Kaip puiku gauti telegramą, kuri pritrenkia tave, verčia atsikelti vidurnaktį, lėkti į stotį: „Skubėk! Tu man reikalingas!“ Mes labai greit surandame bičiulių, padedančių mums, ir tik labai pamažu įgyjame draugų, reikalaujančių mūsų pagalbos.“ Antuanas de Sent Egziuperi
***
Dangus verkia. As turiu sparnus, turiu. Nematomi, bet tik todel jie taip graziai ir vadinasi. Kvepuoju, matau, suvokiu. Tai mano sparnai. Jeigu galeciau ir tau dovanoti ta jausma.Kartais.Tada suprastum.
***
Kazkada...
Jeigu kazkada nustosi myleti vien savo praeiti, jeigu kazkada is tikruju pamilsi sia diena, kuri zada grazu rytoju...kazkada...galbut susirask ja...ji niekada neverkia is skausmo taip kaip moki verkti tu, bet jos sirdis sukurta alsuoti kancia...
Kazkada pasakyk jai, kad nebebijai jos myleti ir galbut ji neissigas ir nepabijos kazko netekti.Ji per daug myli pasauli...
Kazkada...
Priversk ja verkti taip kaip moka verkti mazas vaikas is dziaugsmo, taip kaip moki galbut ir tu...ir atleisk jai...
Kazkada...nustok gaileti saves ir pamatyk, kaip kencia ji...
Kazkada, jei nebus per velu susirask ja, nes ji ismoks taves laukti, ismokyk ja myleti is naujo...
Kazkada...Arba jau niekad...O jeigu niekad, tai tegul ji palieka tau grazu, silta prisiminima ir tegul buna  tave kazko ismokius gyvenime,kazko labai labai vertingo...

Pasakyk man, kad nekenti, ziurek bet kokiais bauginanciais zwilgsniais, niekad niekad neatleisk, o as gywensiu toliau ir juoksiuos taip, kaip moku tik as;
Parodyk man, kokie galime buti nezmogiski, apwersk gywenima aukstyn kojomis- priwersk nekesti pasaulio ir as juoksiuos sugniauzus kumscius;
Paimk is manes paskutini kasni, kuris gal lems gywybe, prasiturtink gywenima sau - as juoksiuosi kaip juokiausi, nors ir akimirka noresiu pasakyti, kokie mes neteisingi;
Paimk, pabek, priwersk ilgetis, nekesti- suzlugdyk, o sypsena zais mano lupose.
Bet tik pazwelk pagiezos kupinu zwilgsniu i man artima sirdies plakima…ir as prawirxiu… be sypsenu, be juoko, be stiprybes, kuria isugdei- o gywenime- prawirxiu…

Nors esu kazkas stebuklingo ir neaprepiamo, nors kiekvienas laiko tarpelis praleistas su manimi, kazkam yra tai, apie ka galima tik naktimis werkiant svajoti...man tai, kad ir kaip noriu, nepapildo sirdies. Man tavo zvilgsnis uzpildantis, gera, silta nuo tavo balsu, bet negaliu atsigresti amziams. Ir siandien uz viska labiausiai noreciau buti didis fizikas, irodantis, kad zodis meile, tera zodis. Noreciau i sita zodi atsakyti daugybe budvardziu ir irodyti, kad tai isgalvota apysaka. Bet jei jau nusiimam rozinius akinius, tai nusiimkim juos iki galo. Taip, gyvenimas nera pasaka, bet daugybe detaliu atsispindi mumyse ir pamirsusu juodas detales, galima pastatyti is tavo ar tavo  draugu patyrimu, mazyte grazia pasaka ir pravirkti vardan nutyletos netobulos pabaigos.

Jeigu jura butu tik wanduo, o mes tik zmones, turbut nesimelstume ziuredami i tolius-pats dangus nebetektu prasmes, o ir skausmas wirstu tik wienadieniu, nieko nepamokanciu, paprastu zmogaus nusiwylimu. Pamilk jura, pamilk zmogu ir skausma pazinsi net nemirktelejes. O galiausiai ir ji busi priwerstas beatodairiskai myleti, lyg nieko daugiau sioje zemeje nebeturetum.

...atleisk ,kad net po sitiek metu sugebejau suprasti, jog man nereiski tiek,kiek turetum...atleisk, kad nesugebejai tapti zmogum,kurio negaleciau iskaudint,atleisk, kad nemaldavau jog atleistum,kai sudraskiau sirdi...atleisk, kad galbut butent tu,kuris manai, kad tawes netekau,niekad ir nebuvai man draugu...
suprask- nera mano sirdis akmenine,bet ji neprieme taves taip,kaip galbut pelnai,bet gal ne is manes.
atleisk, kad manim tikejai,atleisk kad kai pradejau tiketi ir as-atstumei,atleisk kad syki paprasiau atleidimo,taip leisdama suabejoti tavo svarba man...
atleisk,kad sakau jog neturiu draugu ir tu del to kartais liudi,atleiski...
nesugebejai isibrauti i mano gyvenima,pritruko laiko-uz tai ir atleisk.nes nusivilti moka visi-tuos ir vadinu DRAUGAIS-APSIMETELIAIS...
tad atleisk,kad ir tu turesi nauja varda...

Šiandien taip gera...
šisrdy, ore, žmonėse...ir norisi sustabdyti ir visa tai neštis susavimi...kai neteksiu, kai lauksiu, kai reikės grįžti,kad turėčiau šį jausmą...
pasilieku jį sau...

nei medis, nei žolė jau nebeteikia jokio amžinybės jausmo...ir kartais vis bandau pravirkt-dar neismokau...
mylėti...štai ko žmogui reikia,bet...kai meilę savo Tu išdalini lieki tuštybe-atvirukas mielas...
koks santykis galų gale tarp netekimo-atradimo?
kiek dar as, TU kentėsim...nesu pasaulio bamba, tad žinau jei šypsais-kentėjai daug daugiau nei kitas...

lipu per ta akmeni,kuri pawadintum gywenimo kliutim...as taip nesakysiu, kad nepravirkt, o ir tu nelengvai eini link savo tikslu, tad nedejuosiu, kad kuo ilgiau...
as kartais ir net pernelyg daznai nebematau spalvu ir tai nera tuscia, tai per daug uzpildo mano mintis ir akis.
visa amzinybe rodos taip rymau belaukdama, su savo sypsenom ir isgalvotom istorijom ir neverkiu- noriu kaip tu...
beje as maciau tave ten uz kalno tik nesuprantu ar tu jau taip toli, ar taip zemai nusiritai.Negi zlugai tas, kuriuo taip tikejau...
Is naujo ieskosiu akmens, kad kelias nebutu per lygus, per tvirtas. Pakilsiu, nes nenoriu kaip tu-eiti pasistiebus, nes jau nebenoriu...

suspaudziau tawes troskima i neistirta, nematoma pasauli...
suspaudziau ir palieku...nesikankinti...kam sitaip?kam sitaip tyleti?kam begti o paskui priminti, jog esi...ii sugadinai tu mano naiwuma,ir sugadinai tu mano gywenimo dziaugsma, ir idiegei man jausmingumo, patirties, isminties ir mazytes wilties, kad galbut...
jau ismokau werkti, ismokau neskaudinti,sypsotis is naujo ir kitaip...
nekart nesigailejau, kad tawe pazinau ir turbut tik del to, kad ismokinai pamilti kancia ir skausma...
tavo vardas Skausmas...
Baisiausia, kad ji ir pamilau pirmiausia-ne tave...
ir tada likau tik su JUO-SKAUSMU...
aciu...
o dabar leisk man nueiti-amziams...

Vis dar kažko ieškai? Gal lauki dar Jos... turbūt jau pasimetei...ir gaila taves...
Sakiau kad Tu myli ne skausmą ar meilę, o praeitį savo ir vien tik dėl to... kad verta žinoti, jog yra dalykų, kurie Tau nepavaldūs ir neverti Tavo kančios...
Tyla... aš girdžiu ją...ir ne nemylejau niekad aš kaip Tu...
Mylėti? Ar šitaip Tu tai supranti? Tai imkim visi mylėti tuos. kam esam nebereikalingi...
Deja... aš neigiu savo širdį... ak myliu Tave- myliu ir mylesiu, bet Tau jau sakiau, kad niekad neleisiu mylėti sau To, kam esu tik kažkas... deja... melavau- tik Tu to nežinosi... atleisk gal klaida čia, o gal tik šarvai...
Tikiuosi po daugelio metų sutikti, paklausti ar myli ir dar ar ieškojai...
Tada jau niekad nieks nestos mums ant kelio... Jau niekam nebus tai svarbu ar baugu...
Turbūt taip bus tik kai pakilsim iš čia...
Aš skrendu...