..labanakt...
shiandien keista naktis,Pilnaties metas.
Geriu alu ir rookau zole. Ir jokios dideles prasmes gyvenime. Tik labai daug juokiausi. nes buvau kazkam panasi i sraige.

Trečias postmoderno šedevras - italų režisieriaus Michele Soavi filmas "Dellamorte Dellamore". Tai pasakojimas apie kapinių sargą ( puikus Rupert Everett vaidmuo ), kuriam tenka kovoti su prisikeliančiais iš kapų mirusiaisiais. Ir jis tai daro labai bravūriškai, tarsi vesternų herojus. Filme daug senų filmų citavimo, netikėtų sprendimų, daug kraujo ir visa tai sujungta į užburiančią visumą. Yra filme viena scena, kokias aš vadinu klasikinėmis. Į kapines, kuriose dirba pagrindinis herojus, ateidinėja jauna labai graži našlė ( Anna Falchi ) aplankyti savo mirusio vyro kapo. Ir šią gražuolę įsimyli mūsų kapinių sargas, tačiau vis neranda progos, kaip ją pakabinti. Tačiau kartą, susaugojęs ją išeinančią iš kapinių, ryžtasi. Jis priartėja prie jos, prisistato, ir eina su ja lygiagrečiai. Sargas pasakoja jai apie save: kad jis baigęs aukštąjį mokslą ( čia, žinoma, meluoja ), dirba čia tik todėl, kad kitur darbo negavo, turi namelį, gauna atlyginimą. Ir visą tą laiką moteris nekreipia jokio dėmesio į jį, tarsi jo nė nebūtų. Galų gale jie priartėja prie kapinių vartų ir čia sargas tarsi nusivylęs sustoja, toliau nelydi jos, o ji eina savo keliu. Ir čia sargas taria tą magišką žodį: "Aš turiu rūsį, pilną kaulų, lavonų". Na, tuomet tarsi perkūnas būtų trenkęs į tą mergužėlę - ji sustojo ir pratarė: "Rūsį pilną kaulų?" Ir nuėjo su juo... Kuomet priėjo prie to rūsio ir sargas atidarė duris, ji nusiavė savo aukštakulnius batelius ir įšoko į tą rūsį. Apsidairiusi jame ir apžiūrėjusi rekvizitus, ji tarė: "Man daugiau nieko nereikia". O į tai sargas - "Man taip pat". O tame rūsyje rekvizitai tikrai puikūs, tikrai ne tai, ką dažniausia pateikia savo neišrankiai publikai neišmanėliai Holivudo idiotai, pastatydami kokį karstą, keletą antkapių, porą žvakių ir papūtę šiek tiek dūmų jau nori, kad žiūrovai bijotų. M. Soavi gal ir žaidžia su žiūrovais, bet jis tai daro nepaprastai rafinuotai, makabriškai ir stilingai. Beje, susipažinęs su Soavio darbais aš iš karto pagalvojau, kodėl tiek daug kino žurnalistų ir kritikų svarbiais postmodernistais laiko Peter Greenaway ir Luc Besson. Po P. Greenaway barokiškumu, prisodrintu įvairių dalykų ( kas perdaug, tas nesveika ) slepiasi nuobodybė. Žinoma pas L. Besson ( neabejotinai stipriausias jo darbas "Nikita", 1990 ) irgi pasitaiko klasikinių scenų, kurios bus kokius 10 - 15 metų naudojamos reklamuojant skalbimo miltelius ar tualetams plauti priemones, tačiau pernelyg daug jo filmuose kičo, kartais net nesuvoki, ar jis tą kičą naudoja sąmoningai, ar čia prasimuša jo nemokėjimas kurti filmus. Michele Soavi pralenkė minėtus autorius visa galva. Jo filmai nepaprastai išbaigti ir stilingi. Gal čia jaučiasi Soavio mokytojo - tradicinio siaubo meistro Dario Argento įtaka? Nors kino istorijoje turime pavyzdžių, kuomet net neturėjęs tokių didžių mokytojų, kaip Dario Argento, autorius - ryškiausias pavyzdys - Werner Herzog, geba kurti stilingus filmus.

wisaj pavargus jauciuos...ir jokiu labai dideliu priezasciu..tiesiog zmones kazkodel labai pikti, ir jie vis nori kazko is manes, ir mato save taip labai AUkshciau uz mane(cia as kompu kursuos sedziu ir nieko nemoku :)

..norejau,kad iconas butu ankhas,bet persigal;vojau-perfdaug nuvalkiota. O gal zvaigzdele dar labaiu? Bet shita man tokia linxma. dar reik pagalvot

..noriu pasikeist icona. Tuoj to ir imsiuos. :)

Toliau apie filmus :)
Postmodernizmas "siaubiakuose" :)


Postmodernizmą siaubo žanro kine sunku įvardinti, tuo labiau, kad abejoju jo egzistavimu. Gal tai tik elementarus žaidimas su pačiu savimi, su žiūrovais, su senų filmų citatom, savaip jas perdirbant ir parodijuojant. Tačiau jeigu jau tenka apibūdinti postmodernizmą siaubo kine, laikysime tai žaidimu + parodijavimu + citavimu + Monty Python ( toks britų humoro serialas ) + upeliais kraujo + vaizduote + stiliumi.

Kada atsirado toks vaizdavimo būdas kine? Vargu, ar galime postmodernistiniais vadinti senus prieškarinius, ar net nebylaus kino pavyzdžius, net jei išoriškai jie primena 90 - jų postmodernizmą. Ne visi režisieriai mokėjo gąsdinti žiūrovus net ir auksiniais siaubo žanrui laikais (1912 - 1931). Šiuo atveju panašumai atsiranda daugiau dėl paprasčiausio nemokėjimo kurti filmus ( darai viena, bet gaunasi kita ). Nors tam tikrų sąsajų tarp tų laikų ir dabarties yra. Teko žiūrėti keletą prieškarinių holivudinių filmų, kuriuose aiškiai matai, kad režisierius jau pats nebetiki tuo, ką daro, nebetiki gąsdinimu. Gal tokių filmų atsiradimą galėtų paaiškinti amerikiečių visuomenės studijos. Gal vartotojiškai to meto amerikiečių visuomenei tikro siaubo filmų jau nereikėjo, gal ji negalėjo jų net suprasti. Gal režisieriai pataikavo turtingai, nors estetiškai neišrankiai publikai, pateikdami jai paprastesnes paslaptis, pasaldintas humoro elementais.

...oficialai pasveikau... o realiai?..khm...
sedziu mokykloj, galva uzhia, ir norisi eit i lauka seniu besmegeniu lipdyt...

skauda skis ir gerkle...
O rytoj pazadejau i Vilniu vaziuot.

Keistas nutikimas nutiko shiryt,vos ne anekdotas, ir labai pakele man nuotaika(bet cia labai banalu,jokiu intelektualiu minciu.Prashom neskaityti:
Atsikeliu ryte,slankioju po virtuve su arbatos puodu.Ateina mamule ir eilini karta sako, kaip jai nesmagu ziuret i mano ishorini kiauteli, kuriame gyvenu: "visai perkarus, baik lieseti,o plauku spalva atrodo dar nenormaliau,ir dar: kada tu baigsi save zaloti tais geleziais(cia apie auskariukus)"
O tada uzsuka mamos 40-mete drauge, ir labai pasidziaugia mano isvaizda:
"o, kaip sulieknejo graziai tavo dukra, ir kokia plauku spalva grazi, kaip kokio povo plunksnu, ir ash taip labai labai noreciau,nuostabu"
Kaip man keista,kai normaliam zmogui gali buti grazu zaliai melsvi plaukai. O povo gyvo turbut jau n metu nemaciau.

Vakar buvo labai keistas vakaras...
As nusprendziau,kad tam tikra prasme sunaikinau viena zmogu - tai yra save, kokia galeciau buti.
Sunaikinau gera, tvarkinga mergyte - moksliuke,gyvenancia tvarkinga gyvenima, nekenciancia prirukytu patalpu,nieko negirdejusia apie tokius bjaurybes kaip Marilyn Manson, visada gryztancia namo kol dar nesutemo, ir einancia reguliariai miegoti 22.30.
Ne...ji dingo, nors galejo ir nedingti.
Kas vietoj shio tvarkingo zmogelio sukure shia nenormalia butybe,turincia daug uzsleptu psichologiniu problemu, nepaisancia visuomenes sukurtu remu,klaikiu zvilgsniu,nuo amzinos nemigos pajuodusiais paakiais,pro oda ishsishovusiu stuburu,priklausoma nuo nikotino ir knygu?