netyčia aš ir vėl čia. tik tam, kad kiek pasiknisti prisiminimuose, kol kepa varškės pyragas.
o jei trumpai ir neaiškiai
aš tik noriu tarstelti apie pusmetrinės pušelės grožį
ir mažą mūsų miestelio sceną
miško scenografijas
ir prisijaukintus senstančius profesorius
nes vis delto
kaip minejau
juk zydi alyvos
ir nebelieka po truputi jokiu "situaciju"
distancijos
prisotintos būsimu ilgesiu
nepatiklumas
ieškant sankabų... taip, greičiausiai sankabų
jie turi džiungles, stogus ir prijaukintą ego.
viskas grįžta. viskas viskas.
anksčiau ar vėliau.
vienaip ar kitaip.
tereikia pripažinti tai gįžimu.
užėjimu į svečius
lėkštė nuo manų košės puikiai stovi ant kopaktų krūvos.
aplinkui balta nuo A4 formato lapų. minkštai. kad tave kur.
viskas kaip dėžė.
smegenų dėžė, plastikinė kartoninė, didelė, maža.
ko nori- to prikrauni. ir gana.
šiandien man tiesiog labai liūdna. taip paprastai ir elementariai tarsi būtų 23-ią kartą atidaromas stiklainis nuo vyšnių uogienės.
aš nežinau kaip čia viskas įvyko.
ir tai nesvarbu, kol dar nenuriedėjau į kokį kampą.
1 2 3 4 ---
6 ---
8 ---
10 ---
12 ---
14 15[iš viso:
141]