Nekenčiu... Širdim sakau, kad nekenčiu tavęs... Tu gadini gyvenimą, pravirkdai gėlę ir mažą vaiką... Tu mane smaugi ir kvatojies iš tų minčių, kurių galvoj apstu... Palik ramybėj... Dink, išnyk... Kodėl vis dar esi ir stovi mano kambario kampe? Tau negaila, nei manęs, nei jausmų... Tau nieko negaila.. Tu beširdis, besielis... Tu tuščia skardinė nuo alaus... Ar tu patenkintas tuo, ką darai? Nešauk... Aš nekurčia, matau tą laimę, trykštančią iš akių, kuomet mano akyse matai ašaras... Kuomet mano širdis plyšta iš nevilties ir skausmo... Tu supranti, tu puikiai supranti, kad myliu, kad galėčiau bet ką padaryt, kad būčiau kartu... Bet tu žudai mane... Iš lėto pjaustai mano kūną, kurio nepažįsti... Iš lėto naikini pasitikėjimą, kuris toks stiprus... Dar stiprus... Ne... Tu manęs nenugalėsi... Tu negali nugalėti manęs, nes aš myliu, nes tikiu... Tikiu, kad geras, kad myli mane, kad viskas bus gerai, ir kad tas vėjas neramus dūžtantis į ausis tėra tik nekaltos mintys, kad tai tik gerų žmonių noras apsaugoti mane... Kodėl tu toks? Kodėl ateini ir sugriauni ramybę? Kodėl bandai ištrinti džiaugsmą? Kodėl nuspalvini vandenį krauju? Už tai aš tavęs nekenčiu... Nekenčiu, nes tu esi pats šlykščiausias ir negailestingiausias jausmas pasaulyje... Tik dėl tavęs žmonės žudosi, nes tik tu sukeli neviltį, skausmą ir širdgėlą... Aš nekenčiu tavęs, pavyde...