"Do you still believe in God?"
Said the preacher to the astronaut.

"I heard it's kinda lonesome there
Nothing to talk to but a cold, cold air
Tell me, tell me what was it like?
Did meaning fall from that celestial light?
Did it wrap you up in conversation?
Did it leave you like some ineffable nothing?
Are you feeling alright?
In the blink of a flashing, blinding light."

Apsilankiau savajame provincijos kampelyje, nors buvau pasižadėjės per sesiją to nedaryti. Mane pasitiko nevalytos gatvės ir šaligatviai storu suplūkto sniego sluoksniu. Kilo mintis, kad streikuoja komunalininkai. O gal - juk sunkmetis - trūksta lėšų ne tik valdininkų kanceliarinėms, bet ir komunalininkų komunalinėms išlaidoms? Savas kiemas, ir tai užverstas sniegu. Nuo kaimynų stogo. Teko kokį gerą pusvalandį pasišvaistyti kastuvu. Į biblioteką ir tą negaliu užeiti. Ne todėl, kad nepraeinu, o dėl joje vykstančio anapilin išėjusios provincijos choristės metinių minėjimo. Kaskart keista žingsniuoti šiomis gatvėmis. Šįkart keista, nes jas jaučiu esant netikėtai artimas. Sentimentai? Galbūt, juk praleidau čia dešimtmetį. Atsiskleidžiu kaip ganėtinai jautrus, nors išoriškai ir atrodau esąs sarkastiškas bjaurybė neklusniais plaukais.
Šiandien net atsirado poreikis rašyti. Vėlgi - keista. Keista - keisti. „Taip, reiktų kažką pakeisti!“, - užsidegu, bet entuziazmas užgesinamas vakarinio nuovargio. Sunkiai keičiuosi, išties, ypač, jei tie pokyčiai primetami kitų. Ironiška, tačiau jei kas pabando tai daryti, greit nusivilia. Vienas dalykas, kuris pamažu kinta, tai mano muzikinis skonis. Tiesa, ir tas su vargu. Post-rock, post punk, ambient - nauji terminai mano žodyne.

Tą vakarą į žemę nusileido žiemos vietininkas. Snigo tirštai, lyg ten, aukštai, orų senis būtų liepęs savo parankiniams atsikratyti pernykštėmis atsargomis. Jaunuoliui lapine kepure, susigūžusiam ant nuošalaus suoliuko skvero pakrašty, toks orų pasikeitimas, regis, nė kiek nerūpėjo. Jam besėdint suoliuką, nenugrėbtus ąžuolo lapus ir vienišą poeto statulą padengė spindintis sniego apklotas.

Kad ir apie ką mąstė, Jo žvilgsnis to neišdavė. Žiūrėjo Jis į nedidelį įdubimą skvero grindinyje. Galbūt tasai įdubimas priminė Jam moters bambą.

Staiga Jis sutrūkčiojo. Skveras persimainė: neliko nei sniego, nei lapų po juo. Grindinys virto karštu vasarvidžio smėliu, o pats skveras - dalimi bekraščio laukinio paplūdimio. Tarsi pakirdęs iš gilaus miego, Jis pakilo ir, nusimetęs kailinius, pasileido bėgti pakrante.

Hm, gal per plačiai užsimojau? Bet ranka nusileisti nenori.

Pradedu klausyti protingų žmonių.
Pokyčiai ateina, tiesiog užgriūva, storu sniego sluoksniu užklodami amžinąjį įšalą ir mano neklusnius plaukus.
Gimtajame sodžiuje pastarosiomis dienomis dažnai sutikdavau mokytojų, dargi tų, kuriuos pamačius nesinori pereiti į kitą gatvės pusę.

_______________

Goldfrapp - Utopia

There's no reason
There's no sense
I'm not supposed to feel
I forget who I am

- Why do I fall in love with every woman I see who shows me the least bit of attention? - Joel, Eternal Sunshine of the Spotless Mind.

Gaisrinės Žygimantų gatvėje.
Pajuodęs dangus virš Katedros.
Nežinia kas, nežinia su kuo.
Besidaužančios moteriškės.
Bet jei, kale, pavesi! - ir ji jo nepavedė.

Norėčiau įsigyti dangų virš Vilniaus.

My friend, you were right: it sucks with chicks, and sucks even more without.

Na, ir kas?

Все обвиненья беру на себя
Обьявляю предателем года
Провалившись в огромном сугробе
В крайне северной зоне
Я назначаю свидания но изначально все обречено
И ничто нам уже не поможет

Мы выходим на улицу гуляем по телу земли
Ничего не получится, наши сделаны нами ходы
Остальное в секрете
Мы выходим на улицу гуляем по телу планеты

Я вывожу все свои войска с вражеских территорий
Население моих городов остается голодным

Магнитная Аномалия -  Мы выходим на улицу