kai net valgyt nėra , žarna žarną galanda - aš eilėraštį išgeriu ir strofa užsikandu

Kai visko netenkama, vis dėlto dar lieka ateitis. — [K.N.Bouvis]

tarp tavęs ir manęs liko tūkstantis šimtas pavasarių...

.Nekask savyje per giliai , gali prireikti duobkasių ,kurie užkasa.

Pivašiūnų Švenčiausioji I

Švietėsi

Gal ne paveikslas,
Gal tik mano akys,
Bet švietėsi        Nuliūdusių Paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,      nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl,
Kad akimis sugavęs,
Stebuklą aiktelėčiau
Viešpaties vardu.

Tiek metų rėmuose! 
Ir visą laiką ta pati.
Ant rankų laiko Jėzų Kristų,
Susėdę supasi mėnulio delčioje.
Ir net sūnus neauga.
O reikia juk kažką Marijai pasakyt.

Ir pasakiau,      ištiesdamas rankas        į liūdintį paveikslą:
– Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!..
Ir leisk man panešioti savo sūnų.
Erdvės nedaug,
Bet vis dėlto – daugiau:
Du kambariai, virtuvė,
Trys langai į kiemus žiūri.
Jei nepatiks -
Galėsi grįžt atgal.

Paveikslas švietėsi
Ir, regisi,
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos šešėlį numetė ant jo.
Susikaupiau ir reikia laukt...

Pranas

tėve mūsų.... kuris esi!

Rojus - tai senas angliškas namas, kinų virtuvė, amerikietiškas atlyginimas ir rusė žmona. 

Pragaras - tai senas kinų namas, angliška virtuvė, rusiškas atlyginimas ir žmona amerikiete.

Kai skaitysi tu mano akis – gal jau žodžių nerasi.
Ten –  tik daugtaškis skersvėjų plakamas,
neįskaitomos plėšomo juodraščio rasos,
kur cituoju vienuoliktą Dievo įsakymą.

Kai tylėsi į mano ausis – ten nerasi klausyklos. 
Tu girdėk, kaip tik nori mane. Kam tie poteriai?     
Visos nuodėmės, net sumeluotos ar žemiškai tikros,
jau atleistos. Atleidžia iš ryto ir moterys.

Kai lynosi į mano šaknis – ten jau nieko nerasi:
aš be formos, be turinio, net be atsakymų.
Jau atleidau aš sau. Ir atleidžiu net moterų rasei –
ji man davė akis, o po to ir apakino.

Čia tik saules nuleidę negriukai dievai scenoj blaškos.
Manyje jau žiūrovų nėra. Tik voratinkliai.
Kai ravėsi tu mano eiles – ten nerasi ir taško,
nes turiu prie savęs dar ir pradžią pripratinti
J. E.

2006-10-19 18:14
šiandien mano galva- tuščia    alaus skardinė
ją perpjaunu pusiau jau    du tušti -
bokalas ir stiklinė  .  gal tuo tuščiu galu papilstytį
į kiaurą?    bet savo subinę jaučiu ,
kad gali tai pakenkti mano aurai

Vienakart
kai jau nieks nebučiuos
nei į veidą lietus
nei į kairę pasvirusi   

M
O
    T
      E      R        I    S     
sudaiginsiu krūtinėj rugius
vėl užgimdamas buteliu škotijoj

(prisiminsi mane JĮ išgerus per pus)
 
o šiandien aš be šūvio      kulka
be princesės pilis tarp      raistų
ne skaidresnė už pilką      baltA 
kai iššauni į veidą        lietum 

( eilius  redaguotas zrz)