"Vadinamąsias abstrakčias sąvokas protas mąsto taip, kaip riestanosiškumą: arba kartu su materija, kai galvojame apie patį riestanosiškumą, arba kaip tam tikrą įlinkimą."

Severja nesipriešino, lyg pajėgos netekusi; net užsimerkė. Glūdėjo Geišės glėbyje, leidėsi pasodinama po medžiu. Geišė kažin ką jai šnekėjo ilgai, lipšniai, su ašaromis akyse. Turbūt žadėtąją paslaptį. Glostė jos ranką, petį, kaklą. Pasilenkė jos galvelę, ėmė bučiuoti akis, kaklą, plaukus, kol įkniubo j lūpas ir nebenorėjo beatsitraukti. Maigė kankino krembliautoją, o ta vis nei žodelio, nei pritarimo, nei pasipriešinimo; jokiu mostu, jokiu raumenų timptelėjimu neatsakė į visus karščiausius Geišės mylavimus, saldžiausius jo žodelius. Plačiai išplėstos ir lyg miglotos jos akys tereiškė, jog jai nelabai tai visa ta malonė. Vyrišką meilę ta gamtos duktė gėrė lygiai taip pat, kaip gėrė ryto rasą ar aušros šilumą; gėrė, kol dar nebuvo nuodėmė, kurios jau tenka bijoti.      Juozas Tinto Vaižgantas

Šiandien vienoje kavinėje per kažkokį muzikinį kanalą rodė devinto dešimtmečio muzikai skirtą laidą. Išgirdau dainą, kurios negirdėjau nuo pat vaikystės. Pasirodo, ją atlieka Kylie Minogue. Daina vadinasi "I should be so lucky". Vaikystėje su bičiuliais ją labai mėgome. Tačiau tada dar nemokėjome angliškai, ir mums atrodė, kad priedainyje dainuojama: "Meška pisa lokį". Ir patys taip niūniuodavome:
Meška pisa lokį,
Lokį, lokį, lokį, lokį...
O štai dabar jau moku angliškai, tad supratau kas ten dainuojama. Ir pasidarė gėda, kad mes klausėmės tokių banalybių. Labai už tai atsiprašau.

Vienas žmogus įsižeidė aptikęs mano parašytą sakinį "šuo pakastas penyje". Paprastai įsižeidžiama dėl asmeninių dalykų, tad štai man kilo klausimas: kaip šis sakinys asmeniškai liečia tą žmogų? Variantai du: 1) tas žmogus yra šuo, kuris nenori būti pakastas penyje, 2) tas žmogus yra penis, kuris nenori, kad jame pakastų šunį. Kuris variantas, draugai, teisingas?

Non est sanitas in carne mea a facie irae tuae, non est pax in ossibus meis a facie peccatorum meorum.

Draugai, Lietuvą užliejo karščiai, taigi pats metas draugui Kadagiui sukurti eilėraštį "Žiema ateina". Scatinau jį, scatinau, bet jis mane, kaip raštingas neraštingą, ignoruoja. O jeigu paprašytume visi choru?

Kas naujo, draugai?

"yra melas kad išvadinau visus durniais, durniais aš nevadinau, o bendraminčiais" (dr. K.)

Šviečiasi komandiruotė. Gal kas žino, po kiek Stokholme kekšės?

Kartą mokytojas sėdėjo visą naktį ant kalno šlaito ir verkė dėl pasaulio likimo. Mokiniai ėmė pykti ir keiktis, nes jo kukčiojimai trukdė užmigti. "Iš tiesų, iš tiesų, sakau tau, rabi, eik miegoti, - tarė galiausiai Petras. - Rytoj anksti keltis." Bet mokytojas vis tiek raudojo, nes labai jau graudus jam regėjosi pasaulio likimas. Galiausiai mokiniai nebeištvėrė ir ėmė svaidyti į jį akmenis. Mokytojas nurimo ir nuėjo miegoti. Atsikėlė, aišku, vėliausiai iš visų.