Alia Balbierius

šumero laivas lekia smėlio jūrom,
dangui nasrai mėnulio geltonuoja,
iš jųjų byra smėlis, kraštą semia
šis tvanas smėlio prieštvaninis;
šumero laivas gelbsti liesą kūną,
vandens ąsotį, kekšės statulėlę,
dantiraščio plytelių krūvą šokoladinę;
nasrai mėnulio smėlio jūrom vemia,
geltonas rūkas kloja horizontą;
dar neįvardinta viršūnė Ararato,
balandis niekad nenuskins šakelės,
šakelė niekad nenukris ant smėlio,
šumero laivas neišplauks į niekur,
ir pasmerkimo pranašystė išsipildys
su plytele dantiraščio pražuvus,
iš molio formos grįžusi į smėlį
kaip grįžta kaukolė, ranka ar rūmas,
tik žodžiui nebėra kur grįžti
praradus matmenis materialumo_ _ _

_ _ _šumero laivas neplaukė šiom jūrom,
aš niekad nerašiau eilėraščių –nesruvo
nasrais mėnulio smėlio tvanas;
kur buvo smėlis –liko smėlis,
nepavaldus jis pabaigai ir pradžiai –
beribis epas užrašytas vėjo
kalba kurios mes niekad neiškasim