Apie keltą žmonių, kurie mane domina.

* Ji buvo sudaryta iš daugybės gumučių, veržlelių, vamzdelių ir tepaliukų. kas kart kuriam nors iš jų nutrūkus ar pasimetus (su laiku tai įvykdavo vis dažniau ir dažniau) ji nusijuokdavo skardžiu juoku ir giliai įkvėpdavo. po kiek laiko nusiramindavo ir palikdavo su žalsvu, primerktu žvilgsniu. lėtai atsistodavo ir nueidavo į virtuvę, atsisėsdavo ant grindų ir išsitraukusi iš po stalo siūlų špūlę pradėdavo ją ridinėti po grindis.

* tai buvo vyras (turbūt tokio amžiaus jau galima vadinti vyrais) su senu prastu, kiek ankštu kostiumu. Tiksliau: švarkas buvo mėlynas, o kelnės rudos, kiek platėjančios į apačią. Kirptas ežiuku. Nusipirkęs 3in1 pakelį jį visuomet pradarydavo atsargiai, lyg tikėdamasis kas kart išvysti išbyrant kažką keisto ir netikėto. Po to atsisėsdavo ant kėdės be atlošo, atsiremdavo alkūne į sieną. tądien pasakojo... iš esmės tai visai (ne)svarbu, kiek gali būti nesvarbios gyvenimo pamokos, teikiamos kalbomis


* Tame vaikine buvo tiek energijos, tarsi jis būtų buvęs užsukama mašinėlė. Ir jei man kas lieptų pasakyti kaip atrodė pagrindinis veikėjas iš Selindžerio "Rugiuose prie bedugnės", tai sakyčiau:va, kaip tas, kur sėdi prie plataus stalo ir gurkšnoja alų iš bokalo, kuris jo rankose atrodo gerokai per didelis . tiesa, laikomas tvirtai. Nežinau ar jis myli vaikus, bet jis tiktų juos gaudyti ir saugoti nuo bedugnės krašto.


* Tai buvo vėjas. Nežinau, provincijos, ar didmiesčio- neturėjau laiko tam suprasti. Ir kadangi tai vėjas, tai negaliu nieko sakyt už tai, kad jis pučia Afganistane ir atsiduoda paraku. O jeigu kada pargrįš į Vilnių, tai turbūt kaip ir tada pasakys:"Čia gražiau nei Paryžiuj". Nes ką žinau, tai žinau- Prayžiaus nemėgstam abu

* Ir yra dar toks žmogus, kurio niekad nesupratau. Nes sugebėdavau čia juo žavėtis, čia nekęsti. taip yra ir po šiai dienai. Savotiškas autoritetas, kuriam neretai norisi spjauti į veidą. Ir nesupratau ar jo veikla yra nuoširdi ar apgavystė. Žmogus-klaustukas. tai keistai baugina...