Jėgos... Kažkur tamsiam kambaryje suspindo durklo ašmenys.. Jei būčiau mačius tai - ar būčiau sustojus? Ne! Ėjau tolyn, ėjau į juos. Atsitrenkiau, aplink sutvisko raudoni vėriniai ir pabiro po visą akimirką... Verkti..Kaip norėčiau atsiklaupti prie kryžiaus ir verkti... Ašarom, nuplaunančiom tavo gėrį... Iš tikrųjų man reikia blogo žmogaus, kad galėčiau būti gera.. Be jokių klausimų, be atsakymų į gyvenimą. Be tikslo vis eiti veriančio klyksmo link.. Kur bus parašyta - apylanka. Bet ką man daryti, jeigu gimiau akla ir jos nepamačiau. Bedugnė?! Lakuotais nagais kabintis į kraštą ir šauktis tylos. Auksiniais dantimis valgyti žemę ir laukti tavęs.... Durklas tapo neitkru...Viskas prieš tave yra per silpna..

Nekenčiu... Širdim sakau, kad nekenčiu tavęs... Tu gadini gyvenimą, pravirkdai gėlę ir mažą vaiką... Tu mane smaugi ir kvatojies iš tų minčių, kurių galvoj apstu... Palik ramybėj... Dink, išnyk... Kodėl vis dar esi ir stovi mano kambario kampe? Tau negaila, nei manęs, nei jausmų... Tau nieko negaila.. Tu beširdis, besielis... Tu tuščia skardinė nuo alaus... Ar tu patenkintas tuo, ką darai? Nešauk... Aš nekurčia, matau tą laimę, trykštančią iš akių, kuomet mano akyse matai ašaras... Kuomet mano širdis plyšta iš nevilties ir skausmo... Tu supranti, tu puikiai supranti, kad myliu, kad galėčiau bet ką padaryt, kad būčiau kartu... Bet tu žudai mane... Iš lėto pjaustai mano kūną, kurio nepažįsti... Iš lėto naikini pasitikėjimą, kuris toks stiprus... Dar stiprus... Ne... Tu manęs nenugalėsi... Tu negali nugalėti manęs, nes aš myliu, nes tikiu... Tikiu, kad geras, kad myli mane, kad viskas bus gerai, ir kad tas vėjas neramus dūžtantis į ausis tėra tik nekaltos mintys, kad tai tik gerų žmonių noras apsaugoti mane... Kodėl tu toks? Kodėl ateini ir sugriauni ramybę? Kodėl bandai ištrinti džiaugsmą? Kodėl nuspalvini vandenį krauju? Už tai aš tavęs nekenčiu... Nekenčiu, nes tu esi pats šlykščiausias ir negailestingiausias jausmas pasaulyje... Tik dėl tavęs žmonės žudosi, nes tik tu sukeli neviltį, skausmą ir širdgėlą... Aš nekenčiu tavęs, pavyde...

Kūnu perbėga pasišokinėdami skausmo piršteliai.. Akimis nuvilnija sūrios ir sunkios bangos... Krečia... Tampo... Nepaleidžia.. Kas prašė laikyt ir skaudint? Išdidžiai iškėlus galvą, drėgnomis akimis žiūrėdama nakčiai į akis, virpančiu kūnu pasisukusi į skausmą atsakau: AŠ. Tu tyliai nusikvatoji man už nugaros, tačiau tylėdamas prabyli kūnu: apkabini, paglostai, nušluostai kruvinas akis.. Kas iš to? ( sušunku)... Nukrintu ant bedugnės žemės - nesistengi pakelti, tačiau bandai kartu išgyventi.. Laikai silpną ranką, širdyje meldiesi už abu.. Liejasi upeliai, susijungia į jūrą, galbūt vieną dieną išplauks į vandenyną, bet dabar mums tai nerūpi.. Ir vėl naktis, ir vėl iš lėto krentam į svajonių bokštus, šįkart sausi, be sudužusių laivų...ABU...

Baltu šešėliu pavirtai,
Sutema sutema šaly žiedų.
Lyg šaltas vėjas praskridai,
Sutema šaly žiedų.

O, motinėle, ateik
Į šviesią naktį tą,
Kur sapnai.

Plaukus nupink man sidabru,
Pažiūrėk pažiūrėk laukų žiedai.
Rūkas alyvų ežeru,
Sutema šaly žiedų.

O, motinėle, ateik
Į šviesią naktį tą,
Kur varpai, kur varpai, kur varpai.

Kokie šviesūs ten sapnai -
Savo mylimą matau.
Kokie šviesūs ten sapnai -
Savo mylimą matau.

Baltu šešėliu pravirkai,
Sutema sutema šaly žiedų.
Lyg šaltas vėjas praskridai,
Sutema šaly žiedų.

O, motinėle, ateik
Į šviesią naktį tą
Kur sapnai.

Tu nežinai kas tu toks,
Tu žvalgaisi aplinkui,
Bandai kažką suvokt,
Bet aplinkui tik skurdas ir purvas.
Tave moko gyvent -
Tu nenori klausyt,
Tu nenori gyvent -
Tu nori numirt.
Tau nusibodo skaičiuoti savo klaidas.
Haliuconogenai aplink:
Pajusk tai, ko dar nejutai,
Pilka spalva pavirs raudona,
Bet tai tik iliuzija -
Tau tik taip atrodo.
Policijos sirenos aplinkui kaukia,
Tu brendi per aguonų lauką,
Tau nieko nereikia -
Tu viską turi:
Nedidelė dozė
Ir tu laukinė rožė,
Tu mažas vaikas, praradęs saiką,
Bandai praryti viską, ką matai.
Haliucinogenai aplink:
Pajusk tai, ko dar nejutai,
Pilka spalva pavirs raudona,
Bet tai tik iliuzija -
Tau tik taip atrodo.
Tu negali sustoti, tau reikia bėgti.
Nėra laiko, tu turi suspėti,
Niekas dar negrįžo atgal.
Švirkštas rankoj - bedugnė po kojom.
Mirtis pasaulį šluoja,
Tu sekantis, bet ne paskutinis.
Haliucinogenai aplink:
Pajusk tai, ko dar nejutai,
Pilka spalva pavirs raudona,
Bet tai tik iliuzija - 
Tau tik taip atrodo.
Pilka spalva pavirs raudona,
Bet tai tik iliuzija -
Tau tik taip atrodo.
Tau tik taip atrodo..
Tau tik taip atrodo...
Tau tik taip atrodo....
Tau tik taip atrodo.....

Makejevas

Skalbi žodžius, lyg seną, purvais aptekusį drabužį.. Atžagaria ranka, nuplėšai paskutinę sagą, ir vėl iš naujo merki į tuščią vandenį... Skalbi, trini, ir byra siūlės: žodžiai ( jų teisingų nėra ), mintys ( jas visas išdavė ranka )... Pakabini išdžiūti, ir po to, jau žodį plėšo vėjas, jam nepatinka tavo siūlės ir senos sagos, kur mėtosi po prakaituotą žolę... Jam nepatinka viskas, pilkos spalvos, pasikartojantys lietaus lašai... Pakelk bent kartą šitą naštą ir prisimink, tik savo žodį skalbt gali, kol taps šviesus ir baltas, o kito gerbt turėtum ir sagų neplėšyt, galbūt iš seno, bet mylimo megztinio...

Kelyje link praeities
Aš suklupau ir negaliu pakilti...
Ir ateities vaizdais ties
Praraja nenoriu nugarmėti...

Nuduriau ryta - naktis pabudo...kodel tamsa?kodel neskesta toluma?zudyti viena - gimdyti kita...kodel sviesa?kodel manes nera?

Tu praskridai kaip paukstis...o galbut pasilikai nakty...nesuspejau as pajusti,isnykai buty...