išsisukęs iš tavo v (i/e) rbalinių pirštų
at (s) iduodu pelenais vėjuj
mėlynos m`aurinės akys
išti (žu) s (i) om sekundėm lankstausi
jautrus popi (eri) nis nelyg
mėlynos m`aurinės akys
pasikloju išdžiūvusių (g) odų patalą
priešais akimirkos vei (d) rodį
(kur) pasilieka į (s) m (e) igtos
mėlynos m`aurinės akys
na (ktį) skaičiuoju
g (e) ros sveikos
g (e) ros sveikos
mėlynos m`aurinės
tavo melsvai- (ž) alsvo rūbelio akys

myosotis supyko
eina ishsitrinti galva
dogmaison`as bl

eikit sau, na ir juokas, velniop

turi turėti šešėlį: truputi vaizdumo.subjektyvumo...

išgėręs liūdesio kaitros migdomuosius
stebiu saulės iešmus verenčius vandenį
mano smėlio laikrodžio smiltys ant dugno
smiltys mano
išbadytomis vertikalėmis nubėga ėdrios mintys
tavo skystu paviršiumi nepasitikiu
paviršiumi nepasitikiu
miglos glamonėjamams toliams nepasiduodu
o dangau, mano skęstančio saulėta ryta skundą išklausyk
saulėtą rytą
raibaluojančią odą mirkydamas
nardau krakmolinių rankų ilgesyje
klausausi blyškaus vėjo ėsdinančio mano tylą
vėjo tylą
tirštais riksmasi ištepiau pakrantes
iki pamėlynavimo trankydamasis į
rūgščiomis ašaromis nugirdytus vietos sargų kamienus
stok pasakiau
ten kažkur miega tavo vaikas
baltas

stebėdamas medžiu varvančius savo riebalus galvojau
neblogai sugalvota:
viskas – dėl šešėlio besitaikančio į rausvas žvirblių krūtinėles
žaliu skysčiu lūpų kampuose supratau esantis atminties dėka
pabudęs reikalauju paveldėjimo teisių iš tavęs ten ištirpusios

įjungęs jūros mėlynumo tylą, rėkiančią iki užkimimo
aš supu laiką savo kantrybės sūpuoklėse

kvaila kalba:
kvaila yra kvaila
kvailiai yra kvailiai
būti kvailiu tai viskas
būti viskuo tai kvaila
nebūti kvailiu tai viskas
būti viskuo nėra kvaila
būti kvailu tai niekis
viskas kvaila
kvaila yra kvaila
kadangi viskas kvaila
todėl viskas yra kvaila
ir nebūti kvailu tai būti kvailu
po visko niekas nėra kvaila
nekvailiai yra kvailiai
ir kvailiai nėra kvailiai
kvaila yra kvaila
kvaila kvaila kvaila

rijau drėgną smėlį
užkąsdamas mirusiu lapu
girgždesiu tarp dantų
sukroviau viduriuose tvirtovę
skrandžio rūgštims neįveikiamą
apie tave nekalbu

J'allume le silence de bleu marin
qui crie jusque  l'enrouement