***
tik potvynis

atokaitoj kaista akmuo ir atšyla balsai,
kalbėti gali be progos ir viską dangun,
lyg laukinį smėlyno verpetą ganytum -
nė neįtarsi -
jūros kopūstais bangos pasūdo krantus
ir pradeda ryti nuo kojų - kol pamažu
viskas pradingsta - laikas, vieta ir vardai -
vanduo save apkabinęs pavirsta lašu -
kamputy akies - išsirpt ir sublizgėt.