Aš vistiek nepasiduosiu!Pasprinkit!!!

Taip, viskas dabar man aišku...o gaila...turėjau tiek vilčių...
Žinau, kad pasaulis dažnai nuvilia, kad nereikia tikėtis per daug...
Žinau, kad ir vėl kilsiu ir bandysiu dar kartą, bet tik dėl to, kad turiu gerus draugus...
Žinau, kad pykti negerai, bet aš negaliu kitaip, tokia jau esu (greit užsiplieskiu, bet greit ir atvėstu).
Žinau, kad apie šį reikalą jau niekada nebegalvosiu taip, kaip galvojau anksčiau.
Davėt gerą pamoką.Ačiū jums už tai!

Aisq...

Jaučiuosi keistai...
Nuo tada kai atverčiau pakutinį vasaros kalendoriaus lapelį, mano turėti sparnai sutirpo iki minimumo. Trys mėnesiai... Sunku pasakyti - tai daug ar mažai. Aisku viena - kaip viskas turi pradžią, taip turi ir pabaigą...bėda ta, kad pasakyti milijoną kartų lengviau, negu susitaikyti su tuo.
Pusantro mėnesio praleista "ten",dar mėnuo "kitur", kaip nesijausti keistai, po tokio skrydžio nusileidus į seniai pažįstamą aikštelę. Visai nesvarbu, kad ta aikštelė pagražėjusi, atsinaujinusi ir siek tiek pasikeitusi, bet ji niekada nebus "ten"...
Žinau, kad po devynių ar dešimties mėnesių aš vėl išskleisiu sparnus, bet aš noriu dabar, man reikia dabar...

Tačiau kiekviena pabaiga duoda naują pradžią!
...