kai pabudau, dangus buvo absoliučiai giedras.
dabar toks, kad jau galima iš debesų kurtį avis ir vilkus.
fone: Biplan "labas rytas"
ir šian aš spjaunu per savo kairį gyvenimą
nes skraidančios riebios musės puikiai įkūnija tą "čia esam, čia nebūsim. tad nėra nei jokios prasmės, nei gyvenimo pasekmės.
jaučiuosi truputį laisvai.
ša- la- la- la.
išspjautai
švariai
ša- la- la- la
mokėčiau tai padaryčiau kokį kūlverstį ore. ne iš džiaugsmo. iš "ša- la la la"

reggae sumaišom su namisėdizmu
S. Parulskį su ryžių koše
Kvailą šunį su išpalutom grindim be jokių plaukų
Skaudantį pirštą su gražiom akim
Prisiminimus su revoliucijų nuojauta
.
tai tokios pastarosios dvi mano dienos.

visuomenė vienas apgaulingiausių ir žiauriausių kalėjimų
mano muilo burbulai sprogsta man nespėjus nė mirkteli
ir prisimenu savus nostradamus.
ir mintys neaprėpia tų laisvės, kurie sugeba ant visko spjauti.
o mane sodina į žemę pamažu. lyg sodinuką. idant augčiau ir žydėčiau.
nejuokinkit prašau.
išaugs tik ta gėlė, kuri ėda vabalus.

sukamės
kaip vilkelis
inertiškai
tai vadinama kinetine energija
nors
manyčiau, labiau menamąja, nei fizine
dryžiukai taškučiai rombiukai nubyrėję
žaviesi peizažais po kojom
nes visgi purvinos kojnės šalia kėdės
tėra išdava tavo pramiegotų naktų

"Šiandien kaip nekasdien, gatvėse ruduo žavus, kaip senas artistas, kurs numirė, nes gėrė. O gėrė, nes bijojo mirt ir visad bandė skrist "A. Kaniava

strėlytės slysta iš rankų.
beja, kas iš to,  jei vis vien retai kada bepataikau.
apžlibusia dūšia, jausmais ir siekiais

* Ji buvo sudaryta iš daugybės gumučių, veržlelių, vamzdelių ir tepaliukų. kas kart kuriam nors iš jų nutrūkus ar pasimetus (su laiku tai įvykdavo vis dažniau ir dažniau) ji nusijuokdavo skardžiu juoku ir giliai įkvėpdavo. po kiek laiko nusiramindavo ir palikdavo su žalsvu, primerktu žvilgsniu. lėtai atsistodavo ir nueidavo į virtuvę, atsisėsdavo ant grindų ir išsitraukusi iš po stalo siūlų špūlę pradėdavo ją ridinėti po grindis.

* tai buvo vyras (turbūt tokio amžiaus jau galima vadinti vyrais) su senu prastu, kiek ankštu kostiumu. Tiksliau: švarkas buvo mėlynas, o kelnės rudos, kiek platėjančios į apačią. Kirptas ežiuku. Nusipirkęs 3in1 pakelį jį visuomet pradarydavo atsargiai, lyg tikėdamasis kas kart išvysti išbyrant kažką keisto ir netikėto. Po to atsisėsdavo ant kėdės be atlošo, atsiremdavo alkūne į sieną. tądien pasakojo... iš esmės tai visai (ne)svarbu, kiek gali būti nesvarbios gyvenimo pamokos, teikiamos kalbomis


* Tame vaikine buvo tiek energijos, tarsi jis būtų buvęs užsukama mašinėlė. Ir jei man kas lieptų pasakyti kaip atrodė pagrindinis veikėjas iš Selindžerio "Rugiuose prie bedugnės", tai sakyčiau:va, kaip tas, kur sėdi prie plataus stalo ir gurkšnoja alų iš bokalo, kuris jo rankose atrodo gerokai per didelis . tiesa, laikomas tvirtai. Nežinau ar jis myli vaikus, bet jis tiktų juos gaudyti ir saugoti nuo bedugnės krašto.


* Tai buvo vėjas. Nežinau, provincijos, ar didmiesčio- neturėjau laiko tam suprasti. Ir kadangi tai vėjas, tai negaliu nieko sakyt už tai, kad jis pučia Afganistane ir atsiduoda paraku. O jeigu kada pargrįš į Vilnių, tai turbūt kaip ir tada pasakys:"Čia gražiau nei Paryžiuj". Nes ką žinau, tai žinau- Prayžiaus nemėgstam abu

* Ir yra dar toks žmogus, kurio niekad nesupratau. Nes sugebėdavau čia juo žavėtis, čia nekęsti. taip yra ir po šiai dienai. Savotiškas autoritetas, kuriam neretai norisi spjauti į veidą. Ir nesupratau ar jo veikla yra nuoširdi ar apgavystė. Žmogus-klaustukas. tai keistai baugina...

nesusikalbėjimas.
nesvarbu su kuo.
nesvarbu kokiomis formomis.
bet žinau.. kažką

trūksta nuoširdumo barikadų

naujas mano herojus-  Anri Tuluz-Lotrek...
dar vieną kadrilį. prašau.1.2.3.