kritom pasliki pas slenkstį
tris dantis palikom ties lotynišku "Salve"
pasisveikinom ir užmigome
šypsenoti, gyvenymu žvarbe.
nukrinta akmuo ir tyla išsitaško
sukeldamas triukšmą kariuosi į debesis
mama neminėjo, kad idėjo man vaško
į ten kur dedamos smegenys
Dar naivi būdama įtardavai
Ten už kiekvieno kampo
Sliapiasi mano kekšės
Ir nežinodama verkdavai
Aš žinojau, bet pardaviau
Išmainiau į niekinęs pergales
Tavo skaidrų naivumą jutimuose
Juk seniai neužuodžiu meilės
Nors jau begale dviese verdame
Nors jau kitą akimirką vergas tau
Vargas man
Palydžiu ir lydausi
Akimis į gyvenimo darganas
Nesubartas, bet išartas kartėlio
Juk ir vėlei kartojas tas kartas
Kai namo sugrįžtu susivėlęs
Pasivėlinęs, užnuodytas nuodėmėm
Iš naujo gėdomis tvertas.
Išsikrušt pasislėpus gyvenimą
Tavo šlapiais įtarimo karoliais ant skruostų
Negaliu išsipardavęs ir dvokiantis
Tavęs šį vakarą guosti
dievuliaus biurokratai atskyrė mane nuo bažnyčios. Amen.
Man Siaubo Arabija galvoj.
Rūpintojėlio pozoj krušu nemigą.
Tėvai nemušk mūsų piemens,
Motin nedėk jam vietoj duonos akmens...
M. Ch..
pievugele
Ar galima paverkti?
Vieną rytą nubudau su juo – guzu kakle, kurį vėliau pavadinau Kunkulu. Jis buvo rausvas ir lengvai pastebimas. Jis atsirado iš manęs. Romantiška dvaselė tą rytmetį apdainuotų gražiausiais epitetais, aš pasakyčiau, kad tai buvo paskutinis toks žvalus pabudimas, nes to, kas prasidėjo pirmadienį aš nė sapnuot nesapnavau.
Žinau, ką jaučia žmonės, sėdėdami ligoninės laukiamajame – jie pyksta ir bijo, o baimė verčia kūną pašėlusiai prakaituoti. Jaudulys ir agresija – štai kas sklinda iš liga užkrėstų kvėpavimo takų. Nepakantumas. Viltis. Vienuma. Tos trys furijos vis suka ratus virš galvos... Balti chalatai, numintos šlepetės – jiems į rankas atiduodame savo gyvybę, pinigus, net rūbus, kol gulėsime palatoje.
Tris savaites gyvenome mudu su Kunkulu – kasryt kilome, kasvakar gulėme, keliavome apsimuturiavę pas gydytojus ir atgal. Net su guzu kakle galima susigyventi. Kai jį galop išpjovė, aš nemiegojau - jaučiau, kad taip lengvai viskas nesibaigs, kenčiau tą metalinių įrankių barškesį palei ausį ir tyliai niūniavau visas M. Pūkuotuko daineles. Mačiau tik labdara iš Vokietijos gautas žalias uniformas ir baltas nuklampytas šlepetes...
Dabar jau liepa. Beveik mėnuo gyvenu su guzu plaučiuose. Dar neišrinkau jam vardo. Gal reikėtų surengti viešą konkursą, kaip zoologijos sode, ir išrinkti guzeliui vardą? Kas yra chemoterapija? Dar nežinau, bet jau ryt žinosiu. Rytų išminčiai sako, kad plaukai - mūsų praeitis. Greit liksiu be jos.
Tikiu minties galia, todėl, jei nieko prieš - pabūkite mintimis ryt su manim, mergaite, kuri nė nenujautė, kad jau keleri metai jos viduje gyvena liga, na, ne mirtina, bet juk pats gyvenimas yra viena didelė mirtina liga.
Labos nakties.
eisiu pirsčiot, pašalinsiu nuodingas dujas ir nerimą. 03.39 šios nakties laiku.
1 2 ---
4 ---
6 7 8 9 10 ---
12 ---
14 ---
16 17[iš viso:
169]