***
ir išskraidino lututė patamsiais
burto akmenį snape - į linguojantį guolį guldyti
juodais patamsiais išskraidino.

o mūsų juokas nuo grandinių trūko
ir nuskalijome nuogi
ir lakėm gėlą pilnatį lyg vilkšuniai iš upių -
iš vienas kito upių ligi dugno išlakėm.

***
- dėk, dėk, - sakau, - papartynų supuoklėn,
  laužo ugnies atnešiu įkaičiui. - o toji:
- spėsi su tamsa - bus dar viena žibuolė, žinai?

ir išskraidino lututė patamsiais
burto akmenį snape - į linguojantį guolį guldyti.

***
- a akmenėlis kam tau? - klausiu.
melancholiškai snapu pasparnę braukia.
- sarkofagas tai, - dudena, -
  šianakt supuoklėn dėsiu - vaikeliui prisikeltųs.

***
trumpametražinę naktį
Labanore tuščiais butelaičiais
duduoja pelėdėlė lututė

o jos drevėje yra altorius
- akmenėlis tošyje

***
gražus oras

– oras gražus,
toks oras gražus –
tik eit prie jūros,
prie jūros tik eit
ir žiūronais žiūrėt,
kaip skęsta laivai
spalvų vėliavėlėm
signalizuodami:
– oras gražus.
ir ką belieka
sutartiniais ženklais
jiems atsakyt?
– taip, oras gražus,
  paskenduoliai,
– taip, oras gražus,
  mylimieji.

***
prairęs randomaizeris

ir dūmtraukio juodas suktinis

kirvarpa
aukštakulnius išsispyrė

o tos tik tuk tik tuk -
vejasi

musių

ir meilės ekspedicija

***
pats baiseusias eilierashtis

kaulishkai trashka brashka
yltimis trupina gremzhia
be gaileshchio be pasidygiejimo
morkavas kraujas tik tykshta
ant sienu grindu ir manes

tai shitaip zheurusis zuikolakis
morka doroja nakchia

***
tik potvynis

atokaitoj kaista akmuo ir atšyla balsai,
kalbėti gali be progos ir viską dangun,
lyg laukinį smėlyno verpetą ganytum -
nė neįtarsi -
jūros kopūstais bangos pasūdo krantus
ir pradeda ryti nuo kojų - kol pamažu
viskas pradingsta - laikas, vieta ir vardai -
vanduo save apkabinęs pavirsta lašu -
kamputy akies - išsirpt ir sublizgėt.

***
Manau, kad to nebuvo. Pro šakas
Pamatėme didelį apleistą uostą.
Betono prieplauka ramiai bolavo
Pavėsyje virš dumblino vandens.
...
Berniukas,
Iš yrančių lentų sukalęs plaustą,
Juo kėlėsi per upę. Rodės,
Jis būtų džiaugęsis bendrakeleiviais.
Be jo krante nematėme žmonių.
Kažkas mums tarė, kad ir ši vieta,
Kaip daugel vietų, primena Itakę.
...
Mes buvome dienos židinyje.
Seniai praėjęs karas ir kelionė
Pripildė mūsų smegenis, tarytum
Vilnis neatsargaus plaukiko bronchus.
Po kojomis girgždėjo kriauklės, kaulai,
Skylėti akmenys. Paskui gulėjom
Žolėje, pamiršę gamtą. O gamta
Mus nepalyginti anksčiau pamiršo.
...
Pro mus praslinko lengvas šnaresys:
Keleivis nešės irklą ant peties
Ir ėjo sausumon, kur niekad niekas
Nėr matęs irklo.
...
Ankšta sala,
Mirties ekvatorius, žolė po delnu,
Grįžimas, pakitimas. Netgi to
Mums nežada istorija ir mitas.
...
Daiktų apybraižos pairo, tarsi
Garsai beformėj salėj. Mes visi
Netrukus nutarėm, jog tai dėl karščio,
Ir nenustebom, prie pakhauzo sienos
Sutikę draugą - pirmąjį iš tų,
Kuriuos matyti galima tik mirus.

Jis buvo pirmas.

(Tomas Venclova)

***
gryna! dek! tinė!