot! Reikėjo pirmiau ją ištardyti, o ne spardyti bez vsiakovo tolka14.
S e r ž a n t a s atveda R a u d į
IVANOVAS. Na štai ir banditų globėjas. Feliksas Raudys, jeigu neklystu.
RAUDYS. Raudys, bet jau tikrai… Nei aš jų noriu, nei man jų reikia.
IVANOVAS. Žinom, žinom… Ginkluotas atėjo, pagrasino, išgąsdino…
RAUDYS. Jeigu jau žinot, taip ir užrašykit.
IVANOVAS. Sėskis, Raudy. Kėdę pasiūlysim svečiui, o tau bus gera ir šita. (Pasiūlo ploną beržinę trinką) Įsivaizduok, kad sėdi miške ant kelmo.
RAUDYS. Ant jokio kelmo miške aš nesėdėjau ir su banditais jokių reikalų neturėjau.
Atsisėda
MALERIS. Ir šitaip kalba žmogus, per kurį žuvo mūsų draugas! Ne tik mūsų, bet ir tokių kaimo vargdienių kaip jūs.
RAUDYS. Kad aš vargdienis – taip. Paklausinėkit žmonių. Apsišikėlis, smirdžius, vargo pisoklis… Kitaip jie manęs nevadino.
IVANOVAS. Mes vadinsim kitaip. Bet susitarkim: jeigu čia mums demonstruosi „meškos ligą“, pasodinsim į rūsį. Sėdėsi, kol prie grindų su pilnom kelnėm prišalsi.
RAUDYS. Taip, aš sergu tokia liga! Bet norint apsišikti, reikia būti pavalgiusiam. O aš jau nuo užvakar neėdęs.
MALERIS. Labai logiškai šneki, pilieti Raudy. Dabar taip pat logiškai mums atsakyk, kada ir kur užmezgei ryšį su tuo banditu. Aš turiu galvoj Lapiną, Ablingį.
RAUDYS. Mano brolis su juo buvo pažįstamas.
IVANOVAS. Brolis Povilas, kuris pasitraukė su vokiečiais?
RAUDYS. Jis buvo įstojęs į Plechavičiaus rinktinę. Bet juk aš už brolį negaliu atsakyti.
MALERIS. Tai norėtum mums dumti akis, kad Lapinas šią žiemą pas tave atėjo pirmą kartą?
RAUDYS. Aš nesakau, kad pirmą. Bet šią žiemą – taip.
IVANOVAS. Kas dar su juo ateidavo?
RAUDYS. Kitų nemačiau. Jis nemėgo būryje būti. Nepritarė tiems, kurie nešioja uniformas. (Maleriui) Jis ir prie vokiečių slapstėsi, stengėsi žydams padėti.
MALERIS. O iš ko tu sprendi, kad aš – žydas?
RAUDYS. Žydas – ne žydas, man vis tiek pat.
MALERIS. Nemanau, kad vis tiek pat. Aš gi matau, kaip tu visokiais būdais mėgini teisinti save ir tą banditą.
RAUDYS. Man pasirodė, kad jūs panašus į tą Malerį…
Ivanovas paspiria trinką, Raudys šlepteli ant grindų, jį pradeda mušti
MALERIS. Panašus į Malerį?.. O Maleris – į ką? Tau nepanašus į tarybinį žmogų?!
RAUDYS. Aš tik norėjau pasakyti… nei mano brolis, nei Ablingis jų tikrai nešaudė.
IVANOVAS. Sėsk! Paskutinį kartą Ablingis pas tave atėjo ne vienas. Kas jį atlydėjo?
RAUDYS. Atėjo tokia mergina, kurią Ablingis vadino Rūta. Ji beveik visą laiką tylėjo. Atrodė, lyg būtų nesveika. Ginklo ji tikrai neturėjo. O gal kur slėpė – nežinau.
IVANOVAS. Ta šliundra tylėjo, o Ablingis – ką? Pliurpė, kad juos netrukus išvaduos amerikonai?
RAUDYS. Ne… Sakė, kad ginkluota kova jau pralaimėta. Kaip kažkoks ten sukilimas baudžiavos laikais.
MALERIS. Nu ir kas iš to?
RAUDYS. Vieni žuvo, kitus – į Sibirą, bet Lietuva vis tiek pamažu prisikėlė. Maždaug tokia buvo jo kalba.
IVANOVAS. O ką tu jam atsakei?
RAUDYS. O ką aš galėjau atsakyti? Liurkštelėjau, kad šuo ir kariamas pripranta. Gerai ar blogai, bet mes norim gyventi. Mes jau pripratom prie šitos valdžios. Išgėręs buvau ir pasakiau.
IVANOVAS. O ką banditai?
RAUDYS. Banditai?.. Ablingis paėmė stiklinę, lyg ir norėjo šliokštelti man į akis, paskui išpylė kiaulėms į viedrą ir pasakė: „Štai prie ko jūs pripratot!“ Girdi, šnapšė baisiau negu rusai. Negu bolševikai.
MALERIS. Kur jie pas tave nakvodavo?
RAUDYS. Ablingis – tvarte, kur stovėjo arklys, o Rūta – troboj. Kartu su vaikais.
IVANOVAS. O kuris iš jų pirmiau pastebėjo, kad sodyba jau yra apsupta? Gal tu buvai paskirtas saugoti?
RAUDYS. Ne, tikrai ne aš. Šuo pradėjo loti. Varnos labai anksti kranksėdamos pasklido.
MALERIS. Kiek dienų jie pas jus išbuvo?
RAUDYS (suskaičiavęs ant pirštų). Tris dienas ir keturias naktis.
IVANOVAS. Ir per tą laiką nei tu, nei žmona, nei vaikai negalėjo ištrūkti iš namų ir pranešti, kad jus terorizuoja banditai?
RAUDYS. Vaikai maži, į mokyklą dar neina, o mes… Nuo mūsų jie akių nenuleido.
MALERIS. Netikiu. Būtum išgelbėjęs save nuo lagerio ir savo šeimą nuo Sibiro.
RAUDYS. Aš vis laukiau, maniau, kad jie išeis. O aš arklio nebeturiu, arklys jau kolūky vos gyvas.
MALERIS. Ramiai sau sėdite namie, geriate šnapsą ir keikiate kolūkius? Taip?
RAUDYS. Aš – ne prieš kolūkius. O apie šnapšę jau sakiau.
IVANOVAS. Kieno tie kailiniai? Kieno tos pirštinės? Tavo?
RAUDYS. Mano.
IVANOVAS. Aprengei banditą, kad būtų panašus į tave?
RAUDYS. Nei aš rengiau, nei ką. Ablingis pats. Juk matė, kur kas pakabinta.
MALERIS. Verčiau prisipažink. Galvojai – banditai pabėgs, mes darydami kratą nieko nerasim, ir liksi švarus kaip misingis.
RAUDYS. Tikrai taip negalvojau.
IVANOVAS. O ką tu galvojai? Planavai apsišikti, kad mes paliktume tave ramybėj?
RAUDYS. Na kam jūs taip?.. Kodėl jūs manim netikit?
MALERIS. Patikėsim, jei mums padėsi surasti Ablingį. Tada mes jo paties kai ko paklausim.
IVANOVAS. O dabar mes labai abejojam, katras iš judviejų pavojingesnis. Atviras priešas, žinomas banditas, ar Feliksas Raudys, kuriam tarybų valdžia suteikė teisę į mokslą, į nemokamą gydymą… Kurį mes laikėme savu. Atsakyk, jeigu klausiu!
Vėl paspiria beržinę trinką
RAUDYS. Aš ir esu toks, koks esu. Į kolchozą įstojau, žvejų artelei priklausau. Į bažnyčią beveik nebevaikštau.
MALERIS. O jeigu mes patikėsim ir tave paleisim – kaip tu įrodysi, kad esi savas, o ne užkietėjęs tarybų valdžios priešas?
RAUDYS. Nežinau… Jeigu duotumėt ginklą, nušaučiau aš tą Lapiną. Jeigu jis dar sugalvotų ateiti.
IVANOVAS. Jis pirmas tave sudoros nujausdamas, kad esi užverbuotas.
RAUDYS (verkšlena). Tai ką man daryti? Vyrai… Juk aš visada buvau, esu ir būsiu prastas… juodnugaris, purvajonis, plioliataras. Man – kad tik būtų ežere žuvies.
MALERIS. O jeigu mes leisim jam pabėgti?
IVANOVAS. Ir kas iš to? Jeigu jis iš tikrųjų toks vėpla, kaip save vaizduoja.
MALERIS. Tai teisybė. Mums reikia tokio, kuris pabėgęs likviduotų tą įgrisusį banditą.
RAUDYS (užkibęs ant jų meškerės). Jūs manot, kad aš negalėčiau? Nesu aš jau toks nuopeza, nesu.
MALERIS. Tai gal bent numanai, kur tas Lapinas dar galėtų slapstytis?
RAUDYS. Esu girdėjęs, kad vasarą jis slapstosi eglaitėse, kur pasodintos palei gelžkelį. Jei tik Lapinui kyla koks įtarimas, sako, įsikabina į prekinį traukinį, kiek pavažiavęs nušoka – ir ten tikriausiai turi kur įlįsti.
IVANOVAS. Vienas gal ir sugebėtų šitaip. Bet su ta merga ar su kita kompanija – kažin…
MALERIS. O žiemą? Kur jis dedasi žiemą?
RAUDYS. Žiemą – nežinau. Neprasitarė man.
IVANOVAS. Gerai. Mes tau parodysim tą katytę maiše. Jai girdint sakyk, kad jos nepažįsti, o mums teisybę pasakysi, kas ji tokia.
Iškviečia budintį Seržantą ir pakuždom kažką paaiškina majorui. Įeina S e r ž a n t a s
Dar sykį atneškite tą, kuri maiše. Tiktai atsargiai – ji dar bus mums reikalinga.
S e r ž a n t a s išeina
RAUDYS. Aš jums dar vieną dalyką…
MALERIS. Nu nu, sakyk.
RAUDYS. Kai Ablingis buvo pas mus, jis pastebėjo, kad Kveinienė, mūsų kaimynė, parsivedė kolchozo arklį ir kažkur išvažiavo. Lapinui iš karto kilo įtarimas.
IVANOVAS. Tai ko jis tada laukė? Kodėl iš karto nenešė kudašiaus?
RAUDYS. Gal dėl to, kad maniškė pasakė: „Kveinienė jau lekia į turgų su savo kopūstais. Būčiau prašius, kad mielių man nupirktų“.
S e r ž a n t a s ir M i t r i k a s įneša tą patį apskretusį pakulinį maišą, kuris dabar užrištas Rūtos pakaklėj
IVANOVAS (Raudžiui). Prieik, pasižiūrėk. Ar ta moteris buvo pas jus? Atėjo kartu su Lapinu ar vėliau?
RAUDYS (pasibaisėjęs). Kur jau čia tokią bepažinsi…
IVANOVAS. Neskubėk, gerai įsižiūrėk. Gal tie patys plaukai, ausys ar akys…
RAUDYS. Ne, čia tikrai ne ta. Net nepanaši.
IVANOVAS (Seržantui). Išneškit. Tegu ją veža į ligoninę.
S e r ž a n t a s ir M i t r i k a s išneša
MALERIS (Raudžiui). Nu kaip? Atpažinai?
RAUDYS. At… Ta pati, Rūta. Ji jau atėjo sirgdama. Girdėjau, kaip Lapinui sakė: „Tu verčiau mane nušauk“.
IVANOVAS. O „Lapinas“ – ką?
RAUDYS. Jis ją ramino. „Mirsime abudu.“
IVANOVAS. Demagogas!
MALERIS. Taip, drauge Raudy. Dabar eik ir vyriškai apsigalvok. Mes dar tave iškviesim.
IVANOVAS. Pats numanai, kas tavęs laukia. Teismas, griežto režimo lageris. Šeimos sugrįžęs tikriausiai, neberasi. Yra įstatymas, taikomas tiems, kurie padeda banditams.
MALERIS. O jeigu pasiryši išpirkti savo kaltę – darbais, o ne žodžiais įrodysi, kad eini su liaudim, kad esi vyras, – gali pats apsiginti ir išgelbėti nuo Sibiro savo žmoną, vaikus.
RAUDYS. Čia jau ne tiek nuo manęs, kiek nuo jūsų…
MALERIS. Mes padarysim, ką galim. Vėliau premijuosim, padėsim išsikelti į Klaipėdą.
IVANOVAS. Galėsi žvejoti mariose, jūroj, o ne tame sušiktame ežere.
Įeina iškviestas S e r ž a n t a s
Eikite.
MALERIS. Bet toli nenueikite.
IVANOVAS. Mes dar pasitarsim.
S e r ž a n t a s išsiveda R a u d į
MALERIS. Nu? Atrodo, mudu vienas kitą supratom.
IVANOVAS. Supratau, bet bijau, kad pabėgęs jis mūsų neapmautų.
MALERIS. O kam jis reikalingas? Jeigu užduoties ir neįvykdys, Lapinui bus dar viena abūza.
IVANOVAS. Jis, ko gero, supras, kad mes jį užverbavom.
MALERIS. O mes padarykime viską, kad jis nesuprastų.
IVANOVAS. Iš mūsų įstaigos kol kas dar niekas nepabėgo.
MALERIS. O galėtų pabėgti.
IVANOVAS. Kaip?
MALERIS. Buvau užėjęs į jūsų šikinyką. Langeliai dvigubi, bet nėra geležinių grotų. Jei kas iš lauko atlankstytų vinis…
IVANOVAS. Bet jau sargybinis turėtų būti žioplas.
MALERIS. Tokių tikrai turi užtektinai. Išvietė – prie pat mūrinės tvoros. Išlindai, per tvorą persiritai, i pominaj, kak zvali15.
IVANOVAS. Nebloga mintis, nepagalvojau.
MALERIS. Kol neišaušo, rask žmogų, kuris atlenktų vinis, o tas įkaušęs Mitrikas tegul palydi Raudį ir leidžia jam gerai išsitupėti. Vienam iš jų nepasiseks. Arba Raudys gaus kulką, arba Mitrikas stosis prieš teismą, ir visi sužinos, kad suimtajam pavyko pasprukti.
IVANOVAS. Gerai. Surašysiu mūsų operacijos planą.
MALERIS. Aš pats tai padarysiu. Tu eik, apžiūrėk išvietę, atlankstyk vinis. Kai grįši, mes dar turėsim tą žmogų pamokyti.
Girdėti šūviai, automatų papliūpos,
riksmai. Majoras ir leitenantas griebiasi pistoletų. Duryse susiduria su M i t r i k u
IVANOVAS. Kas ten, po velniais?!
MITRIKAS. Nagi tas gyvatė Raudys ką tik išnešė kudašių. Pasigyrė, kad jūs jį paleidot.
IVANOVAS. O tu ir patikėjai?
MITRIKAS. Nepatikėjau, bet juk ne aš, o Seržantas buvo atsakingas.
MALERIS (Ivanovui). Areštuok tą idiotą! Podsobničestvo vragu pri popytke bežat' ot pravosudija!
Išeina
IVANOVAS. Supratai, ką jis pasakė?
MITRIKAS. Supratau. Bet ko jis čia ant manęs… lyg aš būčiau koks mergos vaikas ir neturėčiau pro kur nusimyžt.
IVANOVAS. Tu girtas, tarnybos metu prisisprogęs!.. Jau antrą kartą padedi pabėgti mūsų priešui. Sėskis!
Mitrikas galėjo atsisėsti ant kėdės, bet sėdasi ant trinkos
Pradėsim nuo Adomo ir Ievos. Pavardė, vardas, tėvo vardas… Kada ir kur gimęs…
MITRIKAS. Vajėzau, Jėzau, Jėzau!.. (Susiima už galvos) Jobštvajmat', kaip man pradėjo nesisekti! Kada ir kur aš gimęs… Geriau iš viso nebūčiau gimęs!
Balsu pravirksta
ANTRA DALIS
1953 m. gegužė. Kveinienės kieme ištemptos virvės, ant kurių išdžiaustyti skalbiniai – moterų ir mažų vaikų drabužiai. Bet iš kur čia atsirado vyriškos kelnės, marškiniai? Negi grįžo šių namų šeimininkas? Toks klausimas kyla besislapstančiam, šautuvu ginkluotam Raudžiui, kurio tikslas – užklupti skundikę Kveinienę. Štai pagaliau ji ateina, atsineša vonelę arba pintinę ir pradeda nuiminėti nuo virvių pradžiūvusius skalbinius. Raudys prisėlinęs stveria moterį įsiausdamas ją į drobulę ir pargriauna ant žemės
RAUDYS. Tylėk tu, šlerva!.. Užsičiaupk! Stribų vis tiek neprisišauksi.
KVEINIENĖ. Raudy, Raudy… Leisk, aš tau turiu ką pasakyti.
RAUDYS. Žegnokis. Poterius kalbėk. Daugiau tu nieko… (Lyg voras suvysto ją į paklodę, delnu sušeria jai per veidą)
KVEINIENĖ. Žinau, ko tu ieškai. Leisk man pasakyti.
RAUDYS. Žmonos, vaikų aš savo ieškau! Žinau – pasirašei, kad juos išvežtų!
KVEINIENĖ. Kažkur prie Šilutės – ne į Sibirą. Ir aš sutikčiau, tegu tik mane veža.
RAUDYS. Neee… Manęs į maišą neįkiši… Prišiktkelniu nebevadinsi.
Mėgina pasmaugti. Kveinienė kaip įmanydama priešinasi.
Pačiu laiku ateina A b l i n g i s , o jam iš paskos – R ū t a
ABLINGIS (paėmęs užpuoliko šautuvą). Feliksai! Feliksai!.. Raminkis. Paleisk tą moterį.
RAUDYS (nustebęs). Ablingis! Lapinas!.. Čia? Pas tą, kuri…
RŪTA (padeda Kveinienei atsigaivelėti). Na kaip tau? Įkvėpk, giliau įkvėpk.
KVEINIENĖ. Dar kiek, ir būtų pasmaugęs, gyvatinis.
Ablingis išima iš Raudžio karabino šovinius
RAUDYS. Tai kaip čia suprasti? Nuginkluojat, vadinasi? Juk aš iš to šautuvo tą prakeiktą Lakštutį nupyliau. Visi mano, kad tai tavo darbas.
ABLINGIS. Toliau slapstysies vienas ar eisi su mumis?
RAUDYS. Žinoma! Jau ketvirtas mėnuo aš jūsų ieškau.
ABLINGIS. Jeigu būsim kartu, pats vienas jau negalėsi nuspręsti, ką nušauti, ką pasmaugti.
RAUDYS. Nesuprantu, ko jūs tą skundikę… kaip šūdą ant šakių…
KVEINIENĖ. Tu pats esi šūdžius, jei nesupranti.
Rūta nukabina nuo virvių savo ir Ablingio skalbinius
RAUDYS. Aaa… Aš iš karto pamačiau ir pagalvojau – iš kur čia tos vyriškos kelnės?
ABLINGIS. Nereikėjo tau jų pakabinti.
KVEINIENĖ. O gal jos mano vyro? Gal aš praskalbusi norėjau nešti į kalėjimą?
RŪTA. Klausykit… Mes per ilgai čia stovim.
ABLINGIS. Rūta pastebėjo, kad ežere kažkas iš valties pro žiūronus žvalgosi į mūsų pusę. (Raudžiui) Gal kartais tu buvai sekamas?
RAUDYS. Kodėl aš, jeigu čia buvote jūs?
ABLINGIS. Buvom, bet mūsų nematė. (Kveinienei) Palik tas drobules. Jos gerai mus užstoja. Parėjus apžerk savo dviratį ir važiuok į stribyną.
KVEINIENĖ. Į stribyną? O ko?
ABLINGIS. Pranešk, kad Raudys aplamdė tau šonus, kad lašinius atėmė…
RAUDYS. Nesuprantu, kodėl ji turėtų…
RŪTA. Todėl, kad jos vyrą iš cypės išleistų!
ABLINGIS. Ir todėl, kad mes čia galėtume ir kitą kartą…
RAUDYS. Tai kur dabar mes dėsimės?
RŪTA. Tokių dalykų verčiau neklausinėk.
RAUDYS. Tai gal jūs manot, kad ir mane jie užverbavo? Prisakė likviduoti Lakštutį, pamokyti Kveinienę?..
RŪTA. Tavęs gal neverbavo, o mane – dar ir kaip.
ABLINGIS. Žygiuosim. Mūsų nešmenės jau ten. (Grąžina Raudžiui šautuvą) Nežinau, ar tie naščiai bus tau reikalingi.
RŪTA. Sugalvok sau slapyvardį.
RAUDYS. Aš jau sugalvojau. Vėliau pasakysiu.
KVEINIENĖ. Buvai Prišiktkelnis ir būk.
ABLINGIS. Liaukis, Elvyra, liaukis.
RAUDYS (Kveinienei). Krušau tave ir dar kartą krušiu, kai užsinorėsi.
RŪTA. Klausyk, Raudy… Kada tu suspėjai šitaip sužvėrėti?
RAUDYS. Nepasitikiu tais visais… užverbuotais šunimis pasalūnais!
ABLINGIS (nueidamas dar atsigręžia). Elvyra, ačiū. Nepyk. Daryk, kaip sakiau.
R ū t a , R a u d y s ir A b l i n g i s nueina. Kveinienė išdžiausto žalsvas drobules, ant kurių nutapytos eglės, kadugiai, lazdynų krūmai. Girdėti čiulbantys paukščiai. Pasiklausydami, apsidairydami palei tas drobules – „mišku“ – sėlina trys ginkluoti saugumiečiai. Tai – M a l e r i s , I v a n o v a s ir S e r ž a n t a s . Tačiau mums nebūtina jų atpažinti. Miške užkukuoja gegutė. Visi trys stabteli, klausosi. Gal kuris nors skaičiuoja, kiek metų jam ta gegutė iškukuos
IVANOVAS. Man atrodo, kad ta sterva meluoja.
MALERIS. Kas? Kokia sterva?
IVANOVAS. Kveinienė! Arba meluoja, arba visos teisybės mums nesako.
SERŽANTAS. Kaip ta kukuška. Klausiau, kiek man dar liko gyventi.
MALERIS. Tiesos sakymo metas dar neatėjo.
IVANOVAS. O kada ateis?
SERŽANTAS. Kai pastatysim komunizmą.
Gegutė kukavus, kukavus nusikvatoja. Visi trys saugumiečiai nueina. Pauzė. Vorele atžingsniuoja A b l i n g i s , R ū t a ir R a u d y s . Ir jie sustoja pasiklausyti gegutės kukavimo
RŪTA. Cit! Pasiklausykim, kiek ji mums iškukuos.
ABLINGIS. Metų būtų per daug, o dienų – per mažai.
RAUDYS. Gegutės – kaip tie rusai. Bolševikai, gyvatės… Kukuoti sugeba, o lizdų susisukti nemoka. Tingi, parazitai!
ABLINGIS. Na, Rūta… Eime.
RŪTA. Jeigu būčiau gegutė, atsakyčiau:
Kukavau, kai dar rusų nebuvo,
Kukuosiu, kai jų nebebus.
Mielesni man tie, kurie žuvo,
Negu tie, kurie žudė kitus.
A b l i n g i s , R ū t a ir R a u d y s nueina. K v e i n i e n ė , keisdama ant virvės sukabintas drobules, gerokai paįvairina girios peizažą. Pasimato ganyklų tvoros fragmentas, laukymė, netoli ežeras ir Kveinienės sodyba. Vakaras. Raudys ir Rūta pavargę susėda ant samanų
RAUDYS. Tai mes, nežinia kokį ratą apsukę, grįžom pas tą pačią Kveinienę?
RŪTA. Geriau nerasim. Vėl mus apskalbs, pamaitins.
RAUDYS. O jeigu ji, mane pamačius, vėl į stribyną nulėks?
RŪTA. Negi tu nesupranti? Kol tie saugumiečiai tiki, ką ji sako, mes čia galime pabūti ramūs.
RAUDYS. Jūs čia viską žinot, o aš… Gal būtų laikas ir man šį tą paaiškinti?
RŪTA. Tu dar nesi priėmęs priesaikos.
RAUDYS. Na tai saikdinkite, prašau! Ablingis man šovinių iki šiol negrąžino. Ką? Jis nepasitiki manim?
RŪTA (patylėjus). Tu žinai, Lapinas per šitiek metų dar nėra nušovęs nė vieno beginklio žmogaus.
RAUDYS. Negi jam gaila to išgamos Lakštučio? Jis visur nešiojosi naganą. Ne vienam po nosim yra kaišiojęs.
RŪTA. Tai kodėl nušovęs jo neatėmei?
RAUDYS. O ką aš žinau – gal jis, sužeistas, to ir telaukia, kad aš arčiau prieičiau? Ačiū Dievui, šiaip taip nusispardė, nereikėjo dar vieno šūvio.
RŪTA. Oi, kaip tu baisiai šneki!
RAUDYS. O tu irgi… Tokio niekšo gaili, lyg būtum užverbuota.
RŪTA. Aš ir esu užverbuota. Iš karto pasakiau. Žinau, kodėl jie nutarė mane paleisti. Netrukus pradės žydėti pušys, ir aš vėl pradėsiu dusti. Astmatikė su atmuštais inkstais.
RAUDYS. Verbavo ir mane. Vienas muša, o kitas – geruoju, gudrumu ir grasinimais.
RŪTA. Atgaivino, pamatė, kad iš manęs nebėr ko beatimti, ir paleido.
RAUDYS. O iš manęs atėmė šeimą, namus… O Lapinas – net mano šovinius! Va kas man netelpa į galvą.
RŪTA. Aš jam priminsiu, pasakysiu.
Tarsi iš po žemių išdygsta A b l i n g i s . Jis turi žiūronus
ABLINGIS. Jūs per garsiai kalbat.
RŪTA. Ten kas nors yra?
ABLINGIS. Yra. Gal penki ar šeši. Tarp jų, man rodos, net pats enkavėdistų viršininkas.
RŪTA. Maleris?!
ABLINGIS. Iš tolo sunku pažinti, bet labai panašus.
RAUDYS. Tai ko jie čia? Gal mūsų ieško?
ABLINGIS. Ne, jie ką tik užmetė tinklą. Iš visko sprendžiant, atvažiavo pagerti ir pažvejoti.
RAUDYS. Tai ką darysim, Lapinai? Spruksim kaip zuikiai ar pritykoję vieną kitą nukepsim?
ABLINGIS. Gal, bet ne dabar. Mačiau – po kiemą vaikšto vienas ginkluotas.
RŪTA (paėmusi žiūronus). Aš ir iš čia jį matau.
ABLINGIS. Sėskis. Ir jis gali tave pamatyti. Tegul jie visi ten nusilaka. Tegul pakyla rūkas. Turime laiko, porą valandų pasnauskim.
RAUDYS. Neee… Nei valgęs, nei gėręs, nei mušti gavęs aš tikrai neužmigsiu.
ABLINGIS. Tai leisime tau pirmam budėti. Kai apims miegas, pažadinsi mane.
RŪTA. Mes dar turim kriaukšlelę duonos, lašinių.
ABLINGIS. Pasidalykit. Tik žinokit – kai peršauna pilvą, geriau būti nevalgius.
RŪTA. Raudys pyksta, kad tu šovinius atėmei. Gal tuoj pat susikaupkim ir priimkim jo priesaiką?
ABLINGIS. Gerai. Jeigu jis nori… Prieš mūsų žygį…
RŪTA. Žiūrėkime visi į dangų. Kiekviena žvaigždė kaip Dievo akis.
ABLINGIS. Neturiu nei kryžiaus, nei priesaikos teksto… Pradėsim nuo mūsų vakarinės maldos. (Persižegnojęs) Viešpatie, Tu leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą.
R a u d y s ir R ū t a , atlošę galvas, kartoja maldos ir priesaikos žodžius
Palaimink mūsų tėvynę Lietuvą, kuriai aš… (Raudžiui) Sakyk savo pavardę ir slapyvardį.
RAUDYS. Palaimink mūsų tėvynę Lietuvą, kuriai aš, Raudys Snaiperis…
ABLINGIS. …prisiekiu tarnauti negailėdamas jėgų ir gyvybės.
Raudys balsu kartoja priesaikos žodžius
Prisiekiu neišduoti kovos draugų, visada klausyti savo vado. Viešpatie! Prašau Tavo malonės saugoti mus, kurie likom… ir suteikti mums viltį sulaukti šviesesnio Tėvynei rytojaus. Žinau, kad sulaužęs šią priesaiką prarasčiau savo garbę ir sielos ramybę. Amen.
RAUDYS. Amen. Aš dar būčiau pridėjęs – jei sulaužysiu, mirsiu.
RŪTA. Mirsime ir nesulaužę... Bet mirsime kaip broliai. (Susigraudinus apkabina ir bučiuoja Raudį)
ABLINGIS. Sveikinu, brolau…
RAUDYS. O šoviniai?
ABLINGIS. Šovinius atiduosiu, kai man Vadas įsakys.
RAUDYS. Koks vadas? Ar yra dar ir kitas vadas?
ABLINGIS. Yra, brolau. Jeigu dabar neatspėsi, kas jis, rytoj primink – aš tau paaiškinsiu.
Nuo Kveinio sodybos ataidi apgirtusių vyrų daina

Pomirat' nam ranovato –
Est' u nas eščio doma dela!
Pomirat' nam ranovato –
Pust' pomriot luče doma žena!
Rūta kloja eglišakes ir samanas, ruošia „patalą“, kuriame jie galėtų numigti
RAUDYS. Gyvatės! Pomirat' jiems ranovato!.. Gal man pritykojus nudžiauti nors vieną automatą?
ABLINGIS. Raminkis. Prieš užmigdamas esu įpratęs užduoti savo Vadui klausimą. Pavyzdžiui, dabar tokį: ar mums veržtis į trobą, kol jie dar nebus sukilę, ar verčiau patykoti jų prie ežero? Ten jie neturėtų kur pasislėpti.
RŪTA. Jie tikriausiai visi gerai ginkluoti?
ABLINGIS. Taip. Jų ginklai mums labai praverstų.
RŪTA. Mes turime porą granatų. (Raudžiui) Ar tu mokėtum paleisti granatą?
RAUDYS. Ne, aš tik su šautuvu… Ir dar su tokiu, kuriame nėra šovinių.
ABLINGIS. Kai susiruošim, aš tau grąžinsiu tuos kelis šovinius. O vėliau paaiškinsiu, kas, kaip ir kodėl.
RAUDYS. Tai velniams dabar man tąsyti tą šautuvą?
ABLINGIS. Gausi vieną šovinį. Te… Tik pažadėk, kad jo į vamzdį kol kas neįleisi. Įsidėk į apkabą, tegul joje būna.
RAUDYS. Klausau, tamsta vade. Nors ir nesuprantu, kokie čia monai.
RŪTA. Visi mes turime savo keistenybių.
ABLINGIS (Raudžiui). Po valandos mane pažadink – aš tave pakeisiu.
RAUDYS. Gerai. Jeigu reiks, aš būsiu čia pat.
ABLINGIS. Kita mano keistybė, kad per pilnatį be Rūtos maldelės aš gerai neužmiegu. (Rūtai) Turi ką nors naujo? Sakyk.
RŪTA (deklamuoja eilėraštį).
Nurimk. Ne dūmai – rūkas virš namų.
Ežeras dangstos nuo žvaigždžių šviesos.
Nurimk, nereikalauk visos tiesos.
Sapnams atėjo metas. Tuoj bus ramu, ramu…
Atsigula šalia Ablingio ir šiuo tuo apsikloja. Paežerės krūmuose čiulba lakštingala. Nuo Kveinio sodybos dar sklinda dainos refrenas

Čevo on morgajet?
Čevo on morgajet?
Čevo on morgajet?..
Raudys paėjėja, sustoja, pasiklauso. Grįžęs pasižiūri – tiedu jau miega. Kepure nušluosto aprasojusį šautuvo vamzdį. Paskui trakšt trakšt įleidžia šovinį į lizdą. Nuo šio garso Ablingis tarsi nuplikytas pašoka ir stveria savo pistoletą
ABLINGIS. Ką čia padarei?! Manai, aš negirdėjau?
RAUDYS. Anie pasklido po visą kiemą. Išlįs iš rūko koks nors ginkluotas, o aš – ką? Lauksiu, kol jis pirmas pykštels?
RŪTA (Ablingiui). Nebūk toks griežtas. Raudys prisiekė. Ir aš juo dėta bijočiau.
ABLINGIS. Vomauja girti… Jei nesiliaus, eisim jų raminti.
RŪTA. Raminkimės ir mes, raminkimės.
Ilgoka pauzė. Nutyla girtųjų dainos.
Vėl čiulba lakštingala. Tačiau Raudžiui atrodo, kad oras pilnas įtartinų kuždesių
IVANOVO BALSAS. Pats numanai, kas tavęs laukia… Griežto režimo lageris. Šeimos sugrįžęs tikriausiai neberasi.
MALERIO BALSAS. Išpirksi savo kaltę darbais, o ne žodžiais. Apginsi savo šeimą ir pats apsiginsi. Gyvensi kaip žmonės gyvena.
IVANOVO BALSAS. Galėsi žvejoti mariose, jūroj, o ne tame sušiktame ežere.
MALERIO BALSAS. Premijuosim, padėsim išsikelti į Klaipėdą…
Bet kaip vienu šūviu Raudys galėtų juos abu nušauti? Prieina, žiūri į miegančiuosius, laukia. Mėnulio šviesa plieskia į jų veidus. Rūta pasisuka šonu ir padeda galvą Ablingiui ant krūtinės. Raudys gerai nusitaiko ir šauna. Rūta nė nesudejavus dar labiau glusteli prie Lapino, o šis – peršauta krūtine – sugriebia pistoletą, dairosi Raudžio. Šis pripuolęs šautuvo buože trenkia jam į galvą. Jau sukniubusiam Ablingiui smogia dar ir dar kartą, kol pajunta, kad nuo įtampos jis jau pridėjo į kelnes. Meškos liga vėl iškrėtė jam pokštą. Atskuba trys ginkluoti, apgirtę saugumiečiai: I v a n o v a s , S e r ž a n t a s ir M a l e r i s
IVANOVAS (Raudžiui, kuris jau norėjo nusimauti kelnes). Ruki v verch!
MALERIS. Kas čia šovė? Kas čia įvyko?
RAUDYS. Aš… Kaip jūs sakėt, – ne žodžiais, o darbais…
Parodo į žuvusiuosius
IVANOVAS. Aaa… Tai tu čia taip smirdi, tovarišč' Zasranec…
RAUDYS. Aš gi – Raudys. Jau nebepažįstat?
IVANOVAS. Pažįstam, Raudy… Bet mes tau davėme slapyvardį Zasranec.
MALERIS. Ša, ša… Nerizikavęs kelnių neprišiksi. (Raudžiui) Ar ne taip?
RAUDYS. Panašiai… Taip ir atsitiko. Bet aš įrodžiau…
Saugumiečiai apžiūrinėja lavonus
IVANOVAS (Seržantui). Atvesk tą šliundrą. (Maleriui) Taip ir maniau. Mes ją pažįstam.
Seržantas staiga iš rankų paleidžia Rūtos kūną ir nusisukęs gokčioja, vemia
MALERIS. O šitas – tikriausiai Lapinas?
RAUDYS. Lapinas, taip. Ablingis – tikroji pavardė.
MALERIS (nusigręždamas nuo sklindančios smarvės). Molodec, Raudy! Tu esi molodec!
Dabar visi išgirsta šiurpią gedinčios Kveinienės raudą
IVANOVAS. Kas čia? A, čia ta linksmoji našlė!..
MALERIS. Be reikalo tu jai pasakei, kad Kveinys kalėjime nusibaigė.
IVANOVAS. Taigi seniai, prieš mėnesį… Maniau, kad mudu įkaušę sugebėsime ją paguosti.
MALERIS. Žinai… Tu jau esi pakankamai didelis svoločius, seniai turėjai būti paaukštintas.
IVANOVAS. Dabar mes visi būsim paaukštinti. Pagaliau mes sutvarkėm tą gudrų banditą! Seržante, palydėk mūsų herojų… Tegul ta boba nustoja bliauti ir padovanoja Raudžiui kokias nors vyro kelnes. Kveinienei vis tiek jų nebereikės.
MALERIS. Palauk, Seržante… Pašaudykim. Tegul žmonės mano, kad čia buvo kolektyvinis darbas.
IVANOVAS. Kad galėjome žūti ir mes…
Visi trys pyškina į orą, bet Kveinienės raudos nenustelbia ir šūviai
EPILOGAS
Po keliolikos metų. Scenoje pakyl`a, papuošta Klaipėdos miesto atributika. Šalimais – du nemaži lagaminai. Ant pakylos stovi medaliais apsikarstęs MGB ir KGB (VSK) buvęs pareigūnas Maleris, prispaudęs prie ausies telefono ragelį. Veikiausiai savo vaizduotėje mato du girtus pašlemėkus, kurie, vos pastovėdami ant kojų, vaiposi ir Maleriui rodo grėsmingus arba nepadorius gestus.
Tai – Raudys ir Mitrikas.
Mes aiškiai girdime, ką telefonu draugui Maleriui sako aukštas, atsakingas darbuotojas, gal net naujas Saugumo komiteto pirmininkas
BALSAS. Drauge Maleri!
MALERIS. Aš klausau, Pirmininke. Ir kiekvieną jūsų žodį deduos giliai į širdį.
BALSAS. Drauge Maleri!.. Jūs gi – keliais ordinais apdovanotas Tėvynės karo veteranas, atsargos pulkininkas…
MALERIS. Taip, na taip.
BALSAS. Turite gerą butą, turit mašiną, dačą Palangoj, esate viskuo aprūpintas.
MALERIS. Taip, ačiū. Dėl to aš nesiskundžiu.
BALSAS. Na tai pasakykit, kurių velnių jums važiuoti į tą neramų Izraelį? Kas ten jūsų laukia?
MALERIS. Tenai niekas nelaukia, drauge Pirmininke. Bet yra kitos dvi rimtos priežastys.
BALSAS. Kokios?
MALERIS. Aš ir dabar tarsi matau du klaipėdiečius, irgi šiek tiek nusipelniusius tarybų valdžiai.
BALSAS. Nu?
MALERIS. Mes kaip tyčia gyvename toj pačioj gatvėj. Jie vos ne kasdien pastoja man kelią, o vienas toks Raudys, man vis sako: „Ach ty, židovskaja morda! Vot baigsis sovietų valdžia, ir mes tave pirmą už kiaušių pakarsim!“
BALSAS. Drauge Maleri!.. Tai ko jūs tylit? Praneškit milicijai… Paskambinkit saugumui… Arba į tas nesąmones nekreipkite dėmesio.
R a u d y s ir M i t r i k a s nueina
Kas jau kas, o mudu, drauge Maleri, žinom, kad sovietų valdžia niekada nesibaigs. Jos dar užteks mūsų vaikams ir vaikų vaikams.
MALERIS. Taip. Čia ir yra ta antra – svarbiausia – priežastis, dėl ko aš norėčiau išvykti.
BALSAS. Nesupratau.
MALERIS. Supratot, Pirmininke. Jaučiu, kad mes vienas kitą supratom.
Nulipa nuo pakylos, pasiima savo lagaminus ir išeina
P a b a i g a

Ašara tavo akį,
Lietuva, ką tu veik?..

ŠUNYS NESKIRIA SAPNŲ NUO REALYBĖS.

Ne viskas pragerta,
Ne viskas išgerta,
Aš didelius turtus valdau...

Dulkė smulkė sa sa sa,
Ir dainelė jau visa...