Pivašiūnų Švenčiausioji I

Švietėsi

Gal ne paveikslas,
Gal tik mano akys,
Bet švietėsi        Nuliūdusių Paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,      nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl,
Kad akimis sugavęs,
Stebuklą aiktelėčiau
Viešpaties vardu.

Tiek metų rėmuose! 
Ir visą laiką ta pati.
Ant rankų laiko Jėzų Kristų,
Susėdę supasi mėnulio delčioje.
Ir net sūnus neauga.
O reikia juk kažką Marijai pasakyt.

Ir pasakiau,      ištiesdamas rankas        į liūdintį paveikslą:
– Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!..
Ir leisk man panešioti savo sūnų.
Erdvės nedaug,
Bet vis dėlto – daugiau:
Du kambariai, virtuvė,
Trys langai į kiemus žiūri.
Jei nepatiks -
Galėsi grįžt atgal.

Paveikslas švietėsi
Ir, regisi,
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos šešėlį numetė ant jo.
Susikaupiau ir reikia laukt...

Pranas