Antichrist (2009)

Gražumėlis, filmas tiesiog tobulas, bet ne veltui su ženklu S. Tiesą sakant, nieko nuostabaus, kad ir ne visi suaugusieji supras... Filmas skaitomas kaip knyga - žiūrint kino teatre įspūdis padvigubėja keleriopai - kai akys laksto nuo iš vieno puslapio krašto į kitą, nes visur yra ką pažiūrėti. Pradžia ir pabaiga atidirbtos iki maksimumo, kalbu tiek apie muziką, tiek apie aktorius, tiek apie režisūrą, vidurys - toks kaip ir turi būti - leidžia įsijungti į istorijos pasakojimą.

Tos beveik dvi valandos prabėgo labai greitai, ir dar ilgai po to - beveik nepastebėjau, kaip atsidūriau namuose, tiek minčių, įspūdžių...

Ar verta žiūrėti dar kartą? Be abejo. Bet kam skubėti?.. Kaip ir į gerą paveikslą norisi žiūrėti dar ir dar kartą, kaip ir mėgstamą dainą  gali klausyti nors ir miljoną kartų, taip ir geras filmas per vieną kartą nepažiūrimas.

Manau, tai yra menas iš didžiosios raidės,  ne pop, ne plačiajai publikai, nes atsipalaiduoti, pabėgti nuo savęs šis filmas netinka. Ar verta tikėti tuo, kas jame vaizduojama, kas sakoma apie moters prigimtį, apie žmonių menkumą, apie gamtos šėtoniškumą? Susimąstyti - taip, tikėti aklai neverta niekuomet.

Žodžiu, šitas danas manau aiškiai parodė, kad iš šiuo metu gyvuojančių režisierių jis, be abejonės, yra kažkur pačiame priekyje. Ir velniai jo nematė, tegul ten ir pasilieka!