rožės ir kiti augalai
asimiliacija širdyje
ir defloracija pumpuruose
pavasaris baigėsi,
o gal jo niekada ir nebuvo
pro rudenio rūką
ir mane apima
desperacija
destruktyviniais žingsniukais
artėju i kataklizmą
opiumo, o gal prozako
miražais
prakeiktoji karta
tai aš

Doc.dr. Ramutis Karmalavicius

LIETUVIŠKŲJŲ INTELEKTO ARITMIJŲ BEI KVAZIDEMITOLOGIZACINIŲ APEIGŲ TEMA

Šio teksto pastoliai – iš praėjusio dešimtmečio, vadinasi, lyg ir iš ano – dvidešimtojo – šimtmečio pabaigos archyvo. Tai atsakymai į penkis vieno literatūrinio savaitraščio pasiūlytus klausimus; medžiaga ir problemos, – netgi su vakarykštėmis (retro) detalėmis, – regis, teiktini ir šiandien (juolab, kad tuomet nebuvo paskelbti, tad skaitant bei papildant juos dabar, – autoriui aiškėja priežastys „kodėl“).

Kalbos apie humanitarinę kultūrą bei intelektą, netapę konkretaus žmogaus ir visuomenės gyvenimą aktyvizuojančiu stimulu (tokiu Lietuva viršūniškai galėjo didžiuotis dar nedegradavusio Sąjūdžio laike), tėra tik specialybinio žinoviškumo ir profesinio užimtumo orderis. Dauguma jį įgijusių lietuvių inteligentų bus atsidūrę situacijoje, kurios patys ne tik nekūrė, bet apie tokią ir nesapnavo. Mat intelektinės laisvės metafizika bei demokratinės visuomenės liberalaus „bendrabūvio“ pagrindai – istorinėje Lietuvoje tėra nebuvėliai svečiai; postmodernaus išsiderinimo fazėje užklupę dainuojančios revoliucijos choristus, šiandien jie (nevaržomos kultūrinės liberalizacijos srautai) keleriopai sudėtingesnę daro gaubto ir pjedestalų netekusios kolektyvistinės minties saviraidą. Todėl jos reiškimosi erdvė tampa ypač nejauki pamokslaujančių monologų centralizuotai diktatoriškoms, (iš prigimties) planines spalvas teskiriančioms urapatriotinėms figūroms. Buvęs solidus, netgi politiškai anoje sistemoje nekorumpuotas (nors minios mandatu pripažintas) riteris, nūnai gali subliūkšti ir sumizerėti. Ne su vienu kultūros tyrinėtoju, literatūros ir meno kritiku per „postmodernizmo be krantų“ dešimtmetį taip atsitiko. Jo titulai, nelyginant dekoracijos, nukrinta, kadangi prie intelektualo esmės, matyt, derėjo tik tiek, kiek santraukinė tatuiruočių išmintis kartais „dera“ prie jomis išmarginto recidyvisto kūno. Arba dar komiškiau: enkavedistinis kai kieno suokimas apie sielovadą daugiau negu keistai nuteikia, kai yra poruojamas su sadomazochistinėm užmačiom perauklėti intelektualiai pranašesnius brolius. G. Garsijos Markeso vertas vaizdelis iš politinę laisvę atgavusios paskiausio XX amžiaus dešimtmečio natūros: ateikit maždaug pas mane, patriarchą, visi įmerkę uodegas, pavyzdžiui, į sovietmetį; aš irgi iš ten pat, bet jūs visi pas mane ateikit, užsiregistruokit, idant aš jums atleisčiau (desovietizuočiau) jūsų gyvensenos LTSR nuodėmes ir gaspadoriavimo ypatumus... Natūralu, kad iš tokios raganų medžioklės projekto nieko doro neišėjo, tačiau jo sumanytojo elementariai paklausti knietėjo: kas tu toks, lietuvi žmogau, kad imiesi guru misijos? Iki šiandienos tebeliko žiojėti atviros saviklausos ertmė: iš kur apskritai lietuvyje, niekad padoraus minties guru lyg ir neregėjusiame, toks dažnas noras pačiam tapti supolitinto žargono saugojamu guru? Ar tai ne psichologinis gestapiškos trojkos sindromas (kosminiu greičiu, beje, plintąs po visas kitas šiuo įgimtu virusu užkrėsto lietuviškos prievartos kūno ląsteles). Literatūrines bei literatūrologines taip pat.

Intelektualui (kuriuo kartais dedas toks lietuvis poetas, mokslininkas, politikas) dar nerūpi žodžio-veiksmo substancija, o tik besubstantis įvaizdis, sumontuotas adaptuotame viešųjų ryšių tarnybos kabarete. Kaip reaguos, ką sakys tie ar anie, o ne ko vertas pats tavo sakymas, nepriklausomai nuo komentarų, tavo tekstas, mintis, žingsnis ar žvilgsnis patys savaime, už kuriuos atsakai, pasiųsdamas juos į spazmuojančių reakcijų ešafotą ar dažniausiai ne itin inteligentiškai demokratiją žaidžiančion kryžminėn Lietuvos komandorų ugnin. Tai stebėdamas, permanentiškai ginčijiesi: netiesa, kad poetas gali ir nebūti kultūros (intelekto) žmogumi. Jis, net ir nenorėdamas, tokiu yra, jeigu jis poetas, kaip ir „pasaulinio lygio mokslininkas“, jeigu jis tikrai toks,– negali nupigti iki megztos beretės ar kurio nors Seimo „poeto“ lygmens (idant nepriskaldytų malkų Čečėnijoje ar nesufantazuotų komiško mokesčių rinkliavos įstatymo). Mat įstatymų ir valdžios politikos kultūra – vis dėlto ne poetinė, o poetinės kultūros įstatymai nepriklauso vykdomosios valdžios ar Seimo tvarkdarybos sferoms. INTELEKTUALINIO MUNDURO GARBĖ NEGINAMA BRIGADINIAIS PATAIKŪNIŠKOS UŽTARTIES AR FIZINIO–MORALINIO SUNIOKOJIMŲ METODAIS. Antraip, susvyruotų visa intelektualinio korpuso opinija šalyje. Ji jau svyruoja (nuo pat 1990m.), kai tulžingas nykštukas, žaisdamas demokratiją, gerojo trolio instinktą iškeičia į žalią mėsą stabmeldiškai tebežiaumojančiojo „saviškio“ manieras. Toks „mūsų laikų herojus“ (dar iš ano meto turįs, tarkim, poezijos ar kritikos kunigaikščio titulą...), kartais taukuotais pirštais iš nepraustos burnos tebesvaido kaulus pasuolėn (arba į kitus), tad humanitarinės kultūros menę, išdekoruotą inteligentiškomis sentencijomis, gali paversti tautinės dvasios tvartu ir pan. (jau pavertė, kadangi ypač intensyviai darbavosi išskirtinai šioje srityje). Brutalumas, o ne karaliūniškos laisvės mostai (ar intelektualiniai pokštai) jo lietuviškoje galvoje bei savanaudžių prioritetų kraujyje, nors ieško giminystės liudijimų su įtakingesne disidentija, Nobelio tėvynainiais ar šiaip kūrybos bei Vakarų konstitucijos Europa. Deja, ne intelektualinė puota, o politizuotas kriuksėjimas jo (Dainavos ar Aukštaitijos žemės sūnaus) sapnuose. Apie tai lietuviškasis P. P. Passolinis (jeigu tokį turėtume) galėtų sukurti šedevrą „Kiaulidė“ (mūsų visų intelektualiai bešaknio tėvyniškumo šaknų tema). Keisčiausia, kad ne etatinio mozotojo ateina pagailėti jo samdiniai, paskirto guru palydoviukai, o tų, kuriuos jis pats neva humanitarinės kultūros spaudoje neinteligentiškai (neintelektualiai ir neestetiškai) išmozoja. Žinoma, tai anekdoto pro ašaras veikėjų slaptai vieša „intelegentystės“ arena, kurioje ant nuospaudos užmintas lietuvis inteligentas (blondinas) pratrūksta džichadiškos kilmės pūliniais... Gal tai chroniška jo intelektinio neįgalumo problema, mintanti agrariniu patriarchalizmu? Netgi visos jo makroaplinkos (aklai mobilizuotos solidarumo tradicijos), kuri it strėlė, būdama užnuodyta, netenka erudicinio erdviškumo matmens, virsdama pagiežingą ugnį spjaudančia, romuviškai pretenzinga antihumanitarinio retro akcija-aidija (net nelygintina su kontekstiniais Cz. Miloszo „Isos slėnio“ audiniais).
Užkulisinis naujųjų laikų valdžios ir aktyvistų išlikimo dėsnis: arba entuziazmas, arba abejingumas (pagal reikalą ir aplinkybes) tolygus sąmoningam (bet ne intelektualiai sąmojingam) koordinavimui vis pastumiant kitą, o ne atsakingai – intelektualo autoritetu ir balsu – paremiant jį ar gelbstint, pavyzdžiui, informacinio smurto aukas: per mažai, kad vos vienas du lietuviai iš trijų milijonų, nesutikdami su absurdu, išdidžiai eina prieš inkvizicines bangas. Gerai, kad nors jų mažuma tą daro, kas niekados neliks tik postmoderniojo pertekliaus loterija, kai kam patogia tuo, kad neva atpalaiduoja nuo aiškumo, kur švarūs darbai, ir galvojimo, kokios bus juodų darbų, pridengtų gličiu inteligentiškumu ir demokratine demagogija, pasekmės. Beje, velionis Ričardas Gavelis itin taikliai preparuodamas ne tik politinį „šitos šalies“ mentalitetą, jį, tą aiškumą, ir turėjo, ir itin pagal paskirtį juo galynėjosi. Tad aiškumas tebėra. Jis niekur nedingsta. Ir neišnyksta. Niekas nuo nieko neatpalaiduoja žmogaus intelektualiai budinčio žmoguje. Todėl dvasios machinacijoms (labiau nei finansinėms ar politinėms) senaties termino niekur ir niekados nėra... GUDRUS (S)LAPUKAVIMAS, APSKAIČIUOTI ĖJIMAI BEI IŠSKAIČIUOTOS PERGALĖS – TIK „INTELIGENTIŠKOS“ DEDIKACIJOS KURMIŠKAJAI TAMSOS KARALYSTEI LIETUVOJE... Pakanka, kad net jeigu pasaulis nepajudintų dėl mūsų nė menkiausio politinio piršto,– mes patys neturėtume atsimokėti jam tuo pačiu, tai yra, nevalia mums taip elgtis to paties pasaulio bei vienas kito „inteligentiškų“ paskatų atžvilgiu. Niekada.
Antraip, konformistiškai apsigaudami, ilgai arba net ir apskritai neįveiksime nė pusės kelio į save (kitą ir Kitą). Taip ir atsitiks, jeigu ir toliau amoraliai žaisime, nesumodami, jog jau niekad nesibaigs XX amžiaus gale patogiai išmušusi visų mūsų bendra politinė, tačiau etiškai skylėto privataus lietuvizmo valanda.

*****
Intelektualo atsakomybė ir galybė slypi ne gubernatoriškųjų šio pasaulio instancijų kėdėse. INTELEKTUALAS PATS SAVAIME YRA „KITAS PASAULIS“. Jis ne žuvis, mitriai nardanti dinastinių rangų (bajorijos, nūnai šaudančios lietuviškųjų žemaitijų varnas) dumble, nes toks ilgainiui transmutuotųsi (jau ir transmutavosi) į dvikojį elito ungurį, mėgstantį profesinį laisvalaikį leisti vandenyse, kuriuose pernelyg daug nuskendusių keturkojų (nebūtinai politinių) lavonų. Bet būtent ten lietuvis intelektualas, žiūrėk, geriau, nei kur kitur, jaučiasi, ten jam sekasi gardaus valgio šaukštu iš praeities stiprybę, o iš dabarties paprasčiausią niekšybę semiant. Regis, jis nežino, kad intelektualas (nuo Tomo Manno iki Merabo Mamardašvili) jokiomis aplinkybėmis nebūna nei saldus, anei slidus. Todėl unguriaujantis inteligento dvikinkiavimas jam turėtų būti šleikščiai svetimas, nepatrauklus. O Lietuvoje yra juk atvirkščiai. Moralė (perfrazuojant E. Leviną) retam kuriam net filologijos profesoriui yra liturginė patirtis (ko tad benorėti iš beintelekčių teisininkų, politologijos pučistų ar su humanitarika ryšius nutraukusių (gal net niekada jų neturėjusių) etatinės žiniasklaidos rezervistų). Net atsiribojant nuo didaktiškojo Vydūno, neapeitina jo (kai kas sako „lietuviškosios Kastalijos magistro“) mintis apie žmogaus ir žvėries perskyrą, vis dar aktualią (nes iki dabar evoliuciškai užsitęsusią) Lietuvoje. Neįvykusi mat kol kas toji perskyra civilizacinio modernizmo prasme. Žvėrys ir žvėriukai (vagnorėliškų pinigučių gyvuliukai) stabiliai daugina savo padermę intelektualiai/ etiškai/humanitariškai savęs dar neperstabilizavusioje Lietuvoje. Nors humanitarinės kultūros sąmonė tikrai neturėtų likti tapati archemitiniam plėšrūniškos ikižmogybės kodui, tai yra, nusibaigti, heideggeriškai tariant, savimanipuliacijų šurmulyje. Skiriasi tikslai, priemonės ir intencijos. Intelektuali (melą demokratija dengianti) demagogija, po kuria it po širma slepiasi laukiniai smurto ir prievartos genai, yra diskursyvinė lietuviškojo žvėries dvasinio grobikiškumo (bet ne transkūrybinio magiškumo) atauga. Beje, tolydžio itin įtakinga šiandienos Lietuvoje (pradedant valdžios postų ir baigiant profesoriškų togų dalybomis). Juolab, kad karta, kuriai dabar jau per keturiasdešimt/penkiasdešimt, tik iš paviršiaus nepasižymi „inteligentišku“ aršumu (teoriškai jo daugiau gali turėti (kartais turi) nūnai atsigavę pavieniai stalinistai bei trojkų tapatybės nenumarinusi gestapiška jų kontingento atmaina). Jos pasąmonė tik iš paviršiaus nėra nuožmi ir esą būdinga tik keletui gyvuliškų išimčių... Juolab, kad tos išimtys savo bejėgiškumo agonija ypač pavojingos, klaikios ir juokingos vienu metu. Tačiau ne apie tokio tipo didvyrius (nevertus R. Gavelio kartos ir šviesaus jo atminimo) daina. Juolab, kad startinis gobšuoliškojo jauniklių (kuriems dar nėra keturiasdešimt) vidutiniškumo kooperavimasis su žvėriškojo viršsvorio nenumetančia vyriausiųjų agresorių nomenklatūra, tikrai labiau matomas kai kuriuose ateinančiuosiuose gyvųjų ir mirusiųjų teisti, tai yra, gestapiškų trojkų estafetiškai pakeisti. Tie kai kurie itin kovingai įsitvirtina greta su įniršiu nueinančių sovietmečio penketukininkų (pagal aną balų sistemą), tokiais save paskelbusių ir tebelaikančių „intelektualioje“ visažinių ryklių (stabilių – ar tokia, ar kitokia politinė sistema) parengtyje. Tačiau būtent jie, tie rykliai, neturi nei menkiausio intelektualinio santykio su pokariniais dešimtmečiais nugyventu savo pačių gyvenimu Lietuvoje (o prasisiekę jaunikliai, atitinkamai su jau degeneracine nepriklausomos Lietuvos viešpatija). Tarsi iš tikro būtų net ne rykliai, o tik tautinių konservantų prifarširuotos amebos (nūnai klonuojančios rinkos visuomenės rykliukus). Todėl tas jų santykis nėra net nė per nago juodymą konceptualus, jis daugiau emociškai tamsus it brutali, baltiškų lokių riaumojimo įrezoninta, giria, – tad, žinoma, net ne filosofinis, kokio derėtų laukti nors ir iš minihumanitarinės kultūros subjektų. Tačiau nesulaukiame, nes jie veik nė su jokiu pasaulinės civilizacijos izmu nebendrauja intelektualiai, etiškai, autentiškai, humanitariškai humanistiškai skaidriai. Lietuviškos trojkos nemoka elementaraus dvasios technikos santykių meno, neatpažįsta „amžinybės požiūrio“ abėcėlės savyje. Juose vyrauja konjunktūrinė, demagogiškai nenuspėjamo APSIŠNIUKŠTINĖJIMO tradicija, kur gyvuliškos gynybos aistra arba puolimas išnyra pagal liokajiško grafiko scenarijų (vertą Vydūno ir Lindės-Dobilo, V. Katiliaus, R. Gavelio ir V. Kavolio kritinių įžvalgų mentalitetinės tėvynainių demonologijos tema).

Jau minėtų penketukininkų trilinki reveransai apie fariziejiškų iškilmių erškėtį yra bjauresni už vienpusius postkomunistinės sąmonės striptizus, kadangi intelektualiniai „kultūros pavasariai“ jau daug dešimtmečių vis dar tebeaplenkinėja lituanistines seklumas bei profesines jos refleksijų griovas. Pagarbos vertas tik nuoseklus buvusiųjų Helsinkio grupės narių intelektualinis sąžiningumas, ypač akivaizdoje tų kovingųjų, kurie jokio humanitarinės kultūros užnugario neturėjo ir neturi (ir jau neturės niekada). Jie neprabils apie forsuojančius save, kuriems ilgesnis užsibuvimas iškovotose pozicijose, atrodo, laiduoja dividendus amžinybėje. Vienas bijo, kad neįsigalėtų kitokia pažiūra, nei ta, kurią įtvirtinęs, kitas didžėjiškai suka plokštelę drebėdamas dėl universitetinės rinkos kloties: jam baisi intelektualiai moderni universitetinių galimybių pasiūla Lietuvoje. Tarsi jam būtų gaila, kad jo vaikai ir anūkai galės rinktis paklausios žinijos židinius, šlifuodamiesi ir augdami aukštųjų mokyklų laisvės margumoje, už kurios palaiminimą atsakingas būtent jis, čia ir dabar (nes valdžioje). Tačiau jam intelektualinės gerovės baimė didesnė už energingą atsakomybę, nes ši, nors menkai realizavusis, neišvengiamai perkainos vertes ir pervertins kainas, kažkada nustatytas valstybiškai monopolistinių struktūrų bei instrukcijų, dabar mikliai beprisitaikančių prie to paties monopolistinio mąstymo Lietuvoje. TAČIAU DABAR, ŠIANDIEN, JAU TIKRAI PERVERTINTI GALI PRISIEITI VISKĄ. TODĖL DABAR, ŠIANDIEN, TO LIETUVOJE BIJOMA DAR LABIAU. METAMOS SLAPTOS PAJĖGOS, SKIRIAMI PAPILDOMI RESURSAI, KAD LITUANOCENTRISTINĖ MINTIS (ANALOGIŠKAI POLITINEI) KUO ILGIAU UŽSIBŪTŲ UŽUTEKINIAME SAVŲ PROCESŲ STATUS QUO LYGMENYJE. UŽUOT PERKRAČIUS VISŲ HUMANITARINĖS KULTŪROS SRIČIŲ ISTORIJĄ, ŽANRŲ RAIDOS IR PRITEMPTAS PERSONALIJŲ TRAKTUOTES, NET BELYČIAMS ŠNEKALAMS TEBEIŠTIKIMĄ TERMINIJĄ, NEATSIŽVELGIANT Į JOKIUS PLĖŠRIAI IR STABILIAI SAUGOMUS „TEORINIUS“ LITVOMANIJOS MITUS. Va čia tai tikrai neužtvenksi upės bėgimo (o kaip kai kam būtent tokios atžangios demitologizacijos norėtųsi). Tik ne vien pačią istoriją būtina perrašyti vėl sudėliojant naujus vienadienės neotrojkų politikos taškus, o ATLIKTI TRANSINTELEKTUALIĄ IDĖJŲ BRANDOS IR HUMANITARINĖS KULTŪROS ATSPARUMO TOJE ISTORIJOJE EKSPERTIZĘ. Ne vien atneštinių struktūrų akcentus keisti prėskais savais, kaip lietuviškoji inteligentų dauguma neretai galvoja, o teoriškai išlaisvinti transcenduojant intelektu ir buvusias, ir esamas ideologemines NAIVYBES (jų ypač pilna lituanocentristinės literatūros istorijos camera obscura arena). Ne tik nelaisvės sąlygotų svetimų papročių ar patirčių atsisakyti, o visų pirma savomis simuliakriškai išpūstomis etnomitologemomis suabejoti. Ypač tomis, kurios greitos uzurpuoti kolektyvistiškai autoritaraus sukirpimo smegenis Lietuvoje. DEMITOLOGIZACIJA VISŲ PIRMA TURĖTŲ BŪTI „PASITELKTA“ SAVO PAČIŲ HUMANITARINĖJE KULTŪROJE ĮGYVENDINANT INTELEKTUALINĖS SAVIANALIZĖS REVIZINIUS PROJEKTUS. ĮGYVENDINANT JUOS, O NE PROENKAVEDISTIŠKAI DUSINANT PAČIAS POZITYVIAUSIAS „TALENTUOTŲJŲ“ KORPUSO INICIATYVAS.

*****
Kultūrinėje, literatūrinėje žiniasklaidoje labai reikšmingi galėtų būti normaliai funkcionuojančios literatūros kritikos skyriai (taip bent yra pasaulyje), nes jie problemiškai inicijuoja INTELEKTUALINĖS KŪRYBOS VIBRACIJŲ TEORINĮ PATIKIMUMĄ. (Arba neinicijuoja. Kodėl šiandien Lietuvoje būtent taip atsitikę yra, – kita, atskira būtų kalba). Žinoma, kai nėra nė vieno žurnalo su profesiškai padoriomis (bent jau depolitizuotomis) metinėmis kultūros/literatūros gyvenimo apžvalgomis ar mėnesio mozaikomis, kurios rašytųsi ne vien uždarbiavimo pretekstu, – galima ir toliau ignoruoti grafomanijos ar įspūdžių kritikos srautus. Tačiau kas atsijos verstinės bibliotekos ar gausiai leidžiamo literatūrinio palikimo (nors ir ne akademinių, o tik rinktinių raštų) naujienas. Net sovietmečiu jų recenzavimo politika buvo inicijuojama konstruktyviau, operatyviau. Ir po 1990-ųjų specializuotuose akademiniuose leidiniuose vienu metu būdavo labai daug svarių publikacijų, tačiau jos kaip mat krisdavo į sąmoningą (kai kurių kerštaujančių šizofrenikų paorganizuotos) užmaršties Letą. Dabar net šis juodokas mechanizmas ištobulėjo. Ne tik mažėja nuomonių apie nuomones, ne tik be atgarsio lieka dažnas žurnalas, almanachas, konferencija, knyga, bet atimama pati galimybė rezonansinio jų pasirodymo multirecepcijai Lietuvoje. Saldi lietuviškos trumparegystės architektų pergalė... NE TIK MAŽOKAI ĮSIKLAUSOMA IR VERTINAMA NEORDINARIAI MĄSTANTI MOKSLINĖ HUMANITARINĖ PAMAINA, BET YPAČ ELIMINUOJAMA TA AKADEMINĖ UNIVERSITETINĖ JOS DALIS, KURI DAR NEIŠVYKUSI, DAR LIETUVOJE, IR KURI JAU DABAR AUTSAIDERIŠKAI LAISVA NUO NEGATYVAUS SAVŲ IR SVETIMŲ, BUVUSIŲ AR NAUJŲJŲ BERLYNO SIENŲ BEI JŲ GLOBĖJŲ ĮKYRUMO. Kai, suprantama, būtent ją, tą pamainą, derėtų įsileisti į akademines institucijas ir kultūrinę humanitarinę spaudą, ir nustoti pataikauti nepavojingiesiems, tai yra, tautinių trojkų prižiūrimam vidutiniškumo antplūdžiui, užgrūdintam paradiniame intelektualinės savinaikos lietuvizme. Mat neretai motyvuojant finansais (universitetuose, institutuose) net skubama atsisveikinti su tais jaunais ir perspektyviais, iš kurių bijoma sulaukti... nedėkingumo, tai yra, humanitarinės kultūros revizijų bei intelektualinių erezijų ateityje. Užuot tokius lietuviškųjų berlyno sienų griovėjus palaikius, dažnai į perspektyvius rejestrus traukiami (į Vakarus tobulintis siunčiami) ne potencialiai ekspresyvūs kritinio Rašto donkichotai, o INTELIGENTIŠKAI-AVINĖLIŠKAI ROMŪS „BEVILTIŠKŲ PILKUMŲ“ GINKLANEŠIAI... Tokie šiandien jau viešai matomi (ir net linksniuojami) humanitarinių universitetų, institutų antihumanitarinės, vidinių organų juose vykdomos politikos vaisiai-traukuliai. Kas tokią aplinką nors kiek pažįsta ar pažino iš vidaus,– stebėtis neturėtų.

Octavio 1997 (2004)

LIETUVIŠKŲJŲ INTELEKTO ARITMIJŲ BEI KVAZIDEMITOLOGIZACINIŲ APEIGŲ TEMA

Šio teksto pastoliai – iš praėjusio dešimtmečio, vadinasi, lyg ir iš ano – dvidešimtojo – šimtmečio pabaigos archyvo. Tai atsakymai į penkis vieno literatūrinio savaitraščio pasiūlytus klausimus; medžiaga ir problemos, – netgi su vakarykštėmis (retro) detalėmis, – regis, teiktini ir šiandien (juolab, kad tuomet nebuvo paskelbti, tad skaitant bei papildant juos dabar, – autoriui aiškėja priežastys „kodėl“).

Kalbos apie humanitarinę kultūrą bei intelektą, netapę konkretaus žmogaus ir visuomenės gyvenimą aktyvizuojančiu stimulu (tokiu Lietuva viršūniškai galėjo didžiuotis dar nedegradavusio Sąjūdžio laike), tėra tik specialybinio žinoviškumo ir profesinio užimtumo orderis. Dauguma jį įgijusių lietuvių inteligentų bus atsidūrę situacijoje, kurios patys ne tik nekūrė, bet apie tokią ir nesapnavo. Mat intelektinės laisvės metafizika bei demokratinės visuomenės liberalaus „bendrabūvio“ pagrindai – istorinėje Lietuvoje tėra nebuvėliai svečiai; postmodernaus išsiderinimo fazėje užklupę dainuojančios revoliucijos choristus, šiandien jie (nevaržomos kultūrinės liberalizacijos srautai) keleriopai sudėtingesnę daro gaubto ir pjedestalų netekusios kolektyvistinės minties saviraidą. Todėl jos reiškimosi erdvė tampa ypač nejauki pamokslaujančių monologų centralizuotai diktatoriškoms, (iš prigimties) planines spalvas teskiriančioms urapatriotinėms figūroms. Buvęs solidus, netgi politiškai anoje sistemoje nekorumpuotas (nors minios mandatu pripažintas) riteris, nūnai gali subliūkšti ir sumizerėti. Ne su vienu kultūros tyrinėtoju, literatūros ir meno kritiku per „postmodernizmo be krantų“ dešimtmetį taip atsitiko. Jo titulai, nelyginant dekoracijos, nukrinta, kadangi prie intelektualo esmės, matyt, derėjo tik tiek, kiek santraukinė tatuiruočių išmintis kartais „dera“ prie jomis išmarginto recidyvisto kūno. Arba dar komiškiau: enkavedistinis kai kieno suokimas apie sielovadą daugiau negu keistai nuteikia, kai yra poruojamas su sadomazochistinėm užmačiom perauklėti intelektualiai pranašesnius brolius. G. Garsijos Markeso vertas vaizdelis iš politinę laisvę atgavusios paskiausio XX amžiaus dešimtmečio natūros: ateikit maždaug pas mane, patriarchą, visi įmerkę uodegas, pavyzdžiui, į sovietmetį; aš irgi iš ten pat, bet jūs visi pas mane ateikit, užsiregistruokit, idant aš jums atleisčiau (desovietizuočiau) jūsų gyvensenos LTSR nuodėmes ir gaspadoriavimo ypatumus... Natūralu, kad iš tokios raganų medžioklės projekto nieko doro neišėjo, tačiau jo sumanytojo elementariai paklausti knietėjo: kas tu toks, lietuvi žmogau, kad imiesi guru misijos? Iki šiandienos tebeliko žiojėti atviros saviklausos ertmė: iš kur apskritai lietuvyje, niekad padoraus minties guru lyg ir neregėjusiame, toks dažnas noras pačiam tapti supolitinto žargono saugojamu guru? Ar tai ne psichologinis gestapiškos trojkos sindromas (kosminiu greičiu, beje, plintąs po visas kitas šiuo įgimtu virusu užkrėsto lietuviškos prievartos kūno ląsteles). Literatūrines bei literatūrologines taip pat.

Intelektualui (kuriuo kartais dedas toks lietuvis poetas, mokslininkas, politikas) dar nerūpi žodžio-veiksmo substancija, o tik besubstantis įvaizdis, sumontuotas adaptuotame viešųjų ryšių tarnybos kabarete. Kaip reaguos, ką sakys tie ar anie, o ne ko vertas pats tavo sakymas, nepriklausomai nuo komentarų, tavo tekstas, mintis, žingsnis ar žvilgsnis patys savaime, už kuriuos atsakai, pasiųsdamas juos į spazmuojančių reakcijų ešafotą ar dažniausiai ne itin inteligentiškai demokratiją žaidžiančion kryžminėn Lietuvos komandorų ugnin. Tai stebėdamas, permanentiškai ginčijiesi: netiesa, kad poetas gali ir nebūti kultūros (intelekto) žmogumi. Jis, net ir nenorėdamas, tokiu yra, jeigu jis poetas, kaip ir „pasaulinio lygio mokslininkas“, jeigu jis tikrai toks,– negali nupigti iki megztos beretės ar kurio nors Seimo „poeto“ lygmens (idant nepriskaldytų malkų Čečėnijoje ar nesufantazuotų komiško mokesčių rinkliavos įstatymo). Mat įstatymų ir valdžios politikos kultūra – vis dėlto ne poetinė, o poetinės kultūros įstatymai nepriklauso vykdomosios valdžios ar Seimo tvarkdarybos sferoms. INTELEKTUALINIO MUNDURO GARBĖ NEGINAMA BRIGADINIAIS PATAIKŪNIŠKOS UŽTARTIES AR FIZINIO–MORALINIO SUNIOKOJIMŲ METODAIS. Antraip, susvyruotų visa intelektualinio korpuso opinija šalyje. Ji jau svyruoja (nuo pat 1990m.), kai tulžingas nykštukas, žaisdamas demokratiją, gerojo trolio instinktą iškeičia į žalią mėsą stabmeldiškai tebežiaumojančiojo „saviškio“ manieras. Toks „mūsų laikų herojus“ (dar iš ano meto turįs, tarkim, poezijos ar kritikos kunigaikščio titulą...), kartais taukuotais pirštais iš nepraustos burnos tebesvaido kaulus pasuolėn (arba į kitus), tad humanitarinės kultūros menę, išdekoruotą inteligentiškomis sentencijomis, gali paversti tautinės dvasios tvartu ir pan. (jau pavertė, kadangi ypač intensyviai darbavosi išskirtinai šioje srityje). Brutalumas, o ne karaliūniškos laisvės mostai (ar intelektualiniai pokštai) jo lietuviškoje galvoje bei savanaudžių prioritetų kraujyje, nors ieško giminystės liudijimų su įtakingesne disidentija, Nobelio tėvynainiais ar šiaip kūrybos bei Vakarų konstitucijos Europa. Deja, ne intelektualinė puota, o politizuotas kriuksėjimas jo (Dainavos ar Aukštaitijos žemės sūnaus) sapnuose. Apie tai lietuviškasis P. P. Passolinis (jeigu tokį turėtume) galėtų sukurti šedevrą „Kiaulidė“ (mūsų visų intelektualiai bešaknio tėvyniškumo šaknų tema). Keisčiausia, kad ne etatinio mozotojo ateina pagailėti jo samdiniai, paskirto guru palydoviukai, o tų, kuriuos jis pats neva humanitarinės kultūros spaudoje neinteligentiškai (neintelektualiai ir neestetiškai) išmozoja. Žinoma, tai anekdoto pro ašaras veikėjų slaptai vieša „intelegentystės“ arena, kurioje ant nuospaudos užmintas lietuvis inteligentas (blondinas) pratrūksta džichadiškos kilmės pūliniais... Gal tai chroniška jo intelektinio neįgalumo problema, mintanti agrariniu patriarchalizmu? Netgi visos jo makroaplinkos (aklai mobilizuotos solidarumo tradicijos), kuri it strėlė, būdama užnuodyta, netenka erudicinio erdviškumo matmens, virsdama pagiežingą ugnį spjaudančia, romuviškai pretenzinga antihumanitarinio retro akcija-aidija (net nelygintina su kontekstiniais Cz. Miloszo „Isos slėnio“ audiniais).
Užkulisinis naujųjų laikų valdžios ir aktyvistų išlikimo dėsnis: arba entuziazmas, arba abejingumas (pagal reikalą ir aplinkybes) tolygus sąmoningam (bet ne intelektualiai sąmojingam) koordinavimui vis pastumiant kitą, o ne atsakingai – intelektualo autoritetu ir balsu – paremiant jį ar gelbstint, pavyzdžiui, informacinio smurto aukas: per mažai, kad vos vienas du lietuviai iš trijų milijonų, nesutikdami su absurdu, išdidžiai eina prieš inkvizicines bangas. Gerai, kad nors jų mažuma tą daro, kas niekados neliks tik postmoderniojo pertekliaus loterija, kai kam patogia tuo, kad neva atpalaiduoja nuo aiškumo, kur švarūs darbai, ir galvojimo, kokios bus juodų darbų, pridengtų gličiu inteligentiškumu ir demokratine demagogija, pasekmės. Beje, velionis Ričardas Gavelis itin taikliai preparuodamas ne tik politinį „šitos šalies“ mentalitetą, jį, tą aiškumą, ir turėjo, ir itin pagal paskirtį juo galynėjosi. Tad aiškumas tebėra. Jis niekur nedingsta. Ir neišnyksta. Niekas nuo nieko neatpalaiduoja žmogaus intelektualiai budinčio žmoguje. Todėl dvasios machinacijoms (labiau nei finansinėms ar politinėms) senaties termino niekur ir niekados nėra... GUDRUS (S)LAPUKAVIMAS, APSKAIČIUOTI ĖJIMAI BEI IŠSKAIČIUOTOS PERGALĖS – TIK „INTELIGENTIŠKOS“ DEDIKACIJOS KURMIŠKAJAI TAMSOS KARALYSTEI LIETUVOJE... Pakanka, kad net jeigu pasaulis nepajudintų dėl mūsų nė menkiausio politinio piršto,– mes patys neturėtume atsimokėti jam tuo pačiu, tai yra, nevalia mums taip elgtis to paties pasaulio bei vienas kito „inteligentiškų“ paskatų atžvilgiu. Niekada.
Antraip, konformistiškai apsigaudami, ilgai arba net ir apskritai neįveiksime nė pusės kelio į save (kitą ir Kitą). Taip ir atsitiks, jeigu ir toliau amoraliai žaisime, nesumodami, jog jau niekad nesibaigs XX amžiaus gale patogiai išmušusi visų mūsų bendra politinė, tačiau etiškai skylėto privataus lietuvizmo valanda.

*****
Intelektualo atsakomybė ir galybė slypi ne gubernatoriškųjų šio pasaulio instancijų kėdėse. INTELEKTUALAS PATS SAVAIME YRA „KITAS PASAULIS“. Jis ne žuvis, mitriai nardanti dinastinių rangų (bajorijos, nūnai šaudančios lietuviškųjų žemaitijų varnas) dumble, nes toks ilgainiui transmutuotųsi (jau ir transmutavosi) į dvikojį elito ungurį, mėgstantį profesinį laisvalaikį leisti vandenyse, kuriuose pernelyg daug nuskendusių keturkojų (nebūtinai politinių) lavonų. Bet būtent ten lietuvis intelektualas, žiūrėk, geriau, nei kur kitur, jaučiasi, ten jam sekasi gardaus valgio šaukštu iš praeities stiprybę, o iš dabarties paprasčiausią niekšybę semiant. Regis, jis nežino, kad intelektualas (nuo Tomo Manno iki Merabo Mamardašvili) jokiomis aplinkybėmis nebūna nei saldus, anei slidus. Todėl unguriaujantis inteligento dvikinkiavimas jam turėtų būti šleikščiai svetimas, nepatrauklus. O Lietuvoje yra juk atvirkščiai. Moralė (perfrazuojant E. Leviną) retam kuriam net filologijos profesoriui yra liturginė patirtis (ko tad benorėti iš beintelekčių teisininkų, politologijos pučistų ar su humanitarika ryšius nutraukusių (gal net niekada jų neturėjusių) etatinės žiniasklaidos rezervistų). Net atsiribojant nuo didaktiškojo Vydūno, neapeitina jo (kai kas sako „lietuviškosios Kastalijos magistro“) mintis apie žmogaus ir žvėries perskyrą, vis dar aktualią (nes iki dabar evoliuciškai užsitęsusią) Lietuvoje. Neįvykusi mat kol kas toji perskyra civilizacinio modernizmo prasme. Žvėrys ir žvėriukai (vagnorėliškų pinigučių gyvuliukai) stabiliai daugina savo padermę intelektualiai/ etiškai/humanitariškai savęs dar neperstabilizavusioje Lietuvoje. Nors humanitarinės kultūros sąmonė tikrai neturėtų likti tapati archemitiniam plėšrūniškos ikižmogybės kodui, tai yra, nusibaigti, heideggeriškai tariant, savimanipuliacijų šurmulyje. Skiriasi tikslai, priemonės ir intencijos. Intelektuali (melą demokratija dengianti) demagogija, po kuria it po širma slepiasi laukiniai smurto ir prievartos genai, yra diskursyvinė lietuviškojo žvėries dvasinio grobikiškumo (bet ne transkūrybinio magiškumo) atauga. Beje, tolydžio itin įtakinga šiandienos Lietuvoje (pradedant valdžios postų ir baigiant profesoriškų togų dalybomis). Juolab, kad karta, kuriai dabar jau per keturiasdešimt/penkiasdešimt, tik iš paviršiaus nepasižymi „inteligentišku“ aršumu (teoriškai jo daugiau gali turėti (kartais turi) nūnai atsigavę pavieniai stalinistai bei trojkų tapatybės nenumarinusi gestapiška jų kontingento atmaina). Jos pasąmonė tik iš paviršiaus nėra nuožmi ir esą būdinga tik keletui gyvuliškų išimčių... Juolab, kad tos išimtys savo bejėgiškumo agonija ypač pavojingos, klaikios ir juokingos vienu metu. Tačiau ne apie tokio tipo didvyrius (nevertus R. Gavelio kartos ir šviesaus jo atminimo) daina. Juolab, kad startinis gobšuoliškojo jauniklių (kuriems dar nėra keturiasdešimt) vidutiniškumo kooperavimasis su žvėriškojo viršsvorio nenumetančia vyriausiųjų agresorių nomenklatūra, tikrai labiau matomas kai kuriuose ateinančiuosiuose gyvųjų ir mirusiųjų teisti, tai yra, gestapiškų trojkų estafetiškai pakeisti. Tie kai kurie itin kovingai įsitvirtina greta su įniršiu nueinančių sovietmečio penketukininkų (pagal aną balų sistemą), tokiais save paskelbusių ir tebelaikančių „intelektualioje“ visažinių ryklių (stabilių – ar tokia, ar kitokia politinė sistema) parengtyje. Tačiau būtent jie, tie rykliai, neturi nei menkiausio intelektualinio santykio su pokariniais dešimtmečiais nugyventu savo pačių gyvenimu Lietuvoje (o prasisiekę jaunikliai, atitinkamai su jau degeneracine nepriklausomos Lietuvos viešpatija). Tarsi iš tikro būtų net ne rykliai, o tik tautinių konservantų prifarširuotos amebos (nūnai klonuojančios rinkos visuomenės rykliukus). Todėl tas jų santykis nėra net nė per nago juodymą konceptualus, jis daugiau emociškai tamsus it brutali, baltiškų lokių riaumojimo įrezoninta, giria, – tad, žinoma, net ne filosofinis, kokio derėtų laukti nors ir iš minihumanitarinės kultūros subjektų. Tačiau nesulaukiame, nes jie veik nė su jokiu pasaulinės civilizacijos izmu nebendrauja intelektualiai, etiškai, autentiškai, humanitariškai humanistiškai skaidriai. Lietuviškos trojkos nemoka elementaraus dvasios technikos santykių meno, neatpažįsta „amžinybės požiūrio“ abėcėlės savyje. Juose vyrauja konjunktūrinė, demagogiškai nenuspėjamo APSIŠNIUKŠTINĖJIMO tradicija, kur gyvuliškos gynybos aistra arba puolimas išnyra pagal liokajiško grafiko scenarijų (vertą Vydūno ir Lindės-Dobilo, V. Katiliaus, R. Gavelio ir V. Kavolio kritinių įžvalgų mentalitetinės tėvynainių demonologijos tema).

Jau minėtų penketukininkų trilinki reveransai apie fariziejiškų iškilmių erškėtį yra bjauresni už vienpusius postkomunistinės sąmonės striptizus, kadangi intelektualiniai „kultūros pavasariai“ jau daug dešimtmečių vis dar tebeaplenkinėja lituanistines seklumas bei profesines jos refleksijų griovas. Pagarbos vertas tik nuoseklus buvusiųjų Helsinkio grupės narių intelektualinis sąžiningumas, ypač akivaizdoje tų kovingųjų, kurie jokio humanitarinės kultūros užnugario neturėjo ir neturi (ir jau neturės niekada). Jie neprabils apie forsuojančius save, kuriems ilgesnis užsibuvimas iškovotose pozicijose, atrodo, laiduoja dividendus amžinybėje. Vienas bijo, kad neįsigalėtų kitokia pažiūra, nei ta, kurią įtvirtinęs, kitas didžėjiškai suka plokštelę drebėdamas dėl universitetinės rinkos kloties: jam baisi intelektualiai moderni universitetinių galimybių pasiūla Lietuvoje. Tarsi jam būtų gaila, kad jo vaikai ir anūkai galės rinktis paklausios žinijos židinius, šlifuodamiesi ir augdami aukštųjų mokyklų laisvės margumoje, už kurios palaiminimą atsakingas būtent jis, čia ir dabar (nes valdžioje). Tačiau jam intelektualinės gerovės baimė didesnė už energingą atsakomybę, nes ši, nors menkai realizavusis, neišvengiamai perkainos vertes ir pervertins kainas, kažkada nustatytas valstybiškai monopolistinių struktūrų bei instrukcijų, dabar mikliai beprisitaikančių prie to paties monopolistinio mąstymo Lietuvoje. TAČIAU DABAR, ŠIANDIEN, JAU TIKRAI PERVERTINTI GALI PRISIEITI VISKĄ. TODĖL DABAR, ŠIANDIEN, TO LIETUVOJE BIJOMA DAR LABIAU. METAMOS SLAPTOS PAJĖGOS, SKIRIAMI PAPILDOMI RESURSAI, KAD LITUANOCENTRISTINĖ MINTIS (ANALOGIŠKAI POLITINEI) KUO ILGIAU UŽSIBŪTŲ UŽUTEKINIAME SAVŲ PROCESŲ STATUS QUO LYGMENYJE. UŽUOT PERKRAČIUS VISŲ HUMANITARINĖS KULTŪROS SRIČIŲ ISTORIJĄ, ŽANRŲ RAIDOS IR PRITEMPTAS PERSONALIJŲ TRAKTUOTES, NET BELYČIAMS ŠNEKALAMS TEBEIŠTIKIMĄ TERMINIJĄ, NEATSIŽVELGIANT Į JOKIUS PLĖŠRIAI IR STABILIAI SAUGOMUS „TEORINIUS“ LITVOMANIJOS MITUS. Va čia tai tikrai neužtvenksi upės bėgimo (o kaip kai kam būtent tokios atžangios demitologizacijos norėtųsi). Tik ne vien pačią istoriją būtina perrašyti vėl sudėliojant naujus vienadienės neotrojkų politikos taškus, o ATLIKTI TRANSINTELEKTUALIĄ IDĖJŲ BRANDOS IR HUMANITARINĖS KULTŪROS ATSPARUMO TOJE ISTORIJOJE EKSPERTIZĘ. Ne vien atneštinių struktūrų akcentus keisti prėskais savais, kaip lietuviškoji inteligentų dauguma neretai galvoja, o teoriškai išlaisvinti transcenduojant intelektu ir buvusias, ir esamas ideologemines NAIVYBES (jų ypač pilna lituanocentristinės literatūros istorijos camera obscura arena). Ne tik nelaisvės sąlygotų svetimų papročių ar patirčių atsisakyti, o visų pirma savomis simuliakriškai išpūstomis etnomitologemomis suabejoti. Ypač tomis, kurios greitos uzurpuoti kolektyvistiškai autoritaraus sukirpimo smegenis Lietuvoje. DEMITOLOGIZACIJA VISŲ PIRMA TURĖTŲ BŪTI „PASITELKTA“ SAVO PAČIŲ HUMANITARINĖJE KULTŪROJE ĮGYVENDINANT INTELEKTUALINĖS SAVIANALIZĖS REVIZINIUS PROJEKTUS. ĮGYVENDINANT JUOS, O NE PROENKAVEDISTIŠKAI DUSINANT PAČIAS POZITYVIAUSIAS „TALENTUOTŲJŲ“ KORPUSO INICIATYVAS.

*****
Kultūrinėje, literatūrinėje žiniasklaidoje labai reikšmingi galėtų būti normaliai funkcionuojančios literatūros kritikos skyriai (taip bent yra pasaulyje), nes jie problemiškai inicijuoja INTELEKTUALINĖS KŪRYBOS VIBRACIJŲ TEORINĮ PATIKIMUMĄ. (Arba neinicijuoja. Kodėl šiandien Lietuvoje būtent taip atsitikę yra, – kita, atskira būtų kalba). Žinoma, kai nėra nė vieno žurnalo su profesiškai padoriomis (bent jau depolitizuotomis) metinėmis kultūros/literatūros gyvenimo apžvalgomis ar mėnesio mozaikomis, kurios rašytųsi ne vien uždarbiavimo pretekstu, – galima ir toliau ignoruoti grafomanijos ar įspūdžių kritikos srautus. Tačiau kas atsijos verstinės bibliotekos ar gausiai leidžiamo literatūrinio palikimo (nors ir ne akademinių, o tik rinktinių raštų) naujienas. Net sovietmečiu jų recenzavimo politika buvo inicijuojama konstruktyviau, operatyviau. Ir po 1990-ųjų specializuotuose akademiniuose leidiniuose vienu metu būdavo labai daug svarių publikacijų, tačiau jos kaip mat krisdavo į sąmoningą (kai kurių kerštaujančių šizofrenikų paorganizuotos) užmaršties Letą. Dabar net šis juodokas mechanizmas ištobulėjo. Ne tik mažėja nuomonių apie nuomones, ne tik be atgarsio lieka dažnas žurnalas, almanachas, konferencija, knyga, bet atimama pati galimybė rezonansinio jų pasirodymo multirecepcijai Lietuvoje. Saldi lietuviškos trumparegystės architektų pergalė... NE TIK MAŽOKAI ĮSIKLAUSOMA IR VERTINAMA NEORDINARIAI MĄSTANTI MOKSLINĖ HUMANITARINĖ PAMAINA, BET YPAČ ELIMINUOJAMA TA AKADEMINĖ UNIVERSITETINĖ JOS DALIS, KURI DAR NEIŠVYKUSI, DAR LIETUVOJE, IR KURI JAU DABAR AUTSAIDERIŠKAI LAISVA NUO NEGATYVAUS SAVŲ IR SVETIMŲ, BUVUSIŲ AR NAUJŲJŲ BERLYNO SIENŲ BEI JŲ GLOBĖJŲ ĮKYRUMO. Kai, suprantama, būtent ją, tą pamainą, derėtų įsileisti į akademines institucijas ir kultūrinę humanitarinę spaudą, ir nustoti pataikauti nepavojingiesiems, tai yra, tautinių trojkų prižiūrimam vidutiniškumo antplūdžiui, užgrūdintam paradiniame intelektualinės savinaikos lietuvizme. Mat neretai motyvuojant finansais (universitetuose, institutuose) net skubama atsisveikinti su tais jaunais ir perspektyviais, iš kurių bijoma sulaukti... nedėkingumo, tai yra, humanitarinės kultūros revizijų bei intelektualinių erezijų ateityje. Užuot tokius lietuviškųjų berlyno sienų griovėjus palaikius, dažnai į perspektyvius rejestrus traukiami (į Vakarus tobulintis siunčiami) ne potencialiai ekspresyvūs kritinio Rašto donkichotai, o INTELIGENTIŠKAI-AVINĖLIŠKAI ROMŪS „BEVILTIŠKŲ PILKUMŲ“ GINKLANEŠIAI... Tokie šiandien jau viešai matomi (ir net linksniuojami) humanitarinių universitetų, institutų antihumanitarinės, vidinių organų juose vykdomos politikos vaisiai-traukuliai. Kas tokią aplinką nors kiek pažįsta ar pažino iš vidaus,– stebėtis neturėtų.

Octavio 1997 (2004)

Sudie, Deni, Sudie.....

Ladies and gentlemen, I am now locked up in a handcuff that has taken a British mechanic five years to make. I do not know whether I am going to get out of it or not, but I can assure you I am going to do my best.(Harry Houdini)

sako, Denio nebera.

ruduo

gegen die vand

vienas gersniu paskutini laiku ziuretu filmu, juodas, juodas, ir dar karta juodas, paliekantis nemalonu prieskoni burnoje, nesukeliantis pasigailejimo, bet sukeliantis emocijas, teigiamas ir neigiamas, bet neleidziantis antra karta grizti atgal i kinoteatro sale, dvi dienas kybantis skrandyje...

grizau