Ten, kur patalas - samanos,
Saulė - šviesa,
Debesys prausia
Purviną kūną,
Purviną protą
Prausk
Purve.

Vakar žiūrėjau filmą "Irreversible" (2002).

Nusivylimas, pyktis - kiek gi galima?.. - dar ilgai, tikrai ilgai šitai tęsis. Ir jokios išeities nėra? Nėra. Gali daryti ką tinkamas - žmonių nepakeisi. Kurių galų tuomet viskas? Dėl žmonių, tik dėl jų. Juk tik jie tau rūpi, tik dėl jų verta gyventi. Taip, bet... o kaip aš, kiek skausmo turėsiu kęsti, nė nežinau, ar jie supranta... Nežinai?.. matyt, mažai su kuo bendrauji, pasiklausk jų, pasiklausk, kaip jie jaučiasi.
Kaip.. kaip jaučiatės?

Kaip daug dalykų buvo laikomi neįmanomais, kol nebuvo įvykdyti. Plinijus Vyresnysis

Pakaks žaidimų.

Užu lango, po medžių šakas skraido zylės. Gražumėlis!

Gražumėlis, filmas tiesiog tobulas, bet ne veltui su ženklu S. Tiesą sakant, nieko nuostabaus, kad ir ne visi suaugusieji supras... Filmas skaitomas kaip knyga - žiūrint kino teatre įspūdis padvigubėja keleriopai - kai akys laksto nuo iš vieno puslapio krašto į kitą, nes visur yra ką pažiūrėti. Pradžia ir pabaiga atidirbtos iki maksimumo, kalbu tiek apie muziką, tiek apie aktorius, tiek apie režisūrą, vidurys - toks kaip ir turi būti - leidžia įsijungti į istorijos pasakojimą.

Tos beveik dvi valandos prabėgo labai greitai, ir dar ilgai po to - beveik nepastebėjau, kaip atsidūriau namuose, tiek minčių, įspūdžių...

Ar verta žiūrėti dar kartą? Be abejo. Bet kam skubėti?.. Kaip ir į gerą paveikslą norisi žiūrėti dar ir dar kartą, kaip ir mėgstamą dainą  gali klausyti nors ir miljoną kartų, taip ir geras filmas per vieną kartą nepažiūrimas.

Manau, tai yra menas iš didžiosios raidės,  ne pop, ne plačiajai publikai, nes atsipalaiduoti, pabėgti nuo savęs šis filmas netinka. Ar verta tikėti tuo, kas jame vaizduojama, kas sakoma apie moters prigimtį, apie žmonių menkumą, apie gamtos šėtoniškumą? Susimąstyti - taip, tikėti aklai neverta niekuomet.

Žodžiu, šitas danas manau aiškiai parodė, kad iš šiuo metu gyvuojančių režisierių jis, be abejonės, yra kažkur pačiame priekyje. Ir velniai jo nematė, tegul ten ir pasilieka!

Medis savo forma primena fontaną – gyvybės veržimąsi aukštyn, į priekį. O kas ten, priekyje? Koks galutinis veržlumo tikslas? Galas... o jei tiksliau – estafetės lazdelės perdavimas tiems, kas pasiruošę pratęsti bėgimą toliau. Medis prasideda iš vienintelės mažutės sėklos ir galiausiai užsibaigia tuo pačiu. Fontano versmė susideda iš daugybės tokių mažyčių sėklelių – vandens lašų. Tų pačių, kuriuos kasdien maišome su arbatžolėmis, apyniais, vynuogėmis – įvairiausiais žemės vaisiais, žemės vaikais. Kasdien geriame šiuos gyvybės lašus, maną, ir judame pirmyn, augame, bręstame, o galiausiai paleidžiame savo vaisių į pasaulį. Ar tuo metu netenkame dalies savęs? Turėtume mokėti dalintis savimi su pasauliu, kitaip sakant, turime išmokti nebijoti įeiti į pasaulį. Turime leisti vaisiams žydėti.

pabaigai: http://www.youtube.com/watch?v=VXJeP-FDDyI

"Prausimės purvinus veidus ir delnus tyru švariu sniegu, apeiginiais šokiais kviesime Baltąją Pūgą, kad apvalytų visą Lietuvą, lediniai muzikos garsai tirps mūsų ausyse ir tamsoje išvysime snaigių kritimo svaigulį.

Tegul sninga!
Vakaris"

Matau akį. Ji stebi mane. Įsižiūrėjęs atidžiau, lyg veidrodyje, pastebiu save. Mažytis taškelis vyzdžio kamputyje...