užsiauginsiu sparnus
nors mažyčius, gležnus
tokius kaip drugelio
kad tik galėčiau nuskristi
ten kur tu...

svirplys už lango griežia liūdną dainą... galvoju apie tave..

juoda naktis
slegia nuogus pečius
kur laikas sudužęs
gailiai verkia
grįžtu namo
kad likčiau žmogus
kur svajonės
plasnodamos plaukia.

nupiešiu eilėraštį iš verkiančių lupų
bėga pasaulis, kažkur vis skuba
ir visai neskauda, kai nieko nenori
troškimai žudo ir svajonės...

neužkaskit manęs žemėmė sunkiom
aš dar galiu rėkt
neišbartykit pelenų į žydrąją jūrą
aš dar kraujuoju.

nepasiekiamą svajonę iškeičiau į galimą realybę, ir netekau visko... ačiū... išeinu...

Ji tyliai atsiduso ir ištarė
- aš verksiu.
- neverk, - tarė jis ir pasinėrė į jos akių gilumą.

ir vėl ruduo, pravirko lietumi...

lengvą striptizą sušokęs ruduo
pasikvietė į svečius baltąją damą
ir verkdamas nuėjo miegoti.
miegoti nuėjo ir meškinai...

man neskauda, neskauda, ne skauda, skauda, skauda, skauda...