KAI

Kai skaitysi tu mano akis – gal jau žodžių nerasi.
Ten –  tik daugtaškis skersvėjų plakamas,
neįskaitomos plėšomo juodraščio rasos,
kur cituoju vienuoliktą Dievo įsakymą.

Kai tylėsi į mano ausis – ten nerasi klausyklos. 
Tu girdėk, kaip tik nori mane. Kam tie poteriai?     
Visos nuodėmės, net sumeluotos ar žemiškai tikros,
jau atleistos. Atleidžia iš ryto ir moterys.

Kai lynosi į mano šaknis – ten jau nieko nerasi:
aš be formos, be turinio, net be atsakymų.
Jau atleidau aš sau. Ir atleidžiu net moterų rasei –
ji man davė akis, o po to ir apakino.

Čia tik saules nuleidę negriukai dievai scenoj blaškos.
Manyje jau žiūrovų nėra. Tik voratinkliai.
Kai ravėsi tu mano eiles – ten nerasi ir taško,
nes turiu prie savęs dar ir pradžią pripratinti
J. E.