Aš ant kito šonaus miegu
Tarp septynių brolių miegančių
Nepagalavokit nieko blogaus
Nes jie visi miega
O kadangi bet ir tačiau
Aš argie miegu
Tai negaliu jų pažadinti
Todėl nustokyt vienųsyk
Galvoti kažką blogaus
Nes viskas yra tik
Tvoros ir kačergos
Nu jos čia tik dėl rimaus
Nes šis eilius baisiai rimuotas
O jeigut kas prieštarinas
Tai tegul išsikovoja sau langelių -
Palaikykim visi Žuzzzu
Nes vasara yra daug tokių
Skraido kanda ir apdulkina
Bet tikiuosi kad nieko nemulkina
Baju bajuški baju
Nė lažysia na kraju
Možėš okolo mėnia
Būdėm psichovaja sėmja
:DDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDD

džentelmenas - tas, kuris katytę vadina katyte net tada, kai už jos užkliūva ir trenkiasi nosimi į asfaltą.
:DDDDDDDDDD

Liūdesio Angelas 

Nugaromis susiglaudę
Tarsi diena ir naktis.
Man teks apskristi pasaulį,
Kad pamatyčiau akis

Liūdesio angelas randa
Kelią atgal pas tave
Degančias tiltais į krantą
Upės, kurios nebėra.

Mes lekiam per amžiną sniegą
Miegančio miesto gatve.
Paskui mus gęstančios šviesos.
Viskas po mūsų tamsa.

Liūdesio angelas randa
Kelią atgal pas tave
Degančias tiltais į krantą
Upės, kurios nebėra.
Linksmai.lt
Viskas po mūsų tamsa.

Liūdesio angelas randa
Kelią atgal pas tave
Degančias tiltais į krantą
Upės, kurios nebėra.

:)Gal reikia Pulseliui perleisti ir daugiau mergičkų, ne tik tą vieną Cingą.., jis gi geras bereniukas mm???Atvėttė kto možėt:DDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDD DDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDD

mano žirgai mane namo parneš:DDDDDDDDDDDDDDDDD

Jūreivio Daina

Aš toks vienišas jaunas jūreivis
mindau svetimo uosto gatves
ieškau knaipės kur gaučiau išgerti
nes niekad nieks nemylėjo manęs

aš rūkau tiktai stiprią taboką
nesvarbu man prie ko tai prives
mano laimė man sukelia juoką
nes niekad nieks nemylėjo manęs

štai tos durys kur įpila vyno
kur dainuoja ir daužo taures
aš taip pat su visai jas daužysiu
nes niekad nieks nemylėjo manęs

įeinu tas duris atidaręs
ir nužvelgęs visas merginas
atsisėdu į kampą prie stalo
nes niekad nieks nemylėjo manęs

kai viena tų merginų prieina
pajuntu jos aistringas rankas
dar įsipilu vyno į taurę
nes niekad nieks nemylėjo manęs

ji paklausia: Ko ieškai čia broli?
negi tau taip negaila savęs
atsakau jai kad nieko nenoriu
nes niekad nieks nemylėjo manęs

ji pasiūlo išeit pasivaikščiot
aš žinau kur mane ji nuves
sutinku nors gal to ir nereikia
nes niekad nieks nemylėjo manęs

taip jau buvo gal tūkstantį kartų
ji man tarė: Aš noriu tavęs!
aš jai pinigus duodu iš anksto
nes niekad nieks nemylėjo manęs

atsibudęs pro viešbučio langą
pamatau savo laivo bures
išeinu neištaręs nei žodžio
nes niekad nieks nemylėjo manęs

aš toks vienišas jaunas jūreivis
mindau svetimo uosto gatves
nežinau ar kada čia sugrišiu
nes niekad nieks nemylėjo manęs

:)Trauma su tragedija - mano vienkartinė nosinė suplyšo:DDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDD

pranašystės pakartojimas

ir bekraštės žolės karalijos
neįveiks kalavijas nei žodis
marmurą  aižančios šaknys
iš Antikos mito kvatosis

juokas vilnys tartum vėjas
per bekraštės žolės karalystę
mirs kalavijas ir žodis
dievas neteks savo rykštės

šumero laivas lekia smėlio jūrom,
dangui nasrai mėnulio geltonuoja,
iš jųjų byra smėlis, kraštą semia
šis tvanas smėlio prieštvaninis;
šumero laivas gelbsti liesą kūną,
vandens ąsotį, kekšės statulėlę,
dantiraščio plytelių krūvą šokoladinę;
nasrai mėnulio smėlio jūrom vemia,
geltonas rūkas kloja horizontą;
dar neįvardinta viršūnė Ararato,
balandis niekad nenuskins šakelės,
šakelė niekad nenukris ant smėlio,
šumero laivas neišplauks į niekur,
ir pasmerkimo pranašystė išsipildys
su plytele dantiraščio pražuvus,
iš molio formos grįžusi į smėlį
kaip grįžta kaukolė, ranka ar rūmas,
tik žodžiui nebėra kur grįžti
praradus matmenis materialumo_ _ _

_ _ _šumero laivas neplaukė šiom jūrom,
aš niekad nerašiau eilėraščių –nesruvo
nasrais mėnulio smėlio tvanas;
kur buvo smėlis –liko smėlis,
nepavaldus jis pabaigai ir pradžiai –
beribis epas užrašytas vėjo
kalba kurios mes niekad neiškasim



P.S.atsiprašau Balbieriaus už praeitą įrašą:)))

šumero laivas lekia smėlio jūrom,
dangui nasrai mėnulio geltonuoja,
iš jųjų byra smėlis, kraštą semia
šis tvanas smėlio prieštvaninis;
šumero laivas gelbsti liesą kūną,
vandens ąsotį, kekšės statulėlę,
dantiraščio plytelių krūvą šokoladinę;
nasrai mėnulio smėlio jūrom vemia,
geltonas rūkas kloja horizontą;
dar neįvardinta viršūnė Ararato,
balandis niekad nenuskins šakelės,
šakelė niekad nenukris ant smėlio,
šumero laivas neišplauks į niekur,
ir pasmerkimo pranašystė išsipildys
su plytele dantiraščio pražuvus,
iš molio formos grįžusi į smėlį
kaip grįžta kaukolė, ranka ar rūmas,
tik žodžiui nebėra kur grįžti
praradus matmenis materialumo_ _ _

_ _ _šumero laivas neplaukė šiom jūrom,
aš niekad nerašiau eilėraščių –nesruvo
nasrais mėnulio smėlio tvanas;
kur buvo smėlis –liko smėlis,
nepavaldus jis pabaigai ir pradžiai –
beribis epas užrašytas vėjo
kalba kurios mes niekad neiškasim