/

/

Gerai dar, kad lapkritis šįkart visai kaip nesavas.

trobelėj ant polių
numintas demblys
regėjo daugiau garbės
nei tolimųjų sostinių raudoni kilimai
naktis čia minė mįsles
nepažintų žvėrių inkštimu
o sučiupus lianą
ji vesdavo ten
kur likimui galėjai baksnoti į pakaušį
ir negauti atgal 

Nuvytas


Evenkas senolis miestabutyje


kakta
parėmęs
staktą

prabuvo
tris
dienas

taip
išvežė jį
rogėm

rėžiu
padabintą



2008-07-09

Paskaitinėju konkurso komentarus (jie savaime galėtų dalyvauti atskirame konkurse - pvz., šmaikštumo, snobizmo, (ne-)nuoširdumo ir kt. rungtyse) ir su palengvėjimu galvoju: jėtau, kaip gerai, kad kažkas viduj laiku sustabdė ir neleido įdėt rašliavėlės. Taip gera ir šilta dabar, kad nedalyvavau... :))

... davėm gatvei naują vardą
ties vingiu ji prasižiojo -
įkritom ir pamiršom
kas yra namai

grėsmingas, brandus jau
pušynas
kaime netoli pabiržės,
kur badydavomės kojas
vaikystėj,
klupčiodavom duobėm
su žemuogių terbelėm,
o gal, kasžin, kojos buvo
niekuo dėtos, tik saulė
mus baksnodavo
karstinėn dirvon,
lyg žaidimo figūrėles,
pramogos dėlei

tada nė "pušyno"
vardo nebuvo pelnęs -
žemuogiaudavo vaikai 
gipsyne,
ir jokie bauginimai
("įgriuva atsivers,
tada bus jums!")
nebaugindavo

baugu buvo tik paklydus
tarp pušelių
ūgio sulig manim.
girdėt mašinas nuo nematomo plento,
sukt ratų ratus
kiaurą dieną,
to plento nerandant,
kol žmonės dideli
atras užsiverkusią
(o gal įgriuvų alsavimo
užčerėtą)

galvoju -
duotų dabar kas
tokį gipsyną!
nesukčiau ratų,
net žemuogių sutikčiau
atsisakyt,
tik tūnočiau duobelėj be garso,
kol ieškotojai
numotų ranka,
o pušys mano ūgį
žymiai žymiai pralenktų

Įdomu visgi. Kad pradėtum naują knygą, reikia daug jėgų ir susikaupimo. Net pradėjus, ji, būna, ilgokai guli tai šen, tai ten, laukdama naujo tavo priešokio. O štai neplanuotai paėmus į rankas seniai skaitytą - staiga atgimsta tada jos sukelti pojūčiai, didžiulis, triuškinantis įspūdis (nors turinio beveik nepameni), ir - be jokių susikaupimų godžiai ją VĖL praryji. Visa kita aplink pamiršti ir apleidi.

Tiesa, ar ir vėl patiri tokį pat galingą įspūdį, kaip pirmąkart, - jau kitas klausimas. Bet neįtikėtina, kad taip lengva ir paprasta grįžt ten, kur jau buvai. Matyt, tai labiau būdinga nepataisomiems pesimistams.

Įdomu visgi. Kad pradėtum naują knygą, reikia daug jėgų ir susikaupimo. Net pradėjus, ji, būna, ilgokai guli tai šen, tai ten, laukdama naujo tavo priešokio. O štai neplanuotai paėmus į rankas seniai skaitytą - staiga atgimsta tada jos sukelti pojūčiai, didžiulis, triuškinantis įspūdis (nors turinio beveik nepamenu), ir - be jokių susikaupimų godžiai ją VĖL praryji. Visa kita aplink pamiršti ir apleidi.

Tiesa, ar ir vėl patiri tokį pat galingą įspūdį, kaip pirmąkart, - jau kitas klausimas. Bet neįtikėtina, kad taip lengva ir paprasta grįžt ten, kur jau buvai. Matyt, tai labiau būdinga nepataisomiems pesimistams.