Gyveno pasaulyje berniukas. Ne vienas buvo, bet vienišas. Nes jis viską suprato kitaip, ne taip kaip aplinkiniai vaikai ar suaugusieji. Daugelis jį laikė keistu, galbūt net visi, nes jis buvo kitoks, "keistas" pasak jų. Gyvenimas nebuvo jam švelnus, tačiau tai nepakeitė jo požiūrio į žmones, nes jis juos suprato ir netgi blogiausiems poelgiems rasdavo pateisinimą. Taip jis kiekviename matė gera. Net ir tuose, kurie jį skriaudė. Galbūt tada ir gimė jam noras padėti tiems, kuriems to labai reikia, o galbūt tai buvo kartu su juo visą laiką...      Gaila, bet daugiau parašyti apie jį nieko negaliu, nes jo nepažįstu. Sutikau jį jau vaikiną. Ir tuomet jis visiems pasirodė keistas, nes jis buvo kitoks. Dabar aš žinau, kad pirmas įspūdis dažnai būna klaidingas. Taip buvo ir tuomet. Aš labai ilgai gyvenau viena, niekas nežinojo mano minčių ir skausmo. Jis buvo pirmas. Tai buvo naujas jausmas - sutikti žmogų, kurio beveik visai nepažįsti, o jam rūpi tai, ką tu jauti. Prisimenu tą naktį, pirmąjį mūsų pokalbį. Visi grupiokai jau miegojo, o manęs miegas visai neėmė. Sėdėjome mažame kambarėlyje ir šnekučiavomes. Prisimenu prieblandą ir sodrų jo balsą. Jutau, kad šalia sėdi žmogus, kuriuo galiu pasitikėti. Ir papasakojau jam tai, ko niekas nežinojo.      Naktį pakeitė rytas ir aš išsigandau savo atvirumo. Aš ėmiau vengti jo, nes bijojau. Bijojau kad galiu nukentėti. Jis suprato. Ir pamažu įgavo mano pasitikėjimą. O aš radau draugą. Tokio niekada neturėjau. Žinojau, kad galiu sakyti jam viską, bet negalėjau. Nežinau kodėl. Galbūt per ilgai buvau vieniša ir sienos, kuriomis buvau apsistačiusi buvo per storos man pačiai.      Nežinau ar jis jautė, bet man buvo gera su juo. Bendrauti, mokytis, vaikščioti po Vilnių. Aš nemokėjau parodyti jausmų, aš nežinau, ar pamiršau, ar iš viso kada nors tai dariau. Neprisimenu. Jam buvo sunku. Tikriausiai jam atrodžiau šalta ir principinga. O aš tik nemokėjau, nesugebėjau. Jam jų labai reikėjo, o aš nemokėjau duoti, nors jie buvo, tikri ir tyri, tačiau uždaryti ir paslėpti. Taip giliai, kad galbūt aš ir pati nežinojau juos ten esant.      Praėjo daug laiko. Sienos sugriuvo. Už jų pasimetę jausmai, patys nežinantys ka su savimi daryti. Išsigandę dienos šviesos, neišbarstyti. Sparnai sustingę, bet stiprūs. Ištiesti ir pasiruošę skrydžiui.