kiekviena diena po viena is pamiselio uzrasu... greitai ir pati tokia pavirsiu...

pradejau pamiselio uzrasu serija...

sutvarke...

laukiu kada ta  mano sedevra sutvarkys... vaje kaip geda

kai parasiau sudie buvo labai blogai, bet kas is to? kam to reikejo, niekam? turbut tik man... jis neatejo ir neperskaite... o jie ir perskaitys kada, kas tada is to? jau nebeliudesiu... nors ir dabar neliudziu tiesiog.... buvo taip kaip turejo buti... amzina meile... nebejuokinkit...

ir kas toliau... kol kas stilis.... truputi pailseti reikia... iseinu...

carlis

Šveicariją skridau neturėdama nė menkiausio įtarimo, jog įkelsiu bent vieną koją į kino ekranų grando Čarlio Čaplino namus. Negana to – kad jų vartus atkels PATS jo sūnus Mišelis Čaplinas. Šveicarai „turi gyslelę priversti" parašyti apie juos: mums, iš viso pasaulio suskridusiems žurnalistams, jie nekaltai užsiminė apie kino legendos paskutiniąją rezidenciją, kuri dar nėra muziejus, o privati valda – čia gyvena du jo sūnūs. Truputėlį keiksnojome, kad teks atsiplėšti nuo kalnų, t.y. nuo nerūpestingų atostogų, ir VĖL skrebinti plunksną.

Autobusiukas, vis pasišokčiodamas kilpomis per Alpes, yrėsi aukštyn, kol pasiekėme Šveicarijos prancūziškoje dalyje esantį Corsier-sur-Vevey kaimelį: į delną telpantį – vargiai surinktum 3 tūkstančius gyventojų. Vos įsukus – mažos kapinaitės, jose paskutinis vieno žymiausių planetos menininkų ir jo žmonos Oonos prieglobstis.

Į paviršių iškilo keista istorija: 1997-aisiais, kai tuoj po Kalėdų čia buvo palaidotas Čarlis Čaplinas, nespėjus ant jo kapo užristi paminklinio akmens, paaiškėjo gluminantis faktas – kūno po žemėmis nebėra! Didžiulė sumaištis, policija sukelta ant kojų. Netrukus nutverti du apsukrūs bulgarai, laikinai „priglaudę" velionio kūną ir tikėjęsi išpirkos – nekukliai apvalios sumelės. („Būdinga Rytų europiečiams", – pamaniau.) Kūnas vėl atgulė į amžino atilsio vietą, o ten, kur jis vos keletą dienų buvo paslėptas, šveicarai pritvirtino lygiai gražiai poliruotą užrašą: „Čia trumpai ilsėjosi Č.Čaplino kūnas". Tai jau labai šveicariška.

Jaukioje didžiulių namų, vos kyšančių už tvirtų sodus slepiančių sienų, gatvėje girgždėdami atsivėrė vartai, už kurių stovėjo tvirto sudėjimo žilaplaukis vyras. Įsispyręs į nuavėtus sportinius batus, šviesiomis drobinėmis kelnėmis, pilku lengvai krintančiu megztuku, – paprastas paprastas, melancholiškai šiltu žvilgsniu mus sutinkantis Mišelis Čaplinas. Klausinėjamas jis mąsliai nudirdavo žvilgsnį į sunertas, judančias – tarsi tikslesnio atsakymo ieškančias – plaštakas, patylėdavo, paskui kalbėdavo irgi labai paprastai. Nesislapstydamas, bet taupiai. Tas drovumas jam tiko – tarsi brėžė ribą tarp jo ir jo tėvo švytinčios aureolės, už kurios jis buvo laisvas nesislapstyti.

Kažkaip intensyviau dunksėjo širdis – tikrai toks jausmas, kad įžengi į kitą, kitokį, iš kino filmų įsivaizduotą pasaulį. Tokį erdvų – prieš nosį platanas, už tėvynainį Stelmužės ąžuolą dukart stambesnis; jo nesibaigiančiame šešėlyje artėji prie didžiulės rezidencijos durų. Už jų marmurinis vestibiulis, ten – veidrodis, paauksuotais apvadais, tiršta gėlių puokštė. Šalia numestas paspirtukas, kuprinė su pažirusiomis knygomis. Žodžiu, tikrai dar ne muziejus.

„1952-ųjų rugsėjį tėtė, mama ir mes, keturi jų mažiai, plaukėme į Europą. Dar nepasiekę kranto sužinojome, kad tėvui uždrausta grįžti į namus – Jungtines Valstijas. Kodėl? Priežasčių keletas: viena – jo asmeninis gyvenimas netilpo į visuomenės priimtas normas, kita – jo aiškiai kairuoliškos pažiūros, neslepiamas nepasitenkinimas Amerikos valdžia bei jos skleidžiama ideologija. Tėvas jautė stiprėjantį nepasitikėjimą, bet faktą, kad teks likti Europoje, sužinojo tik laive.

Važinėjo gana ilgai, reikliai ieškodamas vietos, kur galėtų apsigyventi. Šveicarija jam buvo žinoma nuo 1930-ųjų, kai buvo atvykęs į St.Moris slidinėti. Beje, draugai yra nufotografavę jo pirmuosius bandymus... Reikia pripažinti, kad jam tai sekėsi labai kukliai... Nepaisant to, tėvą pavergė šio regiono šarmas, o kai pamatė šitą namą, išsyk nusprendė – čia".

Šveicariją tuo metu rinkosi ne viena pasaulinio garso žvaigždė. Sakysime, Lozanoje gyveno rašytojas, Nobelio premijos laureatas, Džordžas Simeonas. Jis tikino, kad žmonės čia labai santūrūs – nors ir esi garsus, gali eiti į turgų, cirką, restoraną įkyriai nebadomas smalsių žvilgsnių. Tokia laisvė labai patiko ir Čarliui Čaplinui, Šveicarijoje praleidusiam dvidešimt penkerius metus.

„Likęs Europoje tėvas, manau, nebegalėjo dirbti taip intensyviai kaip Holivude. Kita vertus, tada jam daugiau laiko liko praleisti su šeima, žmona, kuri, kaip žinote, buvo daug jaunesnė. Matyti jauną, gražią moterį šalia, vaikus... man regis, jam buvo gera taip gyventi", – tarsi balsu mąstydamas kalba Mišelis.

Svetainėje iš nuotraukų nuolat lydi didelių, juodų it varno plunksna Čarlio Čaplino žmonos Oonos akių žvilgsnis, išties labai gražios moters. Nenuostabu, kad būdamas pačiame šlovės zenite ją pamilo ekranų liūtas. Dėl tokio daug žadančio dukters pasirinkimo Oonos tėvas – žymus dramaturgas Eugene O`Neillas – pratrūko kaip audros debesis. Jai nepaklusus namų durys buvo aklinai užtrenktos.

Galima įsivaizduoti tėvų nerimą – genialaus aktoriaus pirmosios vedybos su Mildred Harris nutrūko po trejų metų, mirus vos gimusiam jų sūnui. Priežastis – psichologinis žiaurumas. Antrosios su Lita Grey, pagimdžiusia du sūnus, truko irgi lygiai tiek pat. Buvo ir trečiosios – su garsia aktore Paulette Goddard. Išsiskyręs, vos po metų, būdamas 54-erių Č.Čaplinas vedė dar dvidešimties nesulaukusią Ooną O`Neill. Ji atsisakė profesinės karjeros ir atsidavė šeimai. Amerikoje jiems gimė keturi vaikai, tiek pat dar ir Šveicarijoje. Drauge jie buvo ligi

1977-ųjų Kalėdų, kol vos brėkštančio Kalėdų ryto jis nebesulaukė.

„Kai atvažiavome, tėvas dar buvo jaunas, labai judrus – daug dirbdavo, vakarais eidavo į parką pasivaikščioti, su mama ir draugais ilgas valandas praleisdavo teniso kortuose. Vaikui čia tikras rojus – tokios erdvės, parkas tada atrodė milžiniškas miškas (kur jau ne – 14 ha ir iš visų pusių kalnai!). Namai buvo pilni šurmulio: per Kalėdas rengdavome namų spektaklius ir, rimtai pasitarę, tėvui taip pat skirdavome vaidmenį. Dažnai užsukdavo pasisvečiuoti Greimas Green, Jeanas Coucteau... – nuotraukas valgomajame komentuoja Mišelis. – Tėvas buvo gyvenimo skanautojas, aistringas ir smalsus žmogus. Savo temperamentu neabejotinai labiau pietietis nei šiaurietis. Mamos, kai ji norėdavo keliauti į Šiaurę, primygtinai klausdavo: negi tu tikrai pasiilgai to apniukusio, drumzlino dangaus?"

Be abejonės, šveicariškuoju periodu žymusis aktorius, scenaristas, rašytojas, režisierius, prodiuseris „iškrito" iš kunkuliuojančio Holivudo kino industrijos katilo. Vis dėlto čia parašė dviejų paskutinių savo filmų „Karalius Niujorke" ir „Honkongo grafienė" (su Sophie Loren) scenarijus bei muziką ir daugybės leidimų bei komentarų sulaukusią knygą „Mano gyvenimo istorija".

„Jis mėgo dirbti bibliotekoje, štai prie šito stalo, – prisimena Mišelis. – O gerai įpavasarėjus „darbo kabinetą" perkeldavo į terasą. Namų aplinką kūrė neskubėdamas, atidžiai: gražūs daiktai, paveikslai jam buvo labai svarbu. Filmų namų aplinkoje niekada nefilmavo, skrisdavo į Ameriką, Angliją. Tiesa, tėvas labai vertino svetainėje esantį fortepijoną, padovanotą kaimynės, garsios pianistės. Ji, ypač sekmadienių vakarais, dažnai pas mus skambindavo. Tėvas buvo muzikos savamokslis, bet prie fortepijono praleisdavo ištisas dienas – kūrė muziką savo filmams".

Paklaustas, kur Č.Čaplinas sėmėsi įkvėpimo savo filmams, herojų charakteriams, Mišelis ilgai nedvejojo: „Man regis, daugelis dalykų atėjo iš jo vaikystės, kai buvo labai neturtingas ir vienas trainiojosi Londono gatvėmis. Jis, galima sakyti, neturėjo šeimos: mama – psichikos ligonė, labai kentėjo dėl dažnų priepuolių, o dienas baigė specialioje ligoninėje; tėvas – pusiau čigonas, keliavo iš vienos vietos į kitą, nuo vienos moters pas kitą, turėjo bėdų dėl alkoholio ir mirė nuo kepenų cirozės, kai sūnui buvo dvylika".

Tiesą sakant, nėra išlikę jokių talentingo berniūkščio gimimą liudijančių dokumentų, tačiau fantazijos nestokojantis menininkas apie savo praeitį yra įtikinamai pateikęs net keletą skirtingų versijų. „Niekas taip išradingai pasakodamas apie save nepaslepia savęs kaip Čarlis", – sakė vienas jo amžininkų.

Viena istorija – tikrai nutikusi, ar ne... verta dėmesio. Aktorius yra rašęs, kaip sykį jo mamai, vietinės reikšmės muzikinio teatriuko dainininkei, scenoje ūmai dingo balsas – liko tik šnabždesys. Kai žiūrovai ėmė švilpti, laidyti piktas replikas, į sceną buvo išstumtas penkiametis Čarlis. Aštrioje rampų šviesoje, nenusakomoje tvankynėje sutrikęs berniukas uždainavo. Pasipylė smulkių monetų liūtis, vaikas išsyk nutilo ir pareiškė vėl imsiąs dainuoti, kai susirinks pinigus. Žmonės ėmė kvatoti ir ploti, kai į sceną jo pasiimti išėjo motina...

„Taip, jis buvo optimistas, ne visada, žinoma, bet aistringai mylėjo gyvenimą, – tai išklausęs nei teigdamas, nei neigdamas šypsosi pašnekovas. – Ar sunku būti žymaus žmogaus sūnumi?.. Prisimenat, Biblijoj parašyta, kad tėvų genialumo, talentų vaikai nepaveldi. Paveldi tik jų ydas. Ir tai nors truputį tiesa. Šiaip mes buvome apsaugoti nuo šou pasaulio įtakos. Nebuvome kaip nors ypatingai privilegijuoti, mūsų visuomeninis gyvenimas taip pat buvo nuosaikus. Daugiau keliaudavo mama, mes – tiek, kiek ir kiti tuo metu.

Tiesa, esu laimingas, kad man teko su tėvu vaidinti jo filme „Karalius Niujorke". Drauge dirbdami, man regis, buvome labai artimi. Visai kitaip nei namuose, kai sėsdavome prie stalo, siausdavome parke. Bėgant metams jis lėtėjo – mėgdavo vienas sėdėti terasoje arba bibliotekoje. Beje, vaikystėje mums griežtai drausdavo žiūrėti televizorių. Tėvas jo nekentė: manė esant neregėtai prasta kino kopija, populistiniu konkurentu. O senatvėje pats tiek laiko prie jo praleisdavo!

Po tėvo mirties visuose šiuose namuose liko viena mama, bet liūdna čia niekada nebūdavo: kas nors iš mūsų atvažiuodavo, lankė giminės, draugai. Kai 1991-aisiais mirė ir ji, pasitarę nusprendėme: pagyvenkime čia lyg atsisveikindami su savo vaikyste, kur kiekviename kampe išsislapstę prisiminimai, kur dar juntamas tėvo buvimas. Prieš tai aš turėjau žemės, dirbau ją ir su žmona bei šešiais vaikais gyvenau Prancūzijoje. Tačiau visą laiką čia likti mums būtų kažkaip keista – šis namas tam tikra prasme priklauso lyg ir ne tik mums. Ir finansiškai sudėtinga – pastatas didžiulis ir parkas toks... Be to, maloniau, kad ne kur nors Londone ar Los Andžele būtų tėvui skirta vieta, o čia, mūsų namuose. Taip, galima sakyti, mes iš čia visiškai ir neišsikraustytume. Pats namą pirkčiau tikriausiai kur nors netoliese, gal Ženevoje.

Galutinai idėja sukurti muziejinę bei kinematografinę erdvę išsikristalizavo prieš porą metų. Projektui vadovauja tėvo genijaus gerbėjų architektų tandemas: šveicaras Pierre Meylanas ir kanadietis Yves Durandas. Viskas, tikimės, bus baigta 2005-aisiais. Angliškai „muziejus" – visiškai normalus žodis, bet prancūziškai tai labiau primintų dulkių nusėstą vietą, kur vos vienas kitas žmogus retsykiais praslenka. Mūsų tikslas, kad tai būtų pulsuojanti, paradoksali, žadą atimanti meno erdvė, kurią padėtų sukurti moderniausia įranga bei konceptualios idėjos. Ir ta erdvė bent truputį būtų tokia, koks buvo mūsų tėvas".

@  Žydrė Bakutytė

eiles

SADDEST POEM
I can write the saddest poem of all tonight.

Write, for instance: "The night is full of stars,
and the stars, blue, shiver in the distance."

The night wind whirls in the sky and sings.

I can write the saddest poem of all tonight.
I loved her, and sometimes she loved me too.

On nights like this, I held her in my arms.
I kissed her so many times under the infinite sky.

She loved me, sometimes I loved her.
How could I not have loved her large, still eyes?

I can write the saddest poem of all tonight.
To think I don't have her. To feel that I've lost her.

To hear the immense night, more immense without her.
And the poem falls to the soul as dew to grass.

What does it matter that my love couldn't keep her.
The night is full of stars and she is not with me.

That's all. Far away, someone sings. Far away.
My soul is lost without her.

As if to bring her near, my eyes search for her.
My heart searches for her and she is not with me.

The same night that whitens the same trees.
We, we who were, we are the same no longer.

I no longer love her, true, but how much I loved her.
My voice searched the wind to touch her ear.

Someone else's. She will be someone else's. As she once
belonged to my kisses.
Her voice, her light body. Her infinite eyes.

I no longer love her, true, but perhaps I love her.
Love is so short and oblivion so long.

Because on nights like this I held her in my arms,
my soul is lost without her.

Although this may be the last pain she causes me,
and this may be the last poem I write for her.