s-kalbiniai kuosos segtukuose / sek tu kuose le

brenda Brenda per brandų brendį garsaus brand'o...

žinia, kad pažaidus su bomžu "Valgoma-Nevalgoma"*, kiekvieno mirtingojo akiratis labai prasiplėstų.

* na toks vaikiškas žaidimas su kamuoliu, jeigu kas nežinote.

brr-raidytės

"ir todėl lapai lapai reikia tstengtits ratsyti kats netsvepluoja, kad Klimputelio kopetėlėts pūtų netsutsiraiciutsiots ir mets vitsi nepūtumėm tsuparalyzuoti vitsokių nervinių itstikimų"

© Kitkis ir ne Kitkis (o gal Kitkio ausytė viena ir Kitkio ausytė kita)

"- Ak Vermlande, - kalbėjo jis, - tu gražusis, tu puikusai! Dažnai, matydamas tave žemėlapyje, galvodavau, kas tu iš tiesų esi, bet dabar suprantu. Tu esi senas, romus atsiskyrėlis, kuris sėdi tylus, sukryžiavęs kojas, rankas nuleidęs ant kelių, ir svajoja. Ant primerktų akių užsimaukšlinęs smailią kepurę. Tu esi mąstytojas, šventasis svajotojas, ir tu esi labai gražus. Platūs miškai tavo apdaras. Ilgos žydos vandens juostos ir greta mėlynuojančios kalnų virtinės - tavo drabužio apsiuvai. Tu esi paprastas, kad svetimieji nė nemato, koks tu gražus. Tu neturtingas kaip ir visi pamaldieji. Tu sėdi ramus, o Venerio bangos skalauja tavo padus ir tavo sukryžiuotas kojas. Kairėje tavo rūdymai ir kasyklos. Ten tavo plaka širdis. Šiaurėje tavo gražios, tamsios, vienišos ir paslaptingos sritys. Ten tavo svajojanti galva. Kai aš matau tave - milžinišką, rimtą, mano akys paplūsta ašaromis. Tavo grožis atšiaurus, tu esi susimąstymas, neturtas, santūrumas, o vis tiek tavo atšiaurume aš matau švelnumo. Aš žiūriu į tave ir garbinu tave. Vos pažvelgiu į plačias girias, vos paliečia tavo rūbo kraštelis, ir mano siela pagyja. Valandų valandas, metus žiūrėjau į tavo šventąjį veidą. Kokias mįsles slepi tu po nuleistomis blakstienomis, tu atšiaurusis dieve? Ar tu įspėjai gyvenimo ir mirties mįslę, ar tu dar galvoji, tu milžine? Man tu esi didžių ir rimtų minčių saugotojas. Bet aš matau žmones, slankiojančius po tavo laukus ir miškus, būtybes, kurios turbūt niekad nesupras rimties didybės, gaubiančios tavo kaktą. Jie temato tavo veido ir kūno grožį, ir tas juos taip apstulbina, jog jie viską pamiršta. Vargas man, vargas mums visiems, Vermlando vaikams! Grožio, grožio - nieko kito iš gyvenimo mes nereikalaujame. Mes, santūrumo, rimties, neturto vaikai, keliame rankas, kalbame - grožio. Tebūna gyvenimas kaip rožių krūmas, težydi meilė, vynas ir malonumai, ir tegu kviekvienas turi teisę tų rožių skintis! Štai ko mes trokštame, o mūsų kraštas griežtas, rimtas ir santūrus. Mūsų kraštas - amžino mąstymo simbolis, bet mes nemokam galvot.."

Selma Lagerlef. Sakmė apie Gestą Berlingą. 233 psl.

Gintaras Patackas

Draugas

Gintarui Gutauskui

Tai diena kai ateina draugai
Kai aplanko koks nors įkvėpimas
Tai sekundės užtrukę ilgai
Nebylus dviejų susitarimas

Ir prinoksta alyvos šaka
Šalyje tolimų edelveisų
Gelsta lapai ir pinas šneka
Apie gražią gyvybę kaip vaisių

Tai akimirka kai surandi
Neturte puošnią svarią monetą
Kai melodija liejas graudi
Pro lapijos alsavimą retą

Ant suoliuko du sėdi draugai
Mechanizmas vėl tiksi ir veikia
O magnetiniai biolaukai
Geria alų ir nieko nereikia

1994.VIII.30