Ar bereikia kaip nors vadinti tą jausmą, kurio vedinas nukeliauji šimtus kilometrų?

Foje - Atsisveikinimas Aerouoste

As my memory rests
but never forgets what I lost
wake me up when september ends
wake me up when september ends
wake me up when september ends
wake me up when september ends
wake me up when september ends
wake me up when september ends.

Aš toks egocentriškas.

You're taking over me.

Saulė skęsta ūkanose. Jūros vėjas vis plukdo šešėlius į mano rojų. My comfort zone. Dangstausi banaliomis metaforomis tarsi karalius, suvokęs, jog yra nuogas.

Niekinu save, kad net dienoraštyje iki galo neatsiveriu, o iš kitų reikalauju atvirumo. Juokinga, rašydamas vis taisau stilistiką. Dienoraštyje... Matyt, tikrai reikėjo stoti į filologiją.

Robert Miles - Tubullar Bells

mes visi turime tik tuščius delnus
net jei ir regime save pasaulio vidury
aš toks egocentriškas

Flow is the mental state of operation in which the person is fully immersed in what he or she is doing by a feeling of energized focus, full involvement, and success in the process of the activity.

Feeling so empty.

Kas kabo prie vyro šlaunies ir nori kištis į skylę, į kurią dažnai būdavo kaišiojama anksčiau? Atsakymas: raktas.

Varge, varge, koks jautrus pasidariau.

May god's love be with you.
Always, always.
May god's love be with you.

'Cause if I find,
If I find my own way
How much will I find, if I find,
If I find my own way,
How much will I find you,
You
I found you... You...

Michael Stipe ft. Chris Martin - In The Sun

Ištuštėjusioj gatvėje šokantis laikrodis sningant
pro žiojėjančią tamsą pro liūdną vienatvės motyvą
kur stiklinės rodyklės į nuostabų veidą susminga
ir vidurnakčio ritmas pažadina šaltą ir baugią gyvybę

ištuštėjusioj gatvėje šokantis laikrodis sningant
į vienintelį langą bandai prisibelsti per naktį
ir pro balzganą šviesą staiga prasiskverbia skausmingai
atminties atplaiša paprasta tarsi žvangantys raktai

ištuštėjusioj gatvėje šokantis laikrodis sningant

Antanas A. Jonynas

- Why do I fall in love with every woman I see... who shows me the least bit of attention? - Joel, Eternal Sunshine of the Spotless Mind.

***

John Frusciante - Ascension

Ištrinti visas žinias,
mikrofoną
jungti į ausinių jungtį,
rašyti „ne“
nematomu rašalu,
klyksmais begarsiais
jonizuoti orą,
kurtinti, kurtinti,
ir vėl - apkursti,
sėdėti taip,
tarytum krėslas
tuoj įdubtų
ir mes prasmegtume
dusinančiame gilyje,
kur niekas mūsų
neieškotų ir net
nedrįstų rasti.

Aukšta eglė kaimo pakrašty, šalia seno svirtinio šulinio augo jau taip ilgai, jog net seniausi sodžiaus gyventojai neprisiminė, kad ten būtų augusi eglutė. Jos kaimynai - sodyba samanom apsitraukusiu stogu ir ganykla, apaugusia tankia sausa žole, kurion kartais užsukdavo kiškiai, pabaidydami baikščias žalmarges.
Kažkada žalioji nebuvo tokia vieniša - kartu su ja ošė ištisa giria, tačiau laikui bėgant tik ji atsilaikė prieš šiaurės vėją ir aštrų žmogaus kirvį.

Netikėtai prasideda nuožmi vėtra, besitrankanti perkūnais ir šaudanti ledo rutulėliais tarytum kulkom. Atrodo, kad ji galutinai palauš senąjį medį: eglės viršūnė jau siūbuoja it jūreivis, užsilipęs ant stiebo audros metu; dar kiek - ir nulūš. Tačiau eglė nežada lengvai pasiduoti. Jos šalta stiprybė nugali - vėjas pamažu nurimsta, o ir dangus nebe toks paniuręs.
Išgyveno eglė ir toliau oš apie savo brolius ir seses, sengirės vaikus.


***


The sea's evaporated, but I don't need it's salt anymore.