***
Manau, kad to nebuvo. Pro šakas
Pamatėme didelį apleistą uostą.
Betono prieplauka ramiai bolavo
Pavėsyje virš dumblino vandens.
...
Berniukas,
Iš yrančių lentų sukalęs plaustą,
Juo kėlėsi per upę. Rodės,
Jis būtų džiaugęsis bendrakeleiviais.
Be jo krante nematėme žmonių.
Kažkas mums tarė, kad ir ši vieta,
Kaip daugel vietų, primena Itakę.
...
Mes buvome dienos židinyje.
Seniai praėjęs karas ir kelionė
Pripildė mūsų smegenis, tarytum
Vilnis neatsargaus plaukiko bronchus.
Po kojomis girgždėjo kriauklės, kaulai,
Skylėti akmenys. Paskui gulėjom
Žolėje, pamiršę gamtą. O gamta
Mus nepalyginti anksčiau pamiršo.
...
Pro mus praslinko lengvas šnaresys:
Keleivis nešės irklą ant peties
Ir ėjo sausumon, kur niekad niekas
Nėr matęs irklo.
...
Ankšta sala,
Mirties ekvatorius, žolė po delnu,
Grįžimas, pakitimas. Netgi to
Mums nežada istorija ir mitas.
...
Daiktų apybraižos pairo, tarsi
Garsai beformėj salėj. Mes visi
Netrukus nutarėm, jog tai dėl karščio,
Ir nenustebom, prie pakhauzo sienos
Sutikę draugą - pirmąjį iš tų,
Kuriuos matyti galima tik mirus.

Jis buvo pirmas.

(Tomas Venclova)