Verkiau, kai skaudėjo, kai gera buvo – verkiau, o dabar savo mintimis tik springstu, plėšau žodžius kuriuos norėčiau išrėkti ir metu juos į ugnį. Nenamai kvepia juoku, prirūkytais koridoriais ir keptomis bulvėmis, bet ne tavimi. Kaži kaip ten? kur širdis, kur visad norisi sugrįžt ir pasilikt.

praeities gyvi vaiduokliai skrebena nagais į stiklą
verkia, juokias, kandžiojas, urzgia ir cypia
rauda raidėm kruvinom ant aptriušusių sienų
maudos purve girtas angelas vienadienis...

...žibintininko planeta...

sesija kelia man depresiją... ech vasara....

sedėjau ant suoliuko, krimtau džiovintus bananus užsigerdamas sprite (kažin kieno dabar eilė būti troškuliu?) klausiau dead can dance ir spoksojau į balandžių vestuvinį šokį. spoksijo ir žvirbliai. ex pavasarius, pagalvojo perkunas...

sąžinės neturėjimas tapo toks kiesdieniškai įprastas reiškinys, kad jau nieko nebestebina.
-užkaskit visus idealistus.
-tai, kad jis dar kvepuoja, tarė kažkoks naivuolis.
-nesvarbu, tai nekeičia reikalo esmės, užkąskit...

Voratinkliais apaugo kavos puodelis skirtas tau. Ir cigarečių dūmai jau išbluko iš užuolaidų. Vynas virto actu, o gal atvirkščiai. Niekas nieko niekada jau nebeatrinks. Tai buvo senai, pačioj gyvenimo pradžioj, tą dieną kai miriau aš. O užstrigusi plokštelė vis groja tą pačią dainą. ...aš nežinau kodėl...

ilgesį tavęs išverksiu
paslėpsiu geidulį
kažkur giliai
kad daugiau niekas
niekad, niekada nerastų
net ir aš...

randai primena gėdą..  ačiū mielas drauge...  nereikėjo manęs traukti...

vaidinimas baigės. uždangos nusileido. patenkinti žiūrovai pakylo iš savo vietų ir nuėjo kas sau. liko stovėti tik vienas pajacas, tuščioje scenoje, taip ir nesupratęs savo rolės šiame beprotiškame spektaklyje. la comedia finita.