aš norėčiau ištrinti savo dienoraštį, išskyrus paskutinį įrašą. Beje, mano tėvas mirė netrukus po to kai tai parašiau.

Aš jaučiuosi taip, lyg laidočiau savo gyvenimą. Sapnavau savo motinos lavoną, kuris buvo iškastas ir aš turėjau ilgai stovėti prie jo ir žiūrėti, ir patvirtinti, kad tai tikrai mano motina. Sapne niekaip negalėjau atsiminti, kiek man metų ir prieš kiek laiko motina mirė: prieš metus, du, dešimt, ar ką tik... Mačiau tą baisų vaizdą ir užuodžiau kvapą. Dabar aš išgyvenu gedulą. Dėl motinos, mirusios prieš 17 metų. Dėl senelio, mirusio prieš 7 metus. Dėl savo negimusio kūdikio. Dėl močiutės ir sesers, kurios serga nepagydomai ir yra nebe tie žmonės, kurie buvo... Dėl tėvo (nors jis nebegeria), kuris nebe toks, koks buvo. Dėl visų savo giminių ir draugų, kurių gyvenimai sumauti. Dėl savo gyvenimo, kuriame jau įvyko viskas, kas turėjo įvykti, dėl visų šansų, kuriuos man Dievas suteikė ir kuriais aš netinkamai pasinaudojau. Arba nepasinaudojau. Man atrodo, kad daugiau jau nieko nebeįvyks, kad tai pabaiga ir liko tik tinkamai apverkti visa tai, kas buvo gero (mažai) ir blogo (daug)... Laidoju savo buvusias ir esamas meiles, savo troškimus, asmenybę, kuria buvau kadaise ir kurią galutinai nužudžiau praeitą savaitę... kurią nužudžiau visomis tikromis ir netikromis savižudybėmis. Tai didžiulės laidotuvės. Didžiulis, milžiniškas karstas, kuriame telpa visa mūsų giminės istorija, visų skausmas ir manasis taip pat. Daugybė gėlių ir vainikų, perrištų juodais kaspinais. Ir aš. Vis dar gyva. Nenoriu nei mirti, nei gyventi. Noriu apsivilkti juodais ilgais gedulo drabužiais, paslėpti plaukus ir veidą po juodu šydu ir praleisti man likusias dienas ar metus (nesvarbu kiek jų bebutų) tyloje ir vienatvėje. Nenoriu bendrauti su žmonėmis ir jie nenori su manim bendrauti, nes bijo mirties šešėlio mano veide... Negaliu nei valgyti, nei rūkyti, nei kalbėti. Galiu tik verkti ir melstis. Noriu palaidoti gyvenimą kaip reikiant, kad jis neprisikeltų ir savo šmėkla nekankintų manęs. Ir praleisti likusias dienas užsidariusi nuo pasaulio ašarose ir maldose. Net ne atgailoje, nes tai, ką padariau, neišperkama... Atgaila beprasmiška. Noriu tik melsti Dievo ramybės mano šeimai, mano mylimiesiems, draugams, mano vaikams, mirusiems ir dar gyviems (jie irgi mirę, tik įsivaizduoja esantys gyvi)... Man sunku dėl to, kad privalau bendrauti ir gyventi normalaus žmogaus gyvenimą. Negaliu pasitraukti dėl gyvųjų. Tačiau mano siela nuo jų jau pasitraukė. Manęs nebėra su jais. Aš tik žiūriu į juos iš tolo ir man liūdna. Nes gyvenimas jų liūdnas. Nes gyvenimas pats savaime yra liūdnas ir jie to nesupranta... Jie nesupranta, kad mirtis šmėkščioja aplinkui, kad ji yra pati tikriausia tiesa, kad kitos tokios nėra... Aš noriu pastatyti kryžių ant kalno ir klūpoti prieš jį per lietų, sniegą ir karštį. Tai didžiulės iškilmingos tylios laidotuvės.
Negaliu kalbėti apie tai, todėl parašiau.

taip, nyku. negaliu pasakyt, kad nieko nevyksta. vyksta - issiskyrimai, stresai, ligos, mirties grėsmė aplink mane. tvyro. o man kas? aš laisva nuo meilės. dabar svarbiausia nerimo atsikratyt - ligos atsikratyt. nusispjaut į viską. nusispjoviau jau. niekam manęs nereikia, niekas ir man nereikalingas. tik dienos ko tai taip ilgai slenka. ir dvasinis tobulėjimas anaiptol nevyksta. 18 menesių degradacijos, smukimo žemyn. kiek dar? nebesipriešinu.  velniop. paskaitau knygute uz 13 litų "kaip isgelbėti savo sielą ir pradėti gyventi", tuoj viską pamirštu ir toliau rūkau. ale nebesižudau, čia tai kaifas ;)))

Nes jis buvo su manimi vel, nes pamirsau viska, tamsa istirpo... ir as vel laiminga. su savo beprociu. ar gali but geriau, ar begali but blogiau... as visai vaikas dabar :) paziuresim kaip toliau :)

viskas baigesi taip, kaip ir turejo baigtis. beprotnamiu. o dabar tustuma. Dieve, padek man

Romanas su bepročiu. Taip man ir reikia.

gal ir gerai tu padarei, vistiek nesupratai, kad visa menesi jau buvau apsvaigus, akimirkai prasiblaivius iskart vel pasinerdavau i ta pati...ne nesupratai, kad visos mano sentimentalios zinutes yra apsvaigimo pasekmes...negaliu sakyti, kad viskas netiesa, bet kad aptemimas tai tikrai.
ir tu kaip sapnas mano mintyse. as net ne viska prisimenu, ka man apie save sakei. ne del to, kad su kitais painiociau:)bet del to, kad painioju realybe su vaizdiniais, kurie iskyla nevalingai ir suklaidina mane, ir as nebezinau (kaip banalu ir kaip nepavydetina is tikruju) - sapnuoju ar ne siuo momentu.
bet prisimenu tai, ko visai nenoreciau prisiminti. tavo odos kvapa. vos juntama cinamono aromata. paskui kuri ejau. ir kaip akys tavo blizga tamsoje. kaip zveries:)
ir kaip dariau kvailystes, viena po kitos, spontanisku poelgiu virtine:)ne negali isivaizduoti, ka as dariau (verciau nesakysiu):) ir virs viso to karaliavo vos juntamas cinamono aromatas nuo vienos tavo kaklo duobutes, tempdamas mane zemyn zemyn zemyn zemyn zemyn

iki alpimo.


jau antra diena blaivam stovyje. delioju daiktus ir mintis i savo vietas. ak toji twinsouls ideja...manau, kad radau tave:)

Ne, negerai taip. Aš sergu. Visiškas ligonis. Viskas manyje nesveika. Net jausmai. Turiu užsidaryti  nuo pasaulio, pasinerti į save ir gydytis...ilgai.

Ir štai šiąnakt vėl nuotykis. Galvoju apie tai. Galvoju apie savo kūną. O apie sielą stengiuosi negalvoti. Kam? Gal be reikalo.
Jis vyresnis gerokai. Pajutau tai. Dabar man svaigsta galva ir migdo migdo migdo... aš turėčiau miegoti. Ilgai miegoti, kad viską pamiršti, kad sugrįžti į save, kad susitarti, kad susitaikyti su savimi, kad galvočiau savo mintimis ir jausčiau savo jausmais... o kur mano jausmai?
Mano berniukas serga. Jis serga, o aš geriu ir dulkinuosi. O, tai tinkamiausias žodis tam veiksmui be meilės... o mielas mano berniukas serga. Iš tiesų aš pykstu, nes jo nėra su  manimi, kai man reikia. Ar norisi. Koks skirtumas?
Miegosiu miegosiu miegosiu. Paskui šoksiu. Jau nusprendžiau, atidėlioti užtenka. Ir taip susitaikysiu su savimi

keistybes. mes megstam su juo tuos pacius dalykus. jis netgi turi geresnes muzikos, geresniu filmu ir zino daugiau apie visus situos dalykus nei as. ir myli vaikus. bent jau kalba taip. ir prie jo vaikai eina svetimi, pati maciau. plius tolerancija, kurios tu neturi. as jauciuosi taip, kad jis yra protingesnis uz mane, turi geresni skoni, geresni jumoro jausma, kazkoki pasaulio suvokima, kurio as neturiu, as is jo patarimu galiu gauti kaip man elgtis, ka galvot ir ka daryt, jei manyje sumaistis. pirma karta gyvenime nesijauciu auksciau uz vyra, su kuriuo esu. tai labai daug. labai.