Taip, visų pirma buvo traktoriai, jie numetė kelias nereikalingas dalis, kelias prisijungė ir tapo visureigiais, o dar vėliau atsirado drambliai, jie nusižiūrėjo judesius nuo visureigių ir dabar juda būtent kaip jie.

New age

Kaip aš išgelbėčiau Lietuvos ekonomiką? Kiekvienam, kuris per gyvenimą pasakė ką nors blogo, neigiamo, skaudaus ar užgaulaus apie kitataučius, kitos seksualinės pakraipos žmones, neįgaliuosius ir pan, liepčiau sumokėti po šimtą litų, o įvairių radikaliųjų pažiūrų grupių aktyvistams išsipirkti abonentą. Mėnesiui - tūkstantis litų. Maždaug po kelių metų ir Lietuvos ekonomika atsigautų, ir šalis tolerantiškesnė būtų ir "išlaisvink žmogų ir jis pradės kurti" pradėtų veikti.

Maži miesteliai, nors šis ne toks ir mažas, jei vertinant objektyviai, turi savybę parsiduoti už šypseną. Kol kelias valandas prasisuki gatvelėmis, gauni nemokamus pietus, pyragaičių, gėlių puokštę už kelis litus, nors ir parduotuvėje, dar katalogą ir prašymus kitąkart atvežti saulės.
  Galop sedėjimas šalia autobuso vairuotojo ir naktinio rūko fotografavimas, vis gi atperka net tris valandas trukusį, patį nuobodžiausią mano gyvenime minėjimą, jog žydai galop išėjo iš Egipto. Berods, tai truko keturiasdešimt metų, panašiai prailgo ir sėdėjimas, bei gi žiūrėjimas į krienus, salotos lapą, viščiuko kaklelį ir macą. Be to mergaitę, kuri su tokia palaimingi statistinio dirbtinuolio šypsena vis kalbino tave eiti lauk, kartu su ja ir tuo, kurio siela buvo sumišus su tavo. O dar atsakinėjimai, ilgi ir vos ne graudūs atsakinėjimai į klausimus - kaip gi man sekasi, kaip mano antroji puselė ir po to daugkartinis - Kodėl. "Kodėl" -  mielieji, jau filosofija, o tai visiškai netinka klausimams iš mandagumo.
Galop, pamiršti kuo tu dediesi esąs ir lakstai pirmyn atgal tvarkydamas buitinius reikalus. Ir jautiesi tarsi tau būtų nuspaudę - stand By --

Raudona arbata vietoje kavos. Kažkas pirmą rytą atsikėlė su protu. Ir tebūnie karuselė sukasi, ir tebūnie mes viską išrebusinsim.

Pasirodo, kad pajustum bendrumą su viso pasaulio sostinėmis, neužtenka visuose namuose išjungti šviesas, elektros prietaisus, išsivirti kakavos, pasiimti avižinių sausainių ir tykoti balkone su fotoaparatu. Tikrai neužtenka, dėl to ir liūdna. Nufotografavau keliolika nuotraukų prieš pusę devintos, dar kelioliką po jos. Jei reikėtų atrasti kelis skirtumus, turbūt turėčiau įsigyti padidinamąjį stiklą. Kol baigėsi kakava ir veizėjimas į Vilniaus Senamiestį, kuris nenustojo tviskėjęs, galvojau, kodėl žemės dienos proga buvo paleisti fejerverkai. Neva, kad ozono sluoksnį dar labiau ardytų, ar kur čia mintis?
Tai gal tuomet žemės valanda vertėtų padaryti, pagerbiant žemę didele orgija ir stiklo buteliukų daužymu, neva tai simbolizuos lietutį, į grindinį.

Atstumas kažkaip įdomiai ir ganėtinai sudėtingai veikia žmones. Poveikis proporcingai priklauso nuo transporto priemonės, kuria tu tolsti nuo savo kolegos, draugo, mylimojo ir etc. Paprastai žmonės, kurie išvažiuoja traukiniais tampa daug sentimentalesni ir šiltesni, nei tie, kurie išskrenda lėktuvais. Nes tie, kurie važiuoja autobusais, apskritai po to mažai kalba. Gal skauda kojas?
O būna, kad nematai esant tam tikro individo apskritai, na matai, na sakykim kalbiesi, bet pokalbiai būna tušti, o kai jis išvažiuoja ir para rieda traukiniu daugiau nei tūkstantį kilometrų, netikėti ir trumpi pokalbiai kuria kažkokį jaukumą ir grožį. Nes galima meluoti, kad čia gražus oras ir juoktis, jog ten kažkur už tūkstančio kilometrų lyja. Arba atvirkščiai, arba dar kitaip.
O būna, kad pažadi sau, kad grįši septintą ir grįžti. Tik nebe vakaras, o rytas toks dailus, susikėlęs koją ant kojos. O būna, kad jau antrą kartą pamaitini šiukšlių dėžę. Šįkart leidau jai išgerti kavos, nes gerti kavą, kurią tau nupirko einantis pro šalį žmogus, mažų mažiausiai rizikinga. O dar tikriau, nė velnio nerizikinga, tiesiog kava neskani. Reiškia dar esti ir paprastų dalykų, tiesiog neskanu, tiesiog nenori kažko juodo gražų pavasario rytą. O sudėtingi būna atstumai. Ir to visai pakanka.

"O vakarais kažko taip tolima.." Išties, bus labai ilgu ir tolima pareiti iki namų nuo stotelės. Atrodo, jog karuselė užsisuko ir dar užstrigo. Kiekvieną dieną kartu su rytine kava ir cigarete, turiu dar vieną ritualą- kovą su benamiais ir sektantais. Greit jie į mano pasaulėlį įsipaišys tokia didele saulute, kad be jų tiesiog bus ir dienos pradžia ne tokia, kokia turėtų būti.
Keista, o gal net normalu, kad pavasarį mano rajonas visai apsirgo. Kelionė puskilometrį iki Aušros vartų kasdien vis labiau prailgsta. Šiandien vidury dienos turėjau garbės susipažinti su smagiais vaikinais, kurie pasigavo mane po tiltu ir pradėjo temptis bala žino kur. Įkišau ranką į kišenę, ištraukiau iš pakelio kiek papuolė cigarečių ir pasakiau - štai paimkit, prašau, parūkykit ir nurimsit. Tik jie paleido mane, kad pasiektų cigaretes ir sprukau. Vos už kelių šimtų metrų mane sustabdė etatinis benamis kaulydamas cigarečių. Tada ir trūko kažkokia grandinėlės dalis, kad pradėjau spiegti - Kiekvieną dieną jums iš manęs reikia pinigų, cigarečių ir vis daugiau, ko reiks rytoj? Gal mano nekaltybės? Benamis pakraipė galvą ir su labai miela, triušiukams būdinga šypsena atsakė - Nia, nekaltibes nireikia. Cigaretu dai.
Apskritai, viskas ima suktis aplink pinigus, cigaretes ir seksą. Taip, būtent, ilga diskusija apie eskortą, kas ką ir kaip galėjo, ir kodėl kas ką įgalino.
Žurnalistika toks nedidelis burbulas, kuriame prirūkytą, kažkas siurbčioja kavą, svajoja apie gerą masturbaciją ir narplioja visokiausių tetulių ir dėdžių gyvenimus. Kol galų gale valgydamas šlykštų mėsainį išgirsti:
- Jis išskrenda, jis tau nesakė? - Riv, ko tyli?
- Kada?
- Poryt.
Apie tai sakoma,kad Kristus čia niekuo dėtas. Kaip ir Velykos. Einu dirbt.

Pakalbėkim apie filmus. Tiksliau vieną filmą, kurio siužetas visiems žinomas Barboros iš Pravieniškių gyvenimas su visais jo sunkumais. Taigi, kino pavasario repertuaras, du matematikai greta, kurie nežinia dėl kokių priežaščių nuolat "žvengė" iš kiekvieno kolegės pasakyto - "eik tu n*". Bet jei grįžtume prie filmo, kuris dėl neaiškių priežaščių vadinosi "Akvariumas", gal todėl, kad ežerą dukart parodė, tiksliau pelkyną, kuriame bičas panašus į saldų Holivudinį aktoriūkštį, plikom rankom pagavo Maximos dydžio karpį. Tiesa, tai turbūt ir buvo geriausia scena. Visa kita, kaip mergaitė su treningu galvoja, kad ji labai gerai šoka, ir tas bičas, kuris pagavo žuvį plikom rankom ir perdūrė ją pagaliuku, jai sako, kad ji labai gerai šoka, nes nori patvarkyti ne tik jos mamą, bet ir ją. Viskas, daugiau filme nieko nevyksta. Mergaitė su treningu eina per pramoninius rajonus, ateina, pasižiūri į arklį, kuris irgi vėliau nugaišta, bet net to neparodo. Mergaitė vis eina per pramoninius rajonus ir važinėjasi su prekybcentrio vežimėliu, kurį stumia tepaluotas mašinos dalių vagis. Kol galop filmas ima ir pasibaigia, kai mergaitė dar kartą pažiūri į savo rūkančią ir užpakalį kraipančią mamą ir išvažiuoja bala žino kur su mašinų detalių vagim. Paskutinė scena tiesiog pribloškė ir ištaškė, mums visiems parodė helio balioną, kuris skrenda!

Toliau tęsiant mintį apie įvairias homofobijas, tai pagalvojau, kad jeigu man šlykštu žiūrėti, kaip žmonės valgo biskvitinius sausainius su įdaru, tai aš tada subursiu žmonių grupę, kurie pasisakys, kad tai gali iškreipti mūsų vaikų mąstymą, rinksiu parašus, kad tie prakeikti biskvitinių sausainių valgytojai jaustųsi nepilnaverčiai. Tegu jie juos valgo pasislėpę rūsiuose. Na, žinot, kaip žmonės valgo tuos "Disco" ir panašius sausainius. Jie juos atidaro ir tada išlaižo įdarą. Dėl tos priežasties, kad man nuo to vemt verčia,  aš jų neperku, kad pas mane svečiuose sėdintieji negalėtų kelti man šlėkštuilio. Bet dėl to aš jų nelaikau jokiais kitokiais, ar prastesniais, ar gadinančiais šalies įvaizdį. Juk jei pas tave į svečius ateina porelė homoseksualų ir pas tave namie nėra užrašo - prašau, pasimylėkit, kol aš virsiu arbatą, vargu ar jie tai darytų. Kaip ir nedarytų to ir nesant užrašui. Tai, koks po paraliais kam skirtumas, kas kam patinka. Mane pavyzdžiui erzina ir autobusuose besibučiuojančios porelės, bet erzina todėl, kad aš pati neturiu su kuo autobuse. O gal žmonės negali pakęsti kitokių, nes jie negali pateisinti savęs, jog jie nėra tokie laimingi ir atradę meilę ar aistrą, kaip tie,kurie ją atrado tokios pat lyties kūne.

Dar vienas keistas pamąstymas - Ar užsirakinimas viešajame tualete, jau vadinamas kokia nors fobija ar homofobija? Ok, teisingai, čia juokas.

Tiesą sakant, daug didesniu nesusipratimu laikau arogantiškus dėdes, kurie duodami interviu tau sako, kad nekenčia arogancijos.
Tiesą sakant, pas mane neva gražus angliškas akcentas kaip iš Kalifornijos.
Tiesą sakant, kol parėjau dvi minutes nuo stotelės namo, sumušiau rekordus, net trys mašinos sustojo.  Šiek tiek melagingas aiškinimas, kad aš žurnalistė nepakeitė vieno vairuotojo apsisprendimo šį vakarą apsipirkti. Klausimas skambėjo gana įžūliai - žurnalistė? O čia ne tas pats?
Tiesą sakant, visą kelionę kalbėjausi su benamiu apie tai ar jis turi rankas, kol kažkoks stoties rajoną šefuojantis vaikinukas pasakė, kad šitas jo pokalbis su manim paskutinis. Na, žmogus bent mirs laimingas. Ok, teisingai, čia dar vienas juokas.
Tiesą sakant, šią savaitę trečią kart sutiktiems sektantams pagaliau sukėliau įtarimų! Bajeriai apie Jėzaus fokusus jų neatbaidė taip, kaip mano pasiryžimas nueiti į jų paskaitą. Pasipylė lavina klausimų - o kodėl jūs ten eisite? o kodėl jūs pagaliau susidomėjote? Teko atsakyti, kad jei taip įkyriai siūlo, gal tas Jėzus su fokusais visai neblogai cirkina.
Tiesą sakant, reik eit persirengti, dabar į kino pavasarį paims. Sakė, kažkokį Akvariumą žiūrėsim.