Ačiū, kad buvai ir tebesi šalia, viltie.

Neklausia, kiek tau metų,
Nesiteirauja vardo, pavardės.
Ateina meilė ir tyliai sako:
-Atsimerki ir jokiu būdu
Neprarask vilties.

Mano savaitė - septyniažiedlapė orhidėja.
Penki žiedai - tiesa, bet kartu ir apgaulė, melavimas sau, bei abejonė.
Du žiedai - svajonės, iliuzijos.

Aš laukiu pirmadienio.

Ilgaaas savaitgalis:)

Na, ir kas? atėjo diena, praėjo ir nieko nebeliko.

gal ir liko... kelios popierinės širdelės ant švarkelio atlapo...

kažkur pamečiau įkvėpimą, o blogiausia, kad niekaip nesugebu jo rasti.

Ką daryt, kai labai sunku, norisi verkti, o ašarų nėra?

Liūdna

Neverk, kad kas nors baigėsi. Nusišypsok, kad tai apskritai buvo.

Naktyje tyliai laikrodis muš
Visiškai net ne dvyliktą,
Gal ir mėnesienos nebebus...

Laikas, vėjo šuoliais bėgdamas,
„Lemtis“ garsiai rėks iš debesų.

Visai ne vasarišką dieną,
Ir netgi apsiniaukę bus,
Kai laikas skubėdamas paliks
Suklupusius už akmenų...


Komentuokit. Prašau:)