Tuoktuviniai gervių šokiai.
Pusę penkių ryto, saulei tekant.
Stebuklas.

Negaliu pakęsti paranojiškų žmonių.

Tame mieste jo telefono numeris užrašytas ant kiekvieno kampo. Namų numeriais. Išsijungiu savo telefoną ir užsidedu ausinuką. Pasaulis po truputį grįžta į savas vėžes. Arba aš grįžtu į pasaulį.

Niekaip neatsikratau. Prisiminimu? Sapnu? TO jausmo. Apie tris dienas raudono laiko.
Raudono kaip kraujas, kaip aistra. Kaip stringanti viešbučio kortelė. Kaip vandens srovelės nuo mano plaukų bėgančios per nuogą kūną. Kaip vynas. Kaip nukandžiotos lūpos. Kaip karoliukų juostelės ant pilvo sokėjos klubų. Hipnotizuojanti muzika pakelia virš raudonų pagalvėlių, žemų staliukų, virš vitrininio apšvietimo. Viskas nutolsta. Regis, ji juda tyloje, lėtai kaip kaljano dūmas, einantis ratu. Matau juos abu, sėdinčius man iš šonų. Mes dalinamės įkvėpimais ir vaidinam abejingus. Tau puikiai seka, noriu mirktelt. Bet man sekas dar geriau.
Mes kabame apie reklamą apie jogą, dizainą ir NLP.  Apie Rygą, apie Klaipėdą, kažkokį Viktorą, moteris, ir neištikimybę. Kaip tyčia. Visad sėduos kairėje.

Nezinia iš kur atsiranda dieną nebuvę tiltai. Ar tu nieko prieš? Klausia atsisukęs. Žinoma nieko, sakau. O apie ka jūs kalbejot?
Mes važiuojam ir važiuojam vakarėjančiu miestu. Norečiau, niekad nesustoti. Mašinoje groja Manu Chao. Tą skambesį pasiimu su savimi. Į 23 aukštą.
Vos atitraukus užuolaidas naktinis miestas įsliuogia vidun ir savo šviesomis nutupia ant sienų. Nebylus stebėtojas. Bebalsis priekaištas. Užsimerkiu. O tai jau rimta, sako jis. Kai tu užsimerki, darosi rimta.
Žinau, kad jam patinka mano akys.

noriu pasikeisti.

when i get a little bit lonesome
and a tear falls from my cheek
theres gonna be an ocean in
the middle of the week
(tom waits)

perfect blue buildings.

Kartais miegas yra labai geras būdas pabūti vienai.

keistai.