būtų smagu, jeigu kas galėtų čia naktimis įjungti naktinį rėžimą: užgestų šviesos, įsižiebtų žvaigždutės, čirptų žiogai, niekas nebegalėtų rašinėt tuo metu žinučių ir komentarų, tik vieną kitą gražią lopšinę, eilių, pasakaitę ar pan. :)

žaidžiu tą žaidimą, kai imama iš lentynos knyga ir atsivertus skaitoma. šį kartą žavus atradimas - Kazio Sajos apysakos (anksčiau mano neskaitytos) Klaidžiojimas(198 psl., Rinktiniai raštai 2, 1990, Vilnius) personažo Žygimanto mintys:

„Stoties budėtojas praleidinėja traukinius su žmonėmis ir kroviniais, o aš tartum smėlį sijoju žodžius. Ar tik ne iš siaubingo nuobodumo aš sukūriau „teoriją“ apie kiekvieno priebalsio charakteri?

Garsai daug kuo panašūs į žmones: jie taip pat rungtyniauja dėl savo vietos, dėl populiarumo. Priebalsiai praryja balsius ir grumiasi vienas su kitu. Yra tokių, kurie tarytum siekia pradėti tik gražaus turinio žodžius, o kiti sutinka dėtis su bet kuo ir išreikšti bet ką. Jie stengiasi lįsti visur, kur tik pavyksta prasibrauti.

Man kartais atrodo, kad garsai net sugeba priversti žmones vis daugiau šnekėti, rašyti – įvairiausiais būdais dauginti tą sudvasintą materijos formą: tam tikrą prasmę turinčių garsų bangas.

Kažkaip netyčia pastebėjau, kad priebalsiu P prasideda labai daug žodžių, reiškiančių tai, kas yra išPampę, pasiPūtę, išPlitę ir Paika: paukštis, pelė, pilvas, ponas, povas, pūgžlys, pūkas, puokštė, puta... Kai reikia ką nors pajudinti, pakelti, pernešti, mes turim į žodžio pradžią pastatyti daug jėgos turinti P...

O pavyzdžiui, V yra didžiausias individualistas. Pradėdamas žodį, jis nesutinka jungtis su jokiu kitu priebalsiu. Ta prasme jis panašus į dvi seseris vienuoles M ir N. Bet jos labai įnoringos ir daugiau niekuo neprimena vyriškojo V. Šiuo priebalsiu prasideda žodžiai, kuriuose jaučiamas užsidarymas, asketiška vienatvė, vyriškumas: vadas, vaga, vagis, valia, vargas, velnias, vėjas, vėžys, vilkas, vynas, vinis, voras ir daugelis kitų.

Užsikrėtęs tąja garsų magija, aš pats norėjau būti panašus į Ž, kuris, man rodės, yra pilnas gyvybės, energijos, žvalumo: žadas, žaibas, žaismas, žaltys, žarija, žebenkštis, želmuo, žemė, žiburys, žiedas, žingsnis, žirgas, žodis, žolė... ir pagaliau žvaigždė, žvalus, žvėris...

Mūsų kalboj beveik nėra nemalonaus turinio žodžių, kurie prasidėtų priebalsiu Ž. Jis, sakytum, žino su kuo draugauti ir, lipdydamas žmogų, pasitelkia du simpatingus garsus: M ir G. Jais prasideda meilė ir gėris, miegas ir grožis, mintis ir galia...

Aš truputėlį didžiavausi netgi tuo, kad mano vardas buvo Žygimantas, o studentavimo laikais visai nepykau, kai mane pravardžiuodavo Žiogu.

Ir man pačiam labai norėdavosi kai kuriuos draugus pervadinti kaip nors kitaip, nes jų vardai ar pavardės jiems visai netiko – kaip kartais netinka drabužis ar kaip žmogaus išorė nesutampa su jo vidumi.

Kai kurie rašytojai, girdėjau, ilgai kankinasi, kol suranda savo personažams tinkamus vardus. Kartais nieko nepasakantis žodis – pavardė ar vardas – jiems padeda sukurti daug gyvesnį charakterį.“

Kazys Saja Klaidžiojimas (198 psl., Rinktiniai raštai 2, 1990, Vilnius)