Perskaičius D.Jazukevičiūtės "Anarchistės išpažintį"

Pirma mintis šovusi į galvą - pagaliau, pagaliau prakalbom apie kūrybingos moters ambicijas ir aistras! Tarp lietuvių rašytojų tik Jurgos Ivanauskaitės knygose dar sutiksi tokį fenomeną. Žinoma, galiu klysti, bet daugiau kuriančios moters vaizdinių nerandu. Gal tik Salomėja Nėris šiek tiek tai nujaučia. D. Jazukevičiūtės moteris labai aistringa, kupina ir meilės ir neapykantos, žmogiška, reali ir kartu iš fantazijų pasaulio... Viskas sutelpa. Kristus, Če Gevara, sapnai, realybė... viskas supinta. Nuodėmės ir atleidimas- viename. Paprastai ir žmogiskai. Nėra svetimų aistrų ar silpnybių. O jau buvom viską pamiršę, sudievinę, iškėlę moters idealą – o čia kasdieniška, net buitiška, su pinigių stygium, neapykanta sau, bet kartu su neapsakomu noru gyventi ir mylėti – moteris, kurioje visos atpažins bent dalelę savęs.
Vyrai romane atsiduria antrame plane. Gal tai ir nekeista, rašytoja juk moteris, bet toli gražu nepalieka vyriškos linijos paskutinės. Nuo Marcinkonių kaimo dieduko iki Lošėjo Maskvoje vyrai tampa ašimi, apie kurią vyniojasi moters gyvenimas. Laisvės ir nepriklausomybės siekimas – labai skambiai pasakyta, bet taip natūraliai siekiama – romane pateikiamas moters akimis. O visgi pripratom matyt didvyriais vyrus...  Nauja ir netikėta, bet galbūt tik tarp lietuvių rašytojų, pasaulinė literatūra tai jau įveikė.
Darbas publicistikoj turi savų minusų – romane jaučiamas „žurnalinis stilius“, bet ar gi tai blogai? Nėra sunkiai suprantamų tarptautinių žodžių tiradų, vadinasi romano herojės jausmai ir ieškojimai daug lengviau prieinami visiems skaitytojams, nepaisant išsilavinimo barjero. Kalbu apie barjerą, nes būtent jį susikuriam pažindami vis „aukštesnę“ ir „aukštesnę“ literatūrą. Tik gaila, kad pamirštame, jog ko gero pačios aukščiausios vertės literatūra yra būtent ta, kuri mus šiandien „užkabina“, sudomina, atveria... Žinoma, klasika visuomet liks klasika, bet kas vertinga šiandien?...
Man Katerinos prototipas padėjo suprasti savasties ieškojimus... Kas žino, kiek tokių kaip aš yra šiandien...

taip laukiau visų švenčių galo... pasisekė- jos baigėsi. tik niekas nepasikeičia po to. ir vėl kasdien sukiesi toj pačioj karuselėj: namai- darbas- kursai- namai.

sniego seniai
ant eglutės tirpsta
mirksinčios lemputės
svilina padus
pasaka nespėjus prasidėti
baigsis
šiaudą trauksim
sutrumpintą perpus

Kliokdamas vanduo vonioj subyra.
Nuogas kojos pirštas nutrintoje emaleje.
Purslai apglėbia persikines krūtis
Ir rankos į putas panyra.

Kempinėj muilo burbulas puikuojasi.
Išbąla iki Ace efekto - sproksta.

Ir vakarą ir rytą
    apglėbta tavo rankų      būti noriu.

DINGO VYRIŠKOS ŠLEPETĖS!

Ypatingos žymės:
44 dydžio įspaudai,
sunkus žingsnių aidas,
lovoje garuojanti kava,
bučinys sapnuojant...

DINGO VYRIŠKOS ŠLEPETĖS!

būna rytų, kai nesinori kavos puodelio, nebent tik tirščių ateičiai burti, nebent taip įparsto arbatinuko švilpimo...
mes priprantam prie kasdienių dalykų, vos vienai dėlionės detalei pradingus, pajuntame tuštumą.
mano namuose - dingo vyriškos šlepetės....

ir vėl gyvenimas darosi panašus į miegą...

nes tai, ko negali suvokti logika - jausmai perleidžia per "patiko-nepatiko" prizmę...

supratau viena-kuo didesnis absurdas, tuo geriau jis įvertinamas, nes tai, ko negali suvokti logika... o dažnai akivaizdžių dalykų genijai net nepastebi...